Tačiau ar šiame šimtmetyje dar kuris nors lietuvis bus išrinktas Metų europiečiu? Na, galbūt kokiam ateities eurokomisarui iš Lietuvos pavyks pakartoti pirmeivės D.Grybauskaitės sėkmę ir tapti Metų eurokomisaru, nes dėl šios garbės varžosi vos pora dešimčių eurobiurokratų. Bet labai negreit sulauksime, kad lietuvis būtų pagerbtas kaip labiausiai Europai nusipelnęs veikėjas.
Jau vien todėl, kad ES – beveik pusė milijardo žmonių, ateityje jų bus dar daugiau. Lietuviai sudaro vos 0,7 proc. ES europiečių. Atrodytų, esame lašas jūroje, bet mūsų prezidentas – Metų europietis.
Dėl šios sėkmės galima padėkoti ir lenkams – net kietakakčiais užsispyrėliais pramintiems broliams Kaczynskiams. Kompleksuoti veikėjai dažnai stengiasi būti perdėm kieti, iš paskutiniųjų kaunasi dėl asmeninio ar savo šalies orumo, net jei ir niekas į jį nesikėsina.
O V.Adamkus turi Dievo dovaną su visais gražiai sugyventi. Tai leido jam ne tik tapti taikdariu per Ukrainos politinę krizę 2004 metų rudenį, bet ir pasižymėti kaip ES ir Kaczynskių Lenkijos taikytojui.
Jau dabar aišku, kad Lietuvos vadovai puikiai sutars ir su naujuoju Lenkijos premjeru. Bendrauti su liberalu besiskelbiančiu D.Tusku greičiausiai bus net lengviau.
Pirmajam vizitui pasirinkdamas Lietuvos sostinę, D.Tuskas suteikė lietuviams progą pasidžiaugti, kad ne tik Europa mėgsta V.Adamkų, bet ir lenkai myli Vilnių.
Tiesa, džiaugtis pastarąja meile kartais telieka pro sukąstus dantis. Visus 17 nepriklausomybės metų Lietuvos ir Lenkijos vadovai glėbesčiuojasi, tarsi būtų atkūrę Žečpospolitą, bet ūkiniai vadovai traukia paklodę į savo pusę ir kelia ultimatyvias sąlygas kaip žemių nepasidalijantys magnatai, o bendruomenių veikėjai net mojuoja vieni kitiems kardais kaip kadaise dėl pragertos kepurės susiginčiję seimelių šlėktos.
Žinoma, šiuo požiūriu labiausiai plėšosi Vilnijos lenkai. Neva juos skriaudžiančią Vilniaus valdžią jie ne kartą skundė ir anuometiniam Lenkijos prezidentui A.Kwasniewskiui, ir kitiems lenkų politikams. Šie, matyt, dėl strateginės partnerystės su Lietuva vengdavo viešai remti savo nepatenkintus tautiečius, nors nežinia ką jiems kalbėdavo akis į akį.
Dabar lenkams nė nebuvo progos pasiskųsti premjerui D.Tuskui. Užtat jo vizito išvakarėse jie iki valios prisiskundė Europos Tarybos atstovams.
Paradoksas – ne ką mažesnė Lietuvos rusų bendruomenė reiškia valdžiai gerokai mažiau pretenzijų nei lenkai, nors, atrodytų, Maskva, skirtingai nei Varšuva, per galvą verčiasi kurstydama savo tėvynainius.
Be abejo, rusai Lietuvoje negyvena taip kompaktiškai ir nėra susitelkę į tokias karingas politines organizacijas kaip lenkai. Bet labai svarbus ir psichologinis skirtumas. Rusai, net jei ir neprisipažįsta, pasąmonėje jaučiasi esantys buvusių okupantų palikuonys ir norom nenorom sėdi suglaudę ausis.
Tuo tarpu lenkai tariasi esantys tikrieji Vilniaus šeimininkai ir, įrodinėdami savo teises, pasirengę draskyti lietuviams akis. Ko stebėtis tokiu Vilnijos lenkų elgesiu, jei net Lenkijos televizijoje pasirodo nostalgiškų reportažų apie Lietuvos sostinę, kuriuose skamba gaidos, kad Vilnius tik dėl A.Hitlerio ir J.Stalino sąmokslo 1939 metais atiteko lietuviams?
Tačiau kad ir ką diskutuotų istorikai, ar neturėtų ir lenkams, ir lietuviams būti visiškai aišku, kad Vilnius niekada daugiau nebus Lenkijos miestas? Gal tuomet lenkai turėtų mažiau ambicijų skųsti Lietuvą, o lietuviai jaustųsi visiškai saugūs ir daug ramiau reaguotų į lenkų pretenzijas sėti daugiau lenkiškumo sėklos Vilnijos krašte.
Antai lenkai nori kompaktiškai jų gyvenamose vietovėse gatvių pavadinimus rašyti ir lenkiškai. Pažeisdami Valstybinės kalbos įstatymą, kai kur jie tai jau padarė.
Pažeisti įstatymo niekam nevalia. Bet gal nebūtų jokios tragedijos, jei jį ir sušvelnintume? Antai Suomijoje, kurioje gyvena apie 7 proc. švedų, leidžiama ne tik gatvių, bet net miestų pavadinimus rašyti abiem kalbomis, jei toje vietovėje tautinė mažuma sudaro daugiau kaip 10 procentų. Ir nieko bloga neatsitinka – nei suomiai siunta, nei švedai triumfuoja.
Lietuvoje toks liberalizmas dėl karčios praeities gal jau būtų lazdos perlenkimas.
Tačiau jei save laikome tikrais europiečiais, nepakenktų lanksčiau žvelgti į viešųjų užrašų kalbą. Bent jau nėra ko paniškai bijoti kur nors nusileisti lenkams. Neabejojančiai dėl savo ateities tautai derėtų atsikratyti komplekso pasirodyti nepakankamai kietai.