Anglo meilė jaunai lietuvei – beribė

Kai jau atrodo, kad tavo gyvenimas niekada nepagerės, nes sėdi be pinigų ir nesi baigęs mokslų, nėra kur gyventi ir specialybės neturi, kartais nutinka stebuklas – per akimirką viskas apvirsta aukštyn kojomis ir iš Pelenės tampi princese.

Taip atsitiko ir vienai panevėžietei Editai, augusiai Panevėžio A.Bandzos vaikų globos namuose ir į gyvenimą besikabinusiai itin sunkiai.

Editai 22-eji, o jos vyrui anglui Markui – 44-eri. Jųdviejų sūneliui Kevinui – vos du mėnesiai. Šeima jaučiasi laiminga.

Ši Pelenės istorija prasidėjo tuomet, kai Edita išvažiavo uždarbiauti į Ninos miestą Airijoje. Nemokėdama kalbos ir nepuoselėdama jokių vilčių susitikti pasakų princą, ji tetroško užsidirbti šiek tiek pinigų.

Edita, jos sesuo ir du broliai niekada nėra matę savo tėvo. Motinai dėl ligos, kurios mergina nepanoro atskleisti, apribotos motinystės teisės, todėl sulaukusi dvylikos Edita atsidūrė vaikų globos namuose, o du jaunesni netikri jos broliai – pas globėjus. Vaikų namuose jai patiko. Bent jau gaudavo užtektinai pavalgyti, susirasdavo pramogų.

Edita vaikų namuose augo kartu su dabar išgarsėjusiu Radžiu. Mergina prisimena, kad jie nuolat pykdavosi ir vienas kitam didelių simpatijų nejautė.

Baigusi devynias klases įstojo į Panevėžio profesinio rengimo centrą mokytis siuvėjos amato. Mokslas sekėsi šiaip sau. Siuvėjos amatas irgi nežavėjo. Todėl studijas metė ir nuėjo dirbti.

Edita teigia iš pradžių įsidarbinusi vadybininke, tačiau kur dirbo, sakyti nenorėjo. Darbas netenkino, todėl nutarė geresnio uždarbio ieškoti užsienyje.

Kai draugės vyras pasiūlė važiuoti į Airiją, kur pats uždarbiavo statydamas namus, Edita sutiko nedvejodama. Statybos – vyrų reikalas, bet ir ten reikia moteriškų rankų – iškuopti šiukšles, išplauti dažų likučius, išvalyti langus. Užsienio kalbų mergina nemokėjo, angliškai galėjo tik pasisveikinti.

Atvykusi į Ninos miestelį, Edita apsistojo pas draugus jų nuomojamame bute. Jau kitą rytą išvažiavo valyti ką tik pastatyto namo. Viskas ten atrodė baisiai: aplinkui mėtėsi po statybų likęs betonas, langų skeveldros, pūpsojo krūvos šiukšlių.

Už vieno namo išvalymą mokėjo po 100 eurų. Airiškais masteliais tai labai mažai, tačiau mergina sutiko. Sako, namą išvalydavusi per dieną ar dvi, dirbusi labai greitai.

Vieną dieną bičiulis nuvežė Editą pas statybų firmos vadovą pristatyti ją kaip naują darbuotoją. Šefas kaip šefas – didelio įspūdžio merginai nepadarė. O štai Markui ji iškart krito į širdį. Iki šiol tą pažintį jis vadina meile iš pirmo žvilgsnio.

„Kai pamačiau Editą, nežinau, kas pasidarė mano širdyje. Tos didelės, juodos jos akys kažką tarsi sakė. Ji nekalbėjo angliškai, ji nekalbėjo jokia kita man žinoma kalba, tačiau bylojo širdimi, – „Panevėžio rytui“ prisipažino Markas. – Nežinau, kas nutiko, bet aš norėjau matyti ją vėl ir vėl“.

Markas netrukus aplankė Editą jos nuomojamame bute, kad susipažintų artimiau.

„Man jis pasirodė visai mielas. Tačiau juk tai mano viršininkas! O ir susikalbėti negaliu. Kone spektaklyje vaidinau – rankomis rodžiau ženklus, ir šokiais. Ir supratom vienas kitą. Po kelių susitikimų jis pasiūlė gyventi kartu“, – pirmuosius pasimatymus prisiminė Edita.

Markas – anglas, iš daugiavaikės šeimos. Turi tris jaunesnius brolius ir seserį, auginančią tris vaikus, iš kurių vienas turi negalią.

Kai Marko tėvai išsikraustė gyventi į Airiją, jis liko Anglijoje, mat ten turėjo žmoną ir dvi dukras. Tačiau gyvenimas nenusisekė ir pora išsiskyrė. Tėvai pasiūlė atvažiuoti gyventi pas juos į Airiją ir pradėti savo verslą. Markas taip ir pasielgė.

Atvykęs susidomėjo namų statybos verslu, ir jam tai sekėsi. Firma klestėjo, darbuotojų reikėjo vis daugiau, o emigrantai iš Rytų Europos šalių tam labai tiko, mat dirbdavo kruopščiai ir nereikšdavo didelių pretenzijų.

Dėl kažkokių priežasčių, kurių Markas nenori įvardyti, jis labai susipyko su savo tėvu, išsikraustė gyventi atskirai ir dvidešimt metų abu nebendravo. Apie tai, kad pradėjo gyventi su dvigubai jaunesne mergina iš Lietuvos, savo artimiesiems Markas pranešė, tačiau juos supažindinti vis delsė.

Įsikūrusi pas savo draugą anglą, Edita iškart buvo viskuo aprūpinta. Merginai nebereikėjo sukti galvos, kaip užsidirbt pinigų ar ką pavalgyt – visa tai tapo Marko rūpesčiu. Jai liko tik tvarkytis namuose. Tačiau retsykiais nueidavo išvalyti kokio namo, o už tai gaudavo pinigų.

Kad be užsiėmimo Edita neliūdėtų, Markas jai nupirko šuniuką. Vyras juokauja, kad auksaspalvio retriverio veislės kalytė Skai – tai pirmas jų vaikas, nes rūpintis ja buvo pats mėgstamiausias abiejų užsiėmimas.

Po kelių gražaus bendro gyvenimo mėnesių Edita pasiilgo Lietuvos. Nusprendė grįžti, aplankyti mamą, draugus, pasigirti savo laime. Markas neprieštaravo. Juolab kad ir jam verslo reikalais reikėjo trumpam važiuoti į Angliją. Abu susitarė, kad Markas atvyks į Lietuvą šiek tiek vėliau, gruodžio mėnesį, o paskui abu kartu grįš į Airiją.

Editai išsiskirt su draugu, kad ir trumpam, nesinorėjo. Mergina pareiškė netikinti, jog jis atvažiuos į Lietuvą jos parsivežti. Vyras nustebo. Juk yra įsimylėjęs, savo gyvenimą mato tik su Edita! Kodėl ji abejoja?

Netrukus, kaip buvo žadėjęs, gruodžio dvidešimt septintą dieną Markas atskrido į Kauną pas savo mylimąją.

Buvo sutarę, kad Edita pasitiks jį oro uoste. Tačiau ji nepasirodė. Marką pradėjo kankint abejonės: kur jo mylimoji? Kodėl nepasitinka? Nejaugi jos meilė buvo tokia trumpa?

Staiga tolimiausiame oro uosto salės kampe jis pamatė Editos draugę. Tačiau Editos su ja nebuvo. Širdį persmelkė negera nuojauta. Kurgi ji? Ir staiga iš už draugės nugaros iššoko Edita. Markas akimirksniu išmetė iš galvos abejones – jo džiaugsmui nebuvo ribų.

Editos motina ketveriais metais jaunesnė už savo žentą. Prieš susitikimą su gyvenimo draugės motina Markas labai jaudinosi. Jis žinojo, kad Editos motina už jį jaunesnė, kad angliškai nešneka. O jis dar neišmoko susikalbėti lietuviškai. Kokia bus jos reakcija? Tačiau susitikimas buvo gana šiltas.

„Iš pradžių tik žiūrėjom. Aš – į ją, ji – į mane, nei vienas, nei kitas nieko negalėjom pasakyti“, – prisiminė Markas.

Tačiau Editos mama pasiūlė jam atsisėsti, atsipalaiduoti ir išgerti kažkokio gėrimo. Markas maloniai priėmė pasiūlymą ir labai skaniai gėrė, kaip įsivaizdavo, limonadą.

Tačiau netrukus pajuto, kad tas „limonadas“ ne tik šildo, bet ir svaigina. Pasirodo, tai buvo sidras, kokio jis dar niekuomet nebuvo ragavęs. Tada atsirado daugiau kalbos ir abu su Editos motina net ėmė suprasti vienas kitą.

Motina džiaugėsi dukters laime, o ir Edita kalbėjo visai nepykstanti ant jos dėl to, kad buvo atiduota į vaikų namus.

„Ką žinai, kodėl taip įvyko. Tai – liga. Ar gali kas užtikrint, kad ir man taip nenutiks?“ – svarstė Edita.

Panevėžyje anglas svečiavosi visą savaitę ir liko labai patenkintas. Jį čia žavėjo viskas. Patiko lietuviškas maistas: balandėliai, cepelinai, čeburekai.

Nors ir nieko nesuprasdamas, vaikščiojo gatvėmis ir klausėsi, kaip žmonės kalba. Patiko lietuviškas santūrumas ir ramybė: niekas nebėgioja kaip Anglijoje ar Airijoje, kur visi skuba, it akis išdegę lekia pro šalį.

Pamatęs, kad Lietuva tikrai patraukli šalis, o ir Edita čia gerai jaučiasi, Markas nusprendė Panevėžyje nusipirkti butą, kad, atvykus į svečius, būtų kur apsistoti. Kadangi šį kartą viešėjo vos savaitę, būsto ieškotis nebuvo kada, paieškas atidėjo vėlesniam laikui.

Be to, draugas, gyvenantis Londone, pasikvietė Marką su Edita apsilankyti pas jį, kad galėtų supažindint su savo drauge. Pora išskrido į Angliją.

Susitikęs savo draugą, kurio nematė daugybę metų, Markas nustebo. Pasirodo, jo mergina – iš Rusijos. Abi – rusė ir lietuvė – tuoj susidraugavo, iš karto rado bendrą kalbą ir jautėsi labai laimingos. Bendrauja jos rusiškai.

Vieną dieną Edita pasidarė nėštumo testą, jis buvo teigiamas. Markui nieko nepasakė. Palaukė, kol bus visiškai tikra. Galų gale tapo aišku: ji laukiasi.

Prieš šią žinią pranešdama draugui, mergina labai jaudinosi, nežinojo, kaip jis reaguos. Apie tai, ar vyras nori vaikų, jiedu niekada nebuvo kalbėję. Išgirdęs žinią, Markas labai apsidžiaugė. Visaip ramino Editą, sakė, kad tai gera naujiena, jie abu labai lauksią vaikelio.

Tačiau Edita nenurimo: verkė, sakėsi nenorinti gimdyt Airijoje, norinti grįžti namo į Lietuvą.

„Gerai, – pažadėjo Markas. – Važiuosim į Lietuvą, ten lauksim vaikelio ir butą ten nupirksiu“.

Savo žodį vyras tesėjo. Editą palikęs jaukiuose namuose Airijoje, į Lietuvą atvažiavo vienas. Pirmiausia išsinuomojo butą Panevėžyje, kad turėtų kur nakvoti, o tada pradėjo ieškoti būsto, kurį galėtų nusipirkti.

Netrukus Markas grįžo į Airiją parsivežti Editos. Iki gimdymo pora, kaip pageidavo Edita, gyveno Panevėžyje. Vyras iš čia važinėjo į Airiją tvarkyti savo verslo reikalų.

Pagaliau atėjo laikas gimdyti. Tačiau Panevėžio gimdymo namuose vyras pasijuto labai nejaukiai. Niekas iš gydytojų nekalbėjo angliškai ir, anot jo, niekas gimdyve nesirūpino.

„Dar ne laikas“, – tepasakydavo gydytoja ir palikdavo juos vienus.

Labiausiai Marką papiktino tai, kad kai jis naktį budėjo prie besikamuojančios Editos, budinti medikė kuo ramiausiai miegojo.

Kitą rytą atėjo maloni gydytoja, ji kalbėjo angliškai.

Moteris nuramino vyrą, kad viskas bus gerai.

Tą dieną Edita pagimdė. Markas dalyvavo gimdyme ir sako tų akimirkų niekada nepamiršiąs. Virkštelės nukirpt medikai jam nepasiūlė, tačiau kai ką tik gimusį sūnų padėjo Editai ant krūtinės, jie abu apsiverkė.

„Aš pamačiau Editos akyse tokią laimę ir pasitenkinimą, kad supratau, jog suteikiau jai tai, ko ji troško. Ji buvo tokia laiminga, o ir aš, susilaukęs sūnaus. Tos laimės neįmanoma apsakyt jokiais žodžiais“, – kalbėjo Markas.

Gimus sūnui, abu kurį laiką pasiliko gyventi Lietuvoje. Berniuką pavadino Kevinu Kornelijumi. Markas troško parodyti savo vaikelį broliams, seseriai ir tėvams.

Todėl, kai mažyliui buvo mėnuo ir trys savaitės, abu su Edita išsiruošė aplankyti Marko artimųjų.

Mergina nežinojo, kaip Marko tėvai žiūrės į kitatautę ir dar dvigubai jaunesnę draugę, ką sakys jo broliai ir seserys. Juk Marko dukros vos ne Editos vienmetės.

Moters nuogąstavimai pasirodė visai nepagrįsti. Marko šeima ją priėmė labai maloniai. O labiausiai nustebino Marko tėvas – jis paėmė Keviną ant rankų ir pasakė: „Tai mano anūkas!“ Apkabino sūnų ir pamiršo visus dvidešimtį metų trukusius nesutarimus.

Labai maloniai Editą sutiko ir Marko sesuo, dvasiškai stipri moteris, auginanti tris vaikus, iš kurių vienas neįgalus. Jai lietuvė, apie kurią jau žinojo iš Marko pasakojimo, labai patiko. Moterys tuoj rado bendrą kalbą ir išvažiavo apsipirkti į parduotuves.

Viso mūsų pokalbio metu Markas nuo Editos nenuleido akių ir žėrė jai komplimentus.

„Tai mano žmogus, kurio ieškojau daugelį metų.

Ji ne tik geriausia draugė, bet ir mylimiausia mano moteris. Edita labai stipri, labai protinga, labai gerai tvarkosi namuose“, – nuolat kalbėjo Markas.

Apie vestuves pora kol kas negalvoja. Dabar Editos svajonė – gyventi Airijoje, ten išmokti manikiūrininkės specialybės ir atidaryti savo grožio saloną.

Su Lietuva ji jau nebenori sieti savo gyvenimo. Nebent kada nors vėliau.