Vieni mano, kad jis sunaikintas ir žmonija jo niekada nebepamatys, kiti - kad jį slepia šių laikų pasaulio galingieji, treti - kad tyrinėtojams vis dar nesiseka iššifruoti užuominų ir surasti kažkur po žeme nuo II pasaulinio karo laikų glūdinčio lobio.
Vienas asmuo, regis, šios paslapties įminimą tikrai žinojo. „Ekstroje“ - apie žmogų, kuris jau yra nutilęs amžiams, o jo užrašai, kuriuose galbūt slypi Gintaro kambario paslapties įminimas, kol kas nėra paviešinti.
Prieš 20 metų Lenkijoje, tuometės Olštyno vaivadijos Barčevo kalėjime, sulaukęs 90 metų, mirė karo nusikaltėlis, buvęs Rytų Prūsijos gauleiteris, Trečiojo reicho komisaras Ukrainai, SA ir SS obergrupenfiureris Erichas Kochas. Su šia pavarde susiję niūriausi vokiečių nacizmo bei jo viešpatavimo okupuotoje Europoje istorijos puslapiai.
Šis budelis nemažai nusikaltęs ir lietuvių tautai: E.Kochas buvo paskirtas vadovauti Klaipėdos krašto prijungimui prie Reicho ir nuo 1939 metų kovo 23 dienos ėjo Klaipėdos apskrities komisaro pareigas. Kalbama, kad būtent jis buvo Gintaro kambario paslapties saugotojas.
E.Kochas gimė 1896 metais Elberfelde. Baigęs penkias mokyklos klases bei prekybos kursus, dirbo spaustuvėje, vėliau - geležinkelyje telegrafistu. 1915-1918 metais atliko karinę tarnybą I pasaulinio karo fronte. Į nacistų partiją įstojo 1922 m. ir itin didžiavosi mažu - 90-uoju partinio bilieto numeriu. Gauleiteriu į Rytų Prūsiją 1928 metais E.Kochą paskyrė Adolfas Hitleris - įvertinęs jo aktyvumą bei organizatoriaus talentą.
Vokietijoje įsiviešpatavus fašistams, E.Kochas savo rankose sukaupė didžiulę valdžią - be partinio gauleiterio posto, jis dar tapo Rytų Prūsijos prezidentu. Šią sritį jis rengė kaip placdarmą ekspansijai į Rytus.
Rūpindamasis valstybiniais bei partijos reikalais, nepamiršo ir asmeninių: mėgo prabangias medžiokles, stengėsi nepraleisti progos praturtėti. Netgi įsteigė savo vardu pavadintą fondą, kurio lėšomis pasinaudodavo, kai tik prireikdavo pinigų.
Antrojo pasaulinio karo pradžia suteikė E.Kochui naujų galimybių. Po planuoto Maskvos užėmimo jam buvo numatytos miesto reichskomisaro bei imperijos įgaliotinio pareigos. Be jau einamų daugybės partinių bei valstybinių pareigų, A.Hitlerio įsakymu jis buvo paskirtas Reicho komisaru okupuotai Ukrainai su būstine Rivnėje (Rovne), kur parodė neįtikėtiną žiaurumą. E.Kochas tapo galingu tarpjūrio valdovu - nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Įtakingo fašisto bendradarbiai jį vadino „ruduoju Ukrainos caru“: valdymo metais jo pavaldiniai išžudė 4 milijonus taikių gyventojų, daugiau nei 2 milijonus žmonių išvežė į darbus Vokietijoje. Mėgstamas E.Kocho posakis: „Jei rasiu ukrainietį, vertą sėsti su manimi prie vieno stalo, tai ir jį liepsiu sušaudyti“.
Be skrupulų žmones žudyti liepdavęs E.Kochas prasikalto ir savo tautai: kai sovietų armija priartėjo prie Rytų Prūsijos sienų, Erichas, suderinęs su įtakinguoju „kolega“ Martinu Bormannu, paskelbė „šventą liaudies karą“, kuriame žuvo dešimtys tūkstančių Rytų Prūsijos gyventojų.
E.Kocho nuomone, iš vaikų ir senelių sudaryta jo liaudies armija turėjo išgelbėti Trečiąjį reichą nuo pralaimėjimo katastrofos. Bet kai tik Rytų Prūsija atsidūrė apsupties žiede, E.Kochas nutarė bėgti: liepė sugriauti savo rezidenciją, į ledlaužį „Rytų Prūsija“ sukrovė dideles maisto bei alkoholio atsargas, automobilį „Mercedes“, konteinerius su prisiplėštais meno kūriniais ir, pasiėmęs du mylimiausius savo šunis, išplaukė į Daniją.
Kodėl hitlerininkų dar okupuota Danija pasirodė E.Kochui saugiausia vieta, niekas nežino. Jau Kopenhagoje jis pradėjo maskuotis: persirengė vermachto majoro munduru, pasisavino Rolfo Bergerio pavardę ir po neilgai trukusios nelaisvės Anglijoje apsigyveno netoli Hamburgo kaip žemės ūkio darbininkas.
Pasibaigus karui, hitlerininkas slapstėsi ketverius metus, bet 1949 metais buvo demaskuotas, o dar po metų perduotas Lenkijai. Šios šalies teritorijoje E.Kocho įsakymu buvo nužudyta 72 tūkstančiai lenkų bei 200 tūkstančių žydų. Nors tardymas buvo baigtas 1951 metais, teismo proceso pradžia buvo vilkinama: E.Kochas paskelbdavo bado streiką, sirgdavo.
Tik 1958-ųjų spalį Varšuvoje prasidėjo teismo procesas. E.Kochas kiek galėdamas išsisukinėjo: tai simuliavo praradęs atmintį, tai neigė archyvinius dokumentus ir tvirtino, kad jo parašą sufalsifikavo SS. Jo paskutinis žodis teisme galėjo būti įtrauktas į garsiąją Guinnesso rekordų knygą - kalba truko tris dienas.
1959 metų kovą E.Kochas buvo nuteistas mirti. Jo malonės prašymas buvo atmestas, bet nuosprendis liko neįvykdytas. Vokietis kabinosi už kiekvieno siūlelio, kad tik pratęstų savo gyvenimą, - kai kurias ligas simuliavo, kai kuriomis iš tikrųjų sirgo, o svarbiausia - davė suprasti, kad ruošiasi atskleisti ypač slaptas Trečiojo reicho paslaptis.
Izoliuotas nuo visuomenės E.Kochas gyveno 37 metus. Iš pradžių sėdėjo Varšuvos Mokotovo kalėjime, o 1965 metų kovą buvo atvežtas į Barčevo kalėjimą Olštyno vaivadijoje. Kalėjime jokių išskirtinių nuolaidų jis neturėjo - atvirkščiai, pasivaikščiojimų metu kiti kaliniai mėtydavo į jį akmenis, pagalius ar purvo dribsnius.
Sėdėdamas kalėjime, E.Kochas rašė prisiminimus, kuriuose prisipažino, kad į Nacionalsocialistų partiją įstojo jausdamas didelę simpatiją socializmui, norėdamas kovoti už darbininkų klasės interesus.
Vienoje savo rašliavų net pasivadino bolševiku, skelbėsi, kad savo dvarą okupuotos Lenkijos teritorijoje tvarkė taip, kad tas priminė kolūkį. Pramokęs lenkiškai, prenumeravo šios šalies ir Vokietijos laikraščius, mėgo žiūrėti televizijos laidas, nors televizorių turėjo ne visą laiką.
Be dukterėčios Rutos Hausemann, E.Kocho niekas iš giminių nelankė. Ruta į Lenkiją buvo atvykusi 10 kartų. Paskutinį - 1977 metais: grįždama namo, pateko į automobilio katastrofą ir žuvo.
E.Kochas buvo pedantas, neišeidavo į kalėjimo kiemą pasivaikščioti tvarkingai nesusišukavęs. Jis mirė 1986-aisiais, sulaukęs 90 metų.
Apie paskutines E.Kocho gyvenimo dienas bei mirtį šių eilučių autoriui prieš 20 metų papasakojo Lenkijos saugumo papulkininkis Leonardas Nuwelis.
Įdomių faktų, istorijų, samprotavimų prisirašiau visą bloknotą: šios žinios beveik niekur nebuvo skelbtos. L.Nuwelis vadovavo Olštyno vaivadijos saugumo valdybos tardymo skyriui ir ne kartą tarnybos klausimais kalbėjosi su gauleiteriu.
Atsisveikindamas L.Nuwelis įteikė man keletą priešmirtinių E.Kocho nuotraukų, jo parašytą knygą bei kai kurių dokumentų faksimiles - tarp jų vieno labai įdomaus E.Kocho pareiškimo kopiją. Šiame dokumente jis pirmą kartą pamini Gintaro kambarį.
Šio kambario paieškoms sudaryta oficiali tuometės Sovietų Sąjungos komisija labai dėmesingai sekė E.Kocho teismo procesą. Bet nei tardomas, nei teisme E.Kochas apie žymųjį meno kūrinį net neužsiminė.
Iš pradžių jis apskritai neigė ką nors žinąs apie Gintaro kambarį. Ir tik 1977 metų vasario 3 dienos pareiškime, kurio kopiją man pavyko gauti Lenkijoje, E.Kochas rašė: „... Todėl pareiškiu esąs pasiryžęs po amnestijos, kurią man suteiks Lenkijos valstybės taryba, ... važiuoti laisvėn į savo tėvynę per Kaliningradą. Kaliningrade imtis visko, kad pagaliau būtų surastas Gintaro kambarys“.
Šie E.Kocho ranka parašyti žodžiai verti išskirtinio dėmesio. Vargu ar tai noras suklaidinti paieškas. Vėliau E.Kochas pokalbiuose ne kartą minėjo Gintaro kambarį ir visada tvirtindavo, kad jis paslėptas Kaliningrade.
Kaip legendomis apipintas meno kūrinys pateko į Rytų Prūsijos sostinę? Atverskime keletą istorijos puslapių.
II pasaulinio karo metais Trečiojo reicho žinybas draskė didelė, kartais net žiauri konkurencija. Žvalgybos sferoje tikrą tarpusavio karą kariavo vermachto vadovybės žvalgyba ir SS žvalgyba. Dar didesnė vidaus kova vyko tarp SS ir nacistų partinės vadovybės aparato. Fašistų veikėjai kovojo dėl įtakos sferų, dėl postų, dėl pirmumo teisės plėšti okupuotas šalis.
Į Puškiną (Carskoje Selo) hitlerininkai įsiveržė 1941 m. rugsėjo 17 dieną. Šio miesto nuostabiausius rūmus pavertė kareivinėmis ir motociklų garažu. Prasidėjo ilgas, dvidešimt aštuonių mėnesių, barbariško plėšimo periodas.
1942-aisiais godūs okupantų žvilgsniai nukrypo į Puškine aptiktą nuostabų meno kūrinį - Gintaro kambarį. Kariškiai norėjo įsigyti kambarį savo muziejui, kurį buvo numatyta pastatyti Breslau (dabar Lenkijos miestas Vroclavas) arba Rytų Prūsijos Bojeno tvirtovėje.
Ne visų norai buvo tokie patriotiški. Reichsmaršalas Hermannas Geringas svajojo turėti kambarį savo kolekcijoje. Tarp pretendentų pakliuvo ir užsienio reikalų reichsministras Joachimas von Ribbentropas. Bet kovą laimėjo E.Kochas.
Tuometį Leningradą apsupusios vokiečių kariuomenės vadas feldmaršalas Georgas von Kochleris, artimas E.Kocho draugas, įsakė demontuoti Gintaro kambarį, sudėti į dėžes ir išvežti į Rytų Prūsiją.
Šis darbas buvo atliktas per 36 valandas. Pakeliui iš Leningrado į Kenigsbergą (Kaliningradą), kur 1942 metų lapkritį buvo atvežtas Gintaro kambarys, dingo kai kurios unikalios jo detalės.
Netrukus Kenigsbergo pilyje buvo surengta paroda, į kurios atidarymą atvyko aukšti Trečiojo reicho partiniai ir valstybiniai veikėjai bei būrys žurnalistų.
Bet nepermaldaujama laiko tėkmė stūmė įvykius į priekį. Karo audra artėjo prie Rytų Prūsijos sienų. Pirmasis miestas, pajutęs baisų audros alsavimą, buvo Kenigsbergas. 1944 m. rugpjūčio 30 dieną miestą atakavo 350 galingų anglų strateginių bombonešių.
Padariniai buvo siaubingi. Bombos krito į tankiausiai gyvenamus rajonus bei senamiestį. Rugsėjo 2 dieną smūgis buvo pakartotas. Per abu antskrydžius žuvo apie 25 tūkstančius žmonių. Sudegė seniausio universiteto patalpos. Griuvėsių krūva pavirto operos teatras, nukentėjo katedra. Keletas bombų pataikė į pilį, kurioje buvo saugomas Gintaro kambarys. Tuo metu lobis jau buvo sukrautas į dėžes.
Vyriausiasis jo saugotojas, Rytų Prūsijos muziejų valdytojas daktaras Alfredas Rode, įsakė demontuoti kambarį po to, kai parodos metu 1943-iųjų kovą pilyje kilo gaisras. Iš pradžių dėžės buvo sudėtos pirmajame pilies kairiojo sparno aukšte. Nebuvo supakuoti tik didžiuliai veidrodžiai ir kelios cokolinės plokštės. Jos per rugpjūčio oro antskrydį sudegė.
Dėžių ugnis pagailėjo: iš pradžių jos stovėjo kieme po atviru dangumi, po to buvo nugabentos į rūsius arba netoliese esančius bunkerius. Nuo to laiko aštuntasis pasaulio stebuklas išnyko palikdamas daugybę klaidingų pėdsakų, įvairių versijų, pagrįstų faktais, kurių niekas niekada neįrodė.
Galima spėti, kad chaotiškai traukęsi esesininkai, transportuodami archyvus bei prisiplėštus turtus į pagal planą numatytas slėptuves, galėjo sumesti slaptus konteinerius ne į tas vietas, kur buvo numatyta, ir taip paslėpti krovinį. Tad dabar lobių medžiotojams tenka darbuotis apgraibomis, ieškoti Gintaro kambario tai viename, tai kitame rajone.
1949 metais Gintaro kambario paieškoms buvo įkurta speciali komisija, kuriai vadovavo partijos Kaliningrado srities komiteto sekretorius Venjaminas Krolevskis. Komisijos darbą, sunkumus bei pavojus, su kuriais susidūrė vykdydamas paieškas, jis aprašė knygoje. Ji buvo išspausdinta 1961 metais Rygoje, o ne Kaliningrade. Knygą jis pasirašė Dmitrijevo slapyvardžiu. Šių konspiracijos bei atsargumo priemonių imtasi ne be reikalo.
Dar 1944 metų pabaigoje SS reichsfiurerio Heinricho Himmlerio įsakymu įsteigta itin slapta fašistinė pogrindžio organizacija „Wehrwolf“ („Vilkolakis“).
Ji buvo įkurta tuo metu, kai kai kurie nacistų hierarchijos atstovai jau suvokė pralaimėję, bet dėl sėkmės ir gero reikalų organizavimo dar tikėjosi laimėti trečiąjį pasaulinį karą, kuriam ir pradėjo rengtis.
Pagrindinis šios organizacijos tikslas buvo rengti diversines teroro akcijas, teikti pagalbą pogrindyje likusiems hitlerininkams, organizuoti gyventojų pasipriešinimą okupacinei valdžiai, propagandinė veikla, dezinformacija bei Trečiojo reicho paslapčių saugojimas. Jai į pagalbą buvo skirti specialūs SS daliniai, parengti kovoti miškuose, kalnuose bei požemiuose.
Kad „Wehrwolf“ prikišo savo nagus prie Gintaro kambario paslapties, liudija faktai.
Užėmus Kenigsbergą į miestą atvyko speciali sovietų vyriausybės komisija, kuriai buvo patikėta ieškoti iš okupuotų Sovietų Sąjungos teritorijų vokiečių išvežtų meno kūrinių. Komisijos vadovu buvo paskirtas menotyros profesorius, istorijos mokslų daktaras Aleksandras Briusovas - žymaus poeto Valerijaus Briusovo brolis. Jam buvo suteiktas karinis pulkininko laipsnis.
Nors A.Briusovas buvo meno žinovas, apie Gintaro kambarį apskritai nebuvo nieko girdėjęs. Daktaras A.Rode komisijai perdavė nedidelį kiekį hitlerininkų pagrobtų meno kūrinių. Apie Gintaro kambarį jis neprasitarė nė žodžio.
Niekas to ir neklausinėjo: tuo metu nė vienas A.Briusovo komisijos narių nežinojo, kad Gintaro kambarys buvo atvežtas į Kenigsbergą. Tiesa, viename pokalbyje su A.Briusovu A.Rode probėgom prisiminė du bunkerius senojo miesto kvartaluose, kur paslėpti neva pasaulinės reikšmės lobiai. Bet A.Briusovo paklaustas, ar juose yra paslėpti paveikslai, A.Rode atsakė, kad ne. Prie temos apie paslaptingus bunkerius nebuvo grįžta.
Tai buvo didžiulė A.Briusovo klaida: kai šis ją suprato, jau buvo vėlu - daktaras A.Rode bei jo žmona buvo rasti namuose negyvi. Atliktas tyrimas nieko gera nedavė - buvo aišku, kad rankas prikišo „Wehrwolf“. Regis, tai nebuvo paskutinės aukos, susijusios su Gintaro kambario paslapties išsaugojimu.
Gintaro kambario ieškoma daugiau nei 60 metų, tačiau paieškų pabaigos nematyti. Karo metais dingo net jo fotoarchyvas kartu su negatyvais. Iki šiol pavyko atrasti tik nuotraukas, XIX a. padarytas prancūzų rašytojo bei keliautojo Theophile'io Gautier, ir nuotraukas, 1942 metais paskelbtas Trečiojo reicho meno žurnale „Pantheon“.
Meno specialistai Gintaro kambarį įvertino 50 milijonų JAV dolerių (maždaug 135 milijonai litų). Bet ar įmanoma įvertinti unikalų nepakartojamo grožio meno kūrinį, kuris vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu?
Neįkainojamą šio kūrinio vertę žinojo ir hitlerininkai. Dar nesurasta dokumentų, patvirtinančių, kad A.Hitleris ar M.Bormannas prikišo nagus prie Gintaro kambario. Kokią reikšmę šio meno kūrinio apsaugai skyrė hitlerininkų vadovai, liudija fašistų reichsleiterio Alfredo Rosenbergo 1945 metų vasario 22 dienos laiško eilutės: „Gintaro kambarys turi būti saugomas taip, kad bet kokia vyriausybė imperijos įpėdinė galėtų panaudoti jį kaip mainų objektą“.
Po E.Kocho mirties buvo tvarkomas didžiulis jo archyvas: įvairūs užrašai, pareiškimai, paaiškinimai, peticijos, laiškai bei keliolika tomų jo prisiminimų - visa tai, kas susikaupė per ilgus kalinimo metus.
Tačiau jo prisiminimai iki šiol nepaskelbti. Gal jie slepia ką nors, ko nebūtina žinoti visuomenei?
Grįžęs iš Lenkijos gavau telegramą, kurioje buvo pranešama, kad papulkininkis L.Nuwelis žuvo automobilio avarijoje. Tikriausiai kam nors buvo labai naudinga, kad daug žinančio žmogaus neliktų.
Aštuntasis pasaulio stebuklas
GINTARO KAMBARYS - nepaprasto grožio meno kūrinys, pagamintas iš gintaro XVIII a. pradžioje.
Gintarines mozaikas bei pano 1709 metais suprojektavo garsus skulptorius ir architektas Andreas Schluteris (1660-1714).
Mozaika - tai paveikslas arba ornamentas, padarytas iš atskirų, labai glaudžiai vienas prie kito sudėtų įvairiaspalvių gabalėlių (gintaro, stiklo, marmuro, spalvotų akmenų, medžio, metalų, emalio ir kitų). Pano - įrėminta sienos, lubų paviršiaus dalis, papuošta tapybiniu arba skulptūriniu vaizdu ar ornamentu.
1716 metais Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I (1688-1740) apie 40 kv. m šio nuostabaus meno kūrinio padovanojo Rusijos imperatoriui Petrui I.
Mozaikos bei pano buvo panaudoti tik praėjus 30 metų po Petro I mirties - 1755-aisiais italų kilmės Rusijos architektas Francesco Bartolomeo Rastrelli (1700-1771) papildė juos raižyto medžio kompozicijomis ir įkurdino savo suprojektuotuose Jekaterinos rūmuose Peterburgo priemiestyje Carskoje Selo. Taip atsirado žymusis Gintaro kambarys - aštuntasis pasaulio stebuklas.
Vertėtų priminti, kad mozaikoms bei pano panaudotas gintaras buvo iš baltų sembų (Semba arba Sema, Sama - Mažosios Lietuvos žemė, esanti pusiasalyje, kurį iš trijų pusių supa vandenys: iš vakarų - Aismarės, Baltijos jūra ir Kuršių marios, iš rytų - Deimenos upė, o iš pietų - Priegliaus upė) žemės ir, savaime aišku, buvo rinktas prūsų arba lietuvių rankomis.
II pasaulinio karo metais vokiečiai išmontavo Gintaro kambarį ir išsivežė į Vokietiją, o karo pabaigoje kruopščiai paslėpė.
1990-ųjų pradžioje kelionės į Vokietiją metu tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas du kartus pareiškė žurnalistams maždaug žinąs, kur yra Gintaro kambarys, bet paslapties neatskleidė.
Pokarinės šio pasaulio stebuklo paieškos neaplenkė ir Lietuvos. 1995 metais, palaiminus Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM vadovams, Neringos miesto meras pasirašė sutartį su vokiečiais ir jiems buvo suteikta teisė ieškant Gintaro kambario tyrinėti Preilos pakrantę. 1998 metais įvykusi vokiečių ekspedicija buvo pirmasis rimtas bandymas Gintaro kambario ieškoti Lietuvoje, bet nesėkmingas.
2003-iaisiais, minint Sankt Peterburgo 300-ąsias metines, Gintaro kambarys buvo visiškai atkurtas.