Visuomenė šiuo įstatymu menkai tesidomi, tarsi tai būtų tik teisėjų ir įstatymų leidėjų reikalas.
Iš tiesų niekas šiame pasaulyje nėra apdraustas nuo to, jog vieną gražią dieną neatsidurs teisme.
Tada jau bus per vėlu stoti į mūšį už tai, kad teismas būtų teisingas, pagarbus į jį pakliuvusiam žmogui, o bylos nevilkinamos.
Nesant aiškios ir dalykiškos viešos diskusijos, daugiau nei pusmetį Seime įstrigęs naujojo Teismų įstatymo projekto svarstymas apsinešė storu sluoksniu įtarimų, jog tarpusavyje kariaujantys teisėjų klanai tik bando plėsti savo galias, užuot stengęsi ištaisyti šiandieninių teismų bei sistemos broką.
Apie tai „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su Aukščiausiojo teismo pirmininku Vytautu Greičiumi.
* * *
- Jūs taip pat laikomas tam tikro klano dalimi. Taigi pradėkime nuo to.
- Klanai klanais, tačiau kalbėti reikėtų apie tai, kokia šiandien padėtis Lietuvos teismuose.
O ji iš tikrųjų nėra gera. Ypač tai pasakytina apie teismus, kurie bylas nagrinėja pirmąja instancija – priimama nemažai abejotinų sprendimų, kartais prasilenkiančių net su teise, dalis bylų nagrinėjama akivaizdžiai per ilgai. Pasitaiko ir kitokio aplaidumo.
Nors kartu turėčiau pasakyti, kad teismuose dirba ir labai daug garbingų teisėjų.
- Ar mes galėtume tiesiai šviesiai kalbėti apie tai, dėl ko šiandien laužo ietis teisėjai, Seimas, prezidento komanda ir kodėl vis stringa naujojo Teismų įstatymo priėmimas?
- Ko gero, kaip ir bet kokiu kitu atveju – dėl skirtingų požiūrių.
Manau, jog svarbu ne tai, kad būtų priimtas bet koks naujas įstatymas, o kad tas naujas įstatymas suteiktų galimybę Lietuvos teismams dirbti daug profesionaliau ir atsakingiau nei ligi šiol.
To buvo tikimasi, kai prieš daugiau nei pusmetį buvo sukurta darbo grupė naujam Teismų įstatymui parengti.
Buvo viliamasi, kad priėmus naują Teismų įstatymą padėtis teismuose iš esmės pasikeis.
Tačiau įstatymą keisti reikėjo ne taip, kaip geriau teisėjams, o taip, kad Lietuvoje atsirastų daugiau teisingumo ir pasikeistų visuomenės požiūris į teismus.
Aš taip pat vyliausi, kad naujajame įstatymo projekte bus numatyti būdai, kaip pakreipti teismų darbą į gerąją pusę.
Norėdamas pasidalinti patirtimi, parašiau laišką darbo grupei.
- Ar šis laiškas negalėjo būti suprastas kaip bandymas primesti suinteresuoto asmens nuomonę?
- Taip, aš iš tikrųjų esu suinteresuotas.
Tik klausimas – kuo. Kad teismai mūsų šalyje dirbtų profesionaliau, labiau susikaupę, atsakingiau, be priežasties nevilkintų bylų, būtų korektiški, drausmingi. Kad teismų sistema nevaržytų piliečių galimybės ieškoti savo tiesos, o teisėjais būtų skiriami tiktai visuomenės pasitikėjimo verti žmonės.
- Kokie konkrečiai buvo jūsų pasiūlymai?
- Kaip jau minėjau, svarbiausia, kad naujasis įstatymas išplėstų piliečių galimybes ieškoti teisybės teismuose. Tam reikėtų, kad žmonės galėtų skųsti teismų sprendimus tiek kartų, kiek įmanoma.
Dabar dalis sprendimų, priimamų pirmosios instancijos teisme, yra apskritai neskundžiami. Esu įsitikinęs, kad taip pat reikėtų suteikti teisę suinteresuotam asmeniui kreiptis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl drausminės bylos iškėlimo teisėjui. Taip pat siūliau, kad Teisėjų garbės teismo posėdžiai būtų vieši.
- Ką, jūsų manymu, reikėtų daryti, kad Lietuvoje bloga tradicija tapęs teisėjų papirkinėjimas turėtų kuo mažiau įtakos teismų sprendimams?
- Su korupcija teismuose, kaip ir bet kurioje kitoje valstybės institucijoje, privalo kovoti Specialiųjų tyrimų tarnyba. Tačiau yra dalykų, kurie savaime užkerta kelią nesąžiningiems ar neprofesionaliems teismų sprendimams.
Labai svarbu išgyvendinti teismuose įsigalėjusią teisėjų nebaudžiamumo atmosferą.
Kitas būdas – galimybė skųsti teismų sprendimus: juo daugiau teisėjų skaito tą pačią bylą, juo mažiau landų korupcijai bei neteisėtiems susitarimams.
- Gyvenime žmonės dažniausiai paiso protingumo kriterijaus, net patys apie tai nesusimąstydami. Deja, Lietuvos teismai bylas dažnai nagrinėja formaliai, neatsižvelgdami į gyvenimo logiką. Ką reikėtų padaryti, kad teisėjai kiekvienu atveju vadovautųsi ne tik įstatymų raide, bet ir dvasia?
- Nemanau, kad teismai dažnai bylas nagrinėja formaliai, neatsižvelgdami į gyvenimo logiką.
Tiksliau būtų sakyti, jog tokių atvejų pasitaiko.
Kaip įveikti šią blogybę? Mano atsakymas būtų labai trumpas – mokytis. Teisėjui svarbu ne tik geras profesinis pasirengimas, bet ir bendras išprusimas, nuojauta ir noras tobulėti.
Gerai, kad naujajame Teismų įstatymo projekte vis dėlto yra nuostata, jog parenkant teisėjus turėtų būti tikrinami ne tik profesiniai, bet ir bendrieji gebėjimai.
- Kaip suprantu, čia minėti jūsų pasiūlymai taip pat buvo pateikti naująjį Teismų įstatymą rengusiai darbo grupei. Ir koks buvo rezultatas?
- Faktiškai jokio. Patį pirmąjį įstatymo projekto variantą rengusios darbo grupės projekte neradau nė užuominos apie savo siūlymą. Panašiai reagavo ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
Todėl natūralu, kad nusprendžiau juos paviešinti plačiau. Kreipiausi į visas Seimo frakcijas, paaiškindamas savo pasiūlymų prasmę ir būtinumą. Susibūrė grupė Seimo narių, kuri suformulavo pataisas pirminiam Teismų įstatymo projektui patobulinti.
Deja, Teisės ir teisėtvarkos komitetas pavasarį jas atmetė. Matyt, įvertinęs mano pasiūlymų svarbą, Seimas vis dėlto nutarė atidėti projekto svarstymą rudeniui.
Mano nuostabai, po šio sprendimo sulaukiau kritikos, neva blokuoju svarbaus įstatymo priėmimą, klaidinu Seimo narius, siekiu kažkokios tariamos įtakos ir papildomų galių.
Viešai teigiama, jog Seimas vis nesiryžta pritarti naujai teismų sistemai, kuri esą garantuoja skaidrią ir aiškią teisėjų atranką, jų karjeros galimybes. Tačiau, mano akimis, naujajame Teismų įstatymo projekte nė nebandoma tokios sistemos kurti, o tik daromi kosmetiniai pataisymai.
- Kritika, diskusijos ir netgi nedraugiški žodžių karai yra natūralus svarbių įstatymų priėmimo fonas. Ar šiuo atveju vyksta kas nors ypatinga?
- Sutinku, kad nereikėtų sukti galvos dėl žodžių karų, jeigu jie nenukreiptų visuomenės dėmesio nuo tikrųjų problemų.
Jau minėjau, jog šiandien pirmiausia reikėtų diskutuoti ne dėl to, kas kuo suinteresuotas ir koks klanas su kokiu kariauja, o dėl būsimų įstatymo spragų, kurių projekte – aibės.
- Ar norėjote pasakyti, jog tokie klanai neegzistuoja ir niekas nekovoja dėl papildomų galių?
- Ar blogai, kad Aukščiausiojo teismo pirmininkas, siekdamas potobulinti įstatymo projektą, teikia pasiūlymus, kad teismų savivaldos struktūros, tarp jų – Teisėjų taryba, dirbtų kur kas efektyviau ir kokybiškiau, kad teisėjų korpusas būtų formuojamas itin skaidriai, teismai dirbtų labiau kvalifikuotai, o teisėjai su proceso dalyviais elgtųsi pagarbiai.
Jei jau pasisuko kalba, pasakysiu atvirai apie pirminį projekto variantą parengusią siaurų interesų grupę, kuri be jokių kompromisų „stumia“ tą akivaizdžiai tendencingą – iš esmės surašytą vienos institucijos interesais – projektą, o svarbiausia – įteisinantį teismų uždarumą.
Būtent uždarumą ši grupė ir bijo prarasti, nes jį panaikinus netektų savo įtakos teismams.
Pažiūrėkite atidžiau: ar nerasite ten žmonių, kurie buvo papuolę į keblias savo reputacijai situacijas? Tuo tarpu jau atvirai iš Seimo tribūnos kalbama apie didžiausias tos grupės baimes: baimę, kad neatsirastų Vyriausiojo administracinio teismo sprendimų kontrolė; baimę, kad galėtų būti nepritarta sumanymui, jog Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai, kuriuos skiriant visiškai nedalyvauja Seimas, gali „lengvatine tvarka“ būti perkelti dirbti į Apeliacinį arba Aukščiausiąjį teismą; baimę, kad siūloma griežtinti teismų administravimą, nustatant, kad administruojami turi būti ir aukščiausiųjų grandžių, tarp jų – Apeliacinis, Vyriausiasis administracinis teismai; baimę, kad į teismų savivaldos veiklą plačiau bus įtraukta visuomenė; baimę, kad visuomenei siūloma suteikti daugiau teisių. Pavyzdžiui, teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui kreiptis dėl drausmės bylos teisėjui iškėlimo; baimę, kad galėtų būti pritarta siūlymui, jog Teisėjų garbės teismo posėdžiai yra vieši.
- Viešai sklinda kalbos, kad jūs siekiate papildomų galių po to, kai praradote Teisėjų tarybos pirmininko postą...
- Iš tikrųjų aš pateikiau keletą pasiūlymų dėl Teisėjų tarybos. Pirmiausia, kad nebūtų keičiamos atstovavimo proporcijos, nes taip būtų nusižengta Konstitucinio teismo nutarimui. Taip pat siūliau į Teisėjų tarybą įtraukti ir visuomenės atstovų, kad teismų veikla taptų skaidresnė bei atviresnė visuomenei.
Gal ir tai kai kam nepatinka.
Manau, jog reikėtų griežtinti ir teismų administravimą: administruojami turėtų būti ne tik žemesnių, bet ir aukščiausių grandžių teismai, tarp jų – Apeliacinis bei Vyriausiasis administracinis teismai (to dabar nėra).
Tačiau tai – ne mano asmeninis interesas ar noras išplėsti galias, o būtinybė. Jei tikrai siekiama teigiamų permainų teismų darbe.