Daugiau kaip pusę amžiaus įkalinimo įstaigose praleidęs 72 metų vyras į laisvę išėjo sunkiu, pasiligojusio žmogaus žingsniu. Jo veidas nespindėjo džiaugsmu, o prastai matančios akys klaidžiojo ieškodamos jį pasitikti žadėjusių draugų iš Panevėžio. Bet jų niekur nebuvo matyti.
Prie įkalinimo įstaigos durų buvusį ilgametį kalinį pasitiko tik „Ekstros“ žurnalistė. Praleidusi su juo pusdienį ji įsitikino: išsvajota laisvė vyrui gali būti karti.
Laisvės oro įkvėpęs kalėjimų veteranas atrodė sutrikęs ir įsitempęs. Jis nesidairė aplink, nereiškė emocijų, niekuo nesistebėjo. Kasoje atsiėmęs jam priklausančius 284 litus, kruopščiai susilankstė, įsidėjo į kišenę ir pasuko išėjimo link, žiūrėdamas tai sau po kojomis, tai į kelią, kuriame turėjo pasirodyti jo laukiamas automobilis iš Panevėžio. „Jūs net nepažvelgėte į aplink stovinčius automobilius, nors daugelio tokių modelių tikrovėje, ko gero, net nesate matęs“, - pamėginau atkreipti A.Matulionio dėmesį. „Žmonės man įdomiau nei automobiliai“, - atšovė jis.
Neslėpsiu: tądien prie pataisos namų vartų A.Matulionio laukiau iš profesinio smalsumo. Mėginau įsivaizduoti, kaip turi jaustis žmogus, daugiau kaip du trečdalius gyvenimo praleidęs už grotų ir pagaliau išėjęs į laisvą, bet jam visai svetimą ir nepažįstamą pasaulį, nepasižymintį svetingumu.
Kartu praleistas pusdienis atsakymo nepateikė, bet įtikino: išsvajota laisvė bus gerokai karstelėjusi.
Pirmą kartą į įkalinimo įstaigą A.Matulionis pateko dar neturėdamas nė 17 metų. Per 55 įkalinimo metus laisvėje praleido vos 2 mėnesius ir 4 dienas. Buvo teistas 9 kartus, du iš jų - už nužudymus. Šešis iš šių nusikaltimų įvykdė kalėdamas. Įsitikinęs, kad visus nusikaltimus padarė tik todėl, kad buvo priverstas ginti save ir savo garbę.
Vyras iki šiol susierzina prisiminęs, kaip Rusijos kalėjimuose būdavo vadinamas fašistu. „Aš nieko nepavogiau ir nieko neišprievartavau“, - A.Matulionio balse girdėjau pasididžiavimą.
Savo šeimos jis nesukūrė. Sesuo, apie kurią atsiliepia labai šiltai, mirusi. Su jos dukterimis ryšių nepalaiko. Jaunesniojo brolio nenori matyti. Pastaruosius kelerius metus su niekuo iš artimųjų nebendravo.
Rusijos kalėjimuose beveik 40 metų praleidęs panevėžietis į Lietuvą buvo parvežtas 1991-aisiais. Tačiau nepriklausomybę paskelbusioje šalyje laisvės iki šiol jam dar nebuvo tekę ragauti.
Bet, praėjusią savaitę pagaliau išėjęs iš įkalinimo įstaigos, jis neskubėjo kuo greičiau nuo jos dingti. Vos peržengęs Alytaus pataisos namų teritorijos ribas, vyras sustojo ir pareiškė niekur toliau neisiąs: čia jis turi laukti savo draugų.
„Bachūriukai iš Panevėžio žadėjo atvažiuoti. Jie manęs neapstums“, - tikino A.Matulionis, nors atrodė įsitempęs.
- Jaudinatės? - paklausiau kalėjimų veterano, kai laukdami „bachūriukų“ susėdome prie apsaugos posto įrengtame pasimatymų kambaryje.
- Kaip nesavas aš, sutrikęs. Visą savaitę toks buvau, naktimis nemiegojau, tik arbatą gėriau. Jaučiuosi kaip iš naujo gimęs.
- Ko labiausiai dabar norisi?
- Kad niekas prie manęs nesikabintų, leistų ramiai gyventi.
- Kur apsistosite grįžęs į Panevėžį?
- Gal pas draugus, jei man patiks. O jei nepatiks, eisiu pas sesers dukras, bet niekur nesiprašysiu - per 55 metus nieko net atsiųsti neprašiau. Į nakvynės namus tai ne - ten gėrimai, paleistuvystės. Noriu ramesnio gyvenimo.
- Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą laisvėje?
- Nusipirksiu žmoniškai apsirengti, kad nežiūrėtų į mane kaip į laukinį ir nesakytų: štai koks grįžo.
- Bet kad jus gal jau mažai kas pažins.
- Pažins, mane visa Lietuva pažįsta. Nuteistieji etapuose ateina, sveikinasi: labas, Algi.
- Pirmiausia norite pasirūpinti apranga, bet kad ir taip visai neblogai apsirengęs. Kas parūpino šituos drabužius?
- Bachūras atsiuntė.
- Kartu sėdėjęs?
- Gal. Bet jis daugiau nesės.
- O jūs?
- Nežinau, kaip žmonės mane priims į savo būrį. Aš jau tiek prisisėdėjau, kad neduok Dieve. Kartais, kai pagalvoju, net širdį nuduria.
Gausiu pensiją, apsirengsiu, gal kokią moteriškutę susirasiu. Iki šiol neturėjau - nepilnametį pasodino, iš kur pas mane moteris?
- Tai šiame krepšyje, kurį nešatės, - visas jūsų užgyventas turtas?
- Ką aš galėjau užgyventi, jeigu laisvėje nebuvau? Drabužiai persirengti, pora albumų, viskas.
Iš paties krepšio dugno A.Matulionis ištraukė du nedidelius albumus. Abiejuose juose - dar pakankamai tuščios vietos nuotraukoms.
Versdamas lapus vyras neminėjo įamžintų žmonių vardų: tik aiškino, kur artimieji, o kur „bachūrai“ - iš Kauno, Vilniaus, Rygos, Kaliningrado. Pora spalvotų atvirukų su seksualiomis moterimis.
Pakeldamas iš vieno albumo iškritusį paveiksliuką su šventųjų atvaizdu, A.Matulionis patikino: „Tikiu Dievą“.
„Reikės išmesti“, - ištarė aptikęs dvi nuogos moters nuotraukas. Nuo vyro išėjimo į laisvę buvo praėjusi jau gerokai daugiau nei valanda, bet jo draugai iš Panevėžio vis nesirodė. Tačiau A.Matulionis buvo pasiryžęs jų laukti ir kategoriškai atmetė siūlymą važiuoti pasižvalgyti po Alytų, šiltai pasėdėti kavinėje. „Aš negaliu pavesti draugų. Jei išvažiuosiu, juos apstatysiu, visi sužinos, kad nelaukiau, o tai neatleistina. Aš niekada savo žodžio nesu sulaužęs“, - pareiškė nuo pataisos namų prieigų nesitraukdamas panevėžietis.
Tik praėjus daugiau kaip trims valandoms, jo pasitikėjimas draugais ėmė klibėti. Vyras sutiko važiuoti į miestą, pakeliui užsukti į autobusų stotį ir išsiaiškinti, kada važiuoja autobusas į Panevėžį.
Jį vežusiam Alytaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojui Mindaugui Volungevičiui tądien buvo lemta būti savotišku laisvės nepažįstančio vyro globėju.
Buvo jau pietų metas, bet A.Matulionis tikino visai nesąs išalkęs. Atsisakė kavinėje pasiūlytos sriubos, tik paprašė nestipraus alaus ir maltinio. „Jaučiuosi kaip kokioje Amerikoje“, - žvalgydamasis aplink pratarė pusę amžiaus nelaisvėje praleidęs vyras.
Iš pradžių gurkštelėjo alaus - degustuodamas. „Kartus“, - pareiškė A.Matulionis. Jis teigė neprisimenąs, kada paskutinįsyk ragavo alaus. „Degtinės ir lageryje pasitaikydavo, bet alaus nebuvo“, - paaiškino.
„Ar galėjote kada pagalvoti, kad gersite alų sėdėdamas prie vieno stalo su pataisos namų viršininko pavaduotoju“, - paerzinau A.Matulionį.
Į klausimą jis neatsakė, tik nepatikliai žvilgtelėjęs į neuniformuotą pareigūną pakartojo, kad jaučiasi sutrikęs, yra atpratęs kalbėtis su žmonėmis - tiek metų aplink buvo vien nuteistieji. O kai kalbina moteris, iš viso pasijunta labai nejaukiai.
Sulaukęs maltinio ir paėmęs įrankius, vyras iškart pastebėjo: „Koks pavojingas peilis - labai smailus galas“. Peilį buvęs kalinys padėjo į šalį - tokiu įrankiu naudotis jis atpratęs. Senas, ligotas, sutrikęs, vienišas - toks pirmąją savo laisvės dieną atrodė kalėjimuose gyvenimą praleidęs panevėžietis. Ir buvo kiek neramu pagalvojus, ką jis veiks vienas naktį grįžęs į jo nelaukiantį Panevėžį.
Pripažintas pavojingu recidyvistu tądien jis niekam nebekėlė pavojaus. Bet ir užuojautos galėjo laukti toli gražu ne iš visų.
Todėl gerokai palengvėjo, kai sužinojau, kad „bachūriukai“ iš Panevėžio kraštiečio vis dėlto nenuvylė. Jų A.Matulionis sulaukė, kai po pietų grįžo į pataisos namų pasimatymų kambarį norėdamas palaukti čia iki autobuso išvykimo. „Pasirūpinsim“, - žadėjo nušvitusį buvusį kalinį į automobilį sodindamas maždaug 30 metų vyras.