Bjaurumo paslaptis. Svečiuose pas legendinį semiotiką ir rašytoją U.Eco

– Auginu ją todėl, kad mano veidas nėra gražus. Barzda reikalinga tam, kad jį paslėpčiau, – sako U.Eco.

– Manasis.

– O pats gražiausias?

– San Leo – viena pilaitė ir dvi bažnyčios, 20 kilometrų nuo čia.

– Toks „Ferraris“ institutas Turine, Milano geležinkelio stotis, Tėvynės altorius Romoje. Tačiau reikia būti atsargiems naikinant tai, kas yra bjauru. Nes laikui bėgant tai gali tapti gražu. Pagalvokite, jeigu būtume sunaikinę gotikinio stiliaus bažnyčias arba Eifelio bokštą.

– Gražiau atrodo gražuolis Robertas Redfordas, o gal neišvaizdūs Charlesas Bronsonas ar Gerard’as Depardieau? O kartais Alainas Delonas neatrodo gražus todėl, kad primena kažką žvėriško ir grėsmingo, puikiai paslėpto, tačiau akivaizdaus?

– Esu parašęs knygą apie grožį. O dabar parašiau apie bjaurumą. Neverskite manęs rašyti dar vienos knygos apie žavesį.

– Tačiau kodėl sakome „nuostabiai pavalgiau“ arba „bjauriai pavalgiau“?

– Kartais sakome ir „nuostabiai pasimylėjau“. Mes dažnai netinkamai vartojame žodžius „gražus“ ir „bjaurus“.

– Aš parašiau knygą apie bjaurumo istoriją. Bet neišradau grožio teorijos.

* * *

Šnekėti su U.Eco apie grožį ir bjaurumą yra malonumas, tačiau kartu ir išbandymas. Ne vien todėl, kad jis yra įpratęs egzaminuoti pašnekovą. Kartais jis nužvelgia mane nuo galvos iki kojų traukiančiu per dantį žvilgsniu ir man atrodo, kad aš turbūt egzamino neišlaikysiu.

- Problema yra interviu autorius, o ne pats interviu. Kažkada mane kamantinėjo Jacquesas le Goffas iš žurnalo „Nouvel Observateur“. „Umberto, - tarė jis man. - Turiu tau pateikti kvailus klausimus, kitaip neišspausdins mano interviu“.

- Vis dėlto lengviau yra atsakyti į kvailus klausimus. Pabandom. Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas?

– Įdaryti žirneliai.

Tuo metu, kai žvelgiu į U.Eco stačiakampio baseino pakraščius, staiga dingteli mintis, kad turbūt bjaurumas profesoriui yra viena tų sričių, kuri dėl savo perdėto aiškumo gali būti lengvai pažeidžiama, todėl tikriausiai reiktų kalbėti apie šio termino prieštaravimus ir gerbti jo mįslingumą.

– Kažkada labiau mėgau purviną ir nerimastingą miesto grožį. Dabar slepiuosi kaime. Tai lyg ir būtų senėjimo procesas.

- Manau, kad taip. Atrodo, lyg vyktų kažkoks urbanistinių peizažų bjaurėjimas. Iš vienos pusės persistengiama gerbti peizažą, o iš kitos, per daug skubumo, nesusipratimų kuriant naujus projektus. Miesto grožis yra natūralus, o ne koks meno šedevras. Nieko čia nepakeisi: ant Mikelangelo „Pietos“ juk neuždėsi karabinieriaus kepurės.

* * *

Paskui šiuose namuose anapus pasaulio ribų, kur nesibaigia kambariai, aplink žolė ir vijokliai, tvenkinys su raudonomis žuvelėmis ir salamandromis, netoliese girdisi veršingos karvės mykimas, U.Eco paaiškino: „Šiandien niekas nekeltų karo dėl Elenos grožio, nors ir nežinia, ar jis kilo dėl Elenos grožio, ar dėl Parido ir Menelajo godumo.

Kai U.Eco pradeda pamokslauti, aš prarandu viltį, kad išeisiu iš čia, galiausiai taip ir neišsiaiškinęs man rūpimų mįslių.

- Egzistuoja natūralus bjaurumas ir meninis bjaurumas, pastarajam yra atleidžiama dėl gražaus pateikimo. Taigi egzistuoja trys bjaurumo kategorijos: įgimtas bjaurumas, formalus bjaurumas ir abiejų reiškinių meninis vaizdavimas.

– Nepaisant kai kurių metafizikų optimizmo, šiame pasaulyje egzistuoja kažkas nenugalimai, siaubingai ir piktybiškai blogo.

– Norite priminti Dievą?

– Nebūtinai.

– Jūs tikintis?

– Ars longa vita brevis (lot. menas - ilgaamžis, o gyvenimas - trumpas). Ne, kol kas apdairiai netikintis.

U.Eco nesijuokia iš savo padaužiškų replikų. Jis linksmai nusiteikęs pasiduoda fotografo kaprizams. Tam, kad išsisuktų nuo pozavimo nenatūraliomis pozomis, tampa netgi simpatiškai nešvankus: „Tada jau geriau savo vyriškąjį pasididžiavimą padabinsiu vėliavėle“.

Tačiau gerai įsižiūrėjus kyla mintis, kad kai U.Eco kalba, kitas U.Eco, žymiai apdairesnis, klausosi pirmojo:

– Vakarines televizijos programas vertinu pagal komisarų ir apygardų skaičių. Vakar vakare transliavo „Bones fiction“.

– Tai serialas apie policininkus, kurie išaiškina nusikaltimus, tirdami kaulus.

Ir štai įsiterpia kitas Eco (bjaurusis ar sumanusis?):

– Būsiu atviras, man patinka istorinės laidos, užklystu į “RaiSat” ir kartais randu įdomių programų. Per kitą kanalą mačiau vieną laidą apie dailias merginas, normalioje televizijoje tokia laida turbūt taptų autodestruktyvia.

Jis vėl atsilošia, dingsta jo raukšlės ir sugrįžta šmaikštusis mokyklos laikų Eco:

– Tapatybės atpažinimo žaidimui televizijoje aš, pavyzdžiui, negaliu atsispirti. Taip, nuobodu, tačiau negaliu susilaikyti. Noriu žinoti, ar tas tipas yra mėsininkas, ar viščiukų kastruotojas. Mano skonis – kaip Vogeros miestelio namų šeimininkės: jeigu jau televizija – tai televizija. Juk neisi į viešnamį ieškoti princesės.

– Ar tiesa, kad parašėte biografiją apie Marco Pannella? (Italijos radikalų partijos lyderis – red. past.)

– Aštuntajame dešimtmetyje šią knygą buvau pradėjęs kartu su juo pačiu. Susitikdavome Romoje, kur Pannella prisigerdavo „Centerbe“ trauktinės, pasakodamas daug įdomių įvykių. Aš viską suredagavau ir pasakiau jam: „Dabar reikia paskutinio skyriaus, kuriame tu atskleistum savo politinę ideologiją“. Bet knyga taip ir neišėjo.

– Kodėl?

– Todėl, kad jis neturi ideologijos.

* * *

Umberto Eco sukako 75 metai. Nepaisant aukštos glikemijos, jis sveikas kaip ridikas, valgo viską, miega aštuonias valandas per dieną, mėgsta baltą vyną, viskį, martinį ir džiną, turi savo teorijas apie žvalumą ir girtumą, metė rūkyti, tačiau maigo burnoje užgesusį cigarą. Atrodo, kad jam ne daugiau 60 metų. Bet ne dėl kasdienės kūno priežiūros, kremų ir tepalų pagalbos ir ne elegancijos strategijų dėka jis taip atrodo. Jam niekada nekilo minties pasidaryti plastinę nosies operaciją arba atsiduoti estetikos bizniui.

– Neverta kalbėti apie grožį, kuris yra nukreiptas į verslą. Biznis yra viskas: ir religija, ir filosofija, liga, netgi skausmas. Pagalvokite apie sadomazochistinių prekių parduotuves.

U.Eco elgiasi juokingai ir keistai, rengiasi kaip papuola. Pavyzdžiui, šiandien jis avi raudonomis kaip ugnis kojinėmis, o liemenį susijuosęs plonu diržu. Bet galbūt tai irgi yra šmaikštumas.

– Nebesifotografuoju nuo 1960-ųjų, nuo tada, kai belankant kelias gotikines katedras suvokiau, kad padariau tiek daug nuotraukų, jog neprisimenu, ką mačiau. Nuo tada laikau viską čia – savojoje subinėje, – sako U.Eco, bakstelėdamas sau galvą.

Jo knyga, išversta į dvidešimt septynias kalbas, vadinasi „Bjaurumo istorija“. Ją malonu ne tik skaityti, bet ir vartyti. Tai – meno knyga, neįtikėtina antologija, kurioje puikiai siejasi vaizdai ir tekstai. Tiesa, knygos visuomet cituoja kitas knygas, ir galima netgi pabandyti surasti kitų rašinių šaltinius, eilutė po eilutės. Tačiau ši knyga – tai „diwan“, iš arabų kalbos išvertus – „antologija“. Ant tokio „diwan“ sėdėdavo šeichai, išrinkti tautos. Trumpai tariant, „diwan“ buvo skirtas geriausiems.

Šioje įspūdingiausių bjaurumų galerijoje galima rasti Rubenso „Medūzą“, Paryžiaus Notrdamo pabaisos rekonstrukciją, Matthiaso Grunewaldo „Nukryžiavimą“, Melo Gibsono „Kristų“, mumifikuotus kūnus iš Palermo kapucinų kriptos, Boscho velnią, Pompėjos “Priapą”, Tullio Cattelano pakartus vaikus ir t.t.

* * *

Montečerinjonės miestelyje Umberto Eco – lyg simbolis, nors ir nedaugelis šių šaunių miestiečių yra skaitę jo kūrinius ir netgi nerodo jais jokio susidomėjimo. Jie net nenutuokia, kad profesorius vertinamas ne dėl parašytų knygų, o dėl savo mokinių. U.Eco mokinių yra visur ir netgi per daug – universitetuose, leidyklose, laikraščiuose. Taigi nedaug kas iš Montečerinjone gyventojų, manau, tiksliai suvokia šio žmogaus įtakos svarbą Italijos visuomenei.

Taigi vaikštome gatvelėmis ir darome fotografijas, lipame laiptais, įkalnėmis ir skardžiais, nesutinkame praeivio, kuris neatsisuktų ir jam nenusišypsotų. Battelli gatvėje, ant laiptelių, iš Ankonos banko, iš baro aidi šnabždesiai: „Ten jis – Eco... Eco...“.

Montečerinjone miestelyje Umberto Eco gyvena vienas, be žmonos, be dviejų vaikų, be anūko Manuele ir be draugų, „kurie visada čia ir aš niekaip negaliu jų išvaryti“. Paskui paaiškina, kad labiausiai užsispyrę yra žmonos giminaičiai iš Vokietijos: „Mes sakome „aplankykite mus“, bet žinia, taip sakome iš mandagumo. Arba prižadame vieni kitiems, kad susiskambinsime telefonu, nors iš tikrųjų paskui niekam neskambiname. O štai vokiečiai laikosi duoto žodžio“.

O jeigu rimtai, tai egzistuoja tokia tarsi asociacija, tarsi masonų sąjūdis „Eco draugai“. Nesistebėčiau, jei jie tarpusavyje turėtų slaptą kodą, kuris reikalingas pranešti vienas kitam naujienas, susijusias su juo, jo planais, jo veikla. Tikriausiai jie turi ir savo liturgiją, kurią Eco priima su padėka ir simpatija, lyg pramogą.

Verandoje moteris padengė stalą, iš čia atsiveria lyg langas, panašus į lėlių teatro sceną. Tarp U.Eco lėlių yra ir K.Wojtyla (popiežius Jonas Paulius II), ir Bin Ladenas, ir Occhetto (buvęs Italijos komunistų partijos lyderis – red. past.)

U.Eco užsimauna ant rankos varno su lazda lėlę ir užtraukia dainos „Winchester Cathedral“ motyvą.

– Paprastai lėlių teatrą vaidiname kartu su žmona mažiems vaikams. Bet vaidiname jį ir suaugusiems, kartu su vietiniais. Kartais prisideda ir Roberto Benigni (žymus italų komikas – red. past.).

Ir štai dar viena, ypatinga grožio (ir bjaurumo) forma. Jau nebe tai, kas matosi, o tai, kas daroma.

– Pagalvokite apie ranką, kuri liečia šilkinį audinį. Borgesas, kuris buvo aklas, pasakojo, kad aptiko W.Shakespeare`o išsireiškimą „kurčias spalvoms“. Oscaras Wilde`as, matydamas vyrą, blogai derinantį kaklaraiščius, sakydavo: „Jis, matyt, kurčias“.

U.Eco raukšlės vėl išsilygina.

– Kartą susitiko Stevie Wonderas ir Ray Charlesas, kurie vienas kitam pasakė: „Vis dėlto nesame tokie nelaimėliai. Pagalvok, jei būtume gimę negrais“.

* * *

Knygoje apie bjaurumą ypač žavi yra literatūros antologija. Tai maži meno šedevrai, kai kurie jau primiršti, užtat atskleidžiantys „ame de papier“ (pranc. – popieriaus dvasią): ne vien asmenybės intelektualumą, bet ir emocingumą. Ir ne tik to, kurie rašė, bet ir to, kuris surado ir surinko. Yra, pavyzdžiui, esė, pavadinta „Kokia bjauri Dantės komedija“, yra Marcelio Prousto „Blogo skonio žavesys“, Gogolio nosis, Pinokio gyvatė, liaupsė bjauriai moteriai.

Yra ir ekscesų ekscesas – eilės, kurias Lorenzo Stecchetti dedikavo jį atstūmusiai moteriai: „Kai tu gulėsi pamiršta po juodžemio velėna/ Ir Dievo kryžius bus įkaltas tau virš galvos/ Kai tau nutekės ligi išklibusių dantų nupuvę žandai/ Ir tavo tuščiose ir dvokiančiose akiduobėse knibždės kirminai...“

– Vadinasi, grožio likimas yra bjaurumas?

Žiūriu į U.Eco ir klausiu jo, ar labai kvailas šis klausimas.

– Matote, jei klausimas būtų protingas, jūs būtumėte Bolonijos universiteto semiotikos profesorius. Bet nesijaudinkite, tai tik sąmojis, kurį aš kartoju ir savo santechnikui.

Atrodo, Leonardo Sciascia kažkada pasakė: “Inteligento likimas – tapti kretinu”.

P.S. Žinoma, mes šnekėjomės ir apie politiką. Demokratų partija yra bjauri ar graži? Gražesnis (ar bjauresnis) Veltroni ar Prodi? Ar iš tiesų Berlusconi neturi nieko gražaus? U.Eco atsakė, tačiau ne spaudai: „Kad nepakenkčiau tiems, kuriems linkiu gero“.