l Vis apžiūrima ar sode nėra lauko pelių ir pelėnų. Prižiūrimos ir taisomos tvoros. Kad pelės neapgraužtų vaismedžių kamienų, atlydžio metu aplink vaismedžius sumindomas sniegas. Jeigu sniego nedaug, ant braškių išdėliojama žagarų, kad tarp jų susikauptų sniego, nes, nukritus temperatūrai iki 12-15 °C šalčio, braškės gali iššalti.
urenkamos žieminės kenkėjų gūžtos. Šakutės su žieduotųjų verpikų kiaušinėliais nuvalomos arba išpjaunamos. Gūžtos ir išpjautos šakutės sudeginamos.
Mažiausiai kartą per savaitę patikrinami sandėlyje laikomi obuoliai, išrenkami pūvantys. Kiekvieną šiltesnę dieną gerai išvėdinama sandėlio patalpa. Vaisius, kurių vartojimo branda baigiasi gruodžio mėnesį, reikėtų tuo laiku ir suvartoti, nes ilgiau laikomi jie praranda gerą skonį ir išvaizdą. Didesniems šalčiams prasidėjus, užkemšamos vėdinimo angos.
Jeigu pavasarį žadama perskiepyti senesnius vaismedžius, po pirmųjų šalčių, gruodžio pabaigoje, prisipjaunama skiepūglių. Jiems tinka tik vienamečiai ūgliai nuo norimos veislės pietinės vaismedžio dalies. Vilkūgliai netinka. Kiekvienos veislės skiepūgliai surišami pundeliais, įdedama etiketė su pavadinimu ir užkasami lauke pavėsyje.
Jeigu spalį ant vaismedžių kamienų uždėtos klijų juostos, gruodį reikia jas pakeisti naujomis. Prie klijų prilipusios dulkės ir kitokie nešvarumai sudaro takus, kuriais žiemsprindžių patelės rėplioja kamienu aukštyn. Senos juostos sudeginamos kartu su po jomis esančiais kenkėjais. Dabar vaismedžiai be lapų, gerai matyti vaisių mumijos ir vikšrų lizdai. Pirmiausia nukratomos ir sunaikinamos vaisių mumijos, nes jose žiemoja ligų sporos.
Kai pašąla, mulčiuojama žemė po vaismedžiais. Neatsparūs šalčiui augalai užklojami storiau, bet nepersistengiama, nes po labai storu mulčiu prasčiau cirkuliuoja oras, augalus labiau puola grybinės ligos.
Reikėtų pasiplanuoti ateinančio sezono darbus, įsigyti naujo inventoriaus, susiremontuoti įrankius, pasiskaičiuoti, kiek reikės sėklos ir sodinamosios medžiagos, apsaugos priemonių. Visada pravartu pasiskaityti specialios literatūros apie sodo priežiūrą, dalyvauti seminaruose.
Sandėliuose grybinės ir neparazitinės ligos kasmet supūdo per 20 proc. obuolių. Neparazitinių ligų priežastis – kvėpavimo ir medžiagų apykaitos sutrikimai. Dažniausios ligos – parudavęs minkštimas, poodinė dėmėtligė, pernokimas, suvytimas, parudavusios sėklidės, stikliškumas, lenticelių dėmėtligė.
Minkštimas dažniausiai pradeda ruduoti nuo sėklidės ir apima visą obuolį. Iš pradžių nematyti jokių ligos požymių, tik vaisius pasidaro minkštas. Vėliau luobelė paruduoja netaisyklingomis, ryškiomis, susiliejančiomis dėmėmis. Vaisiai gali apkarsti. Ligos priežastis – prastos laikymo sąlygos: nuskinti obuoliai ilgai neatvėsinti, laikomi per drėgnai, netinkamoje temperatūroje. Obuoliai serga ir dėl prastų augimo sąlygų, ir per vėlai nuskinti.
Norint išlaikyti šviežius vaisius per žiemą, nuskintus reikia nedelsiant atvėsinti – laikyti pavėsyje ar sunešti į vėsų rūsį. Vaisiai nelaikomi kartu su daržovėmis, nes jie sugeria pašalinius kvapus ir labiau genda. Optimali obuolių laikymo temperatūra – nuo –1 iki +4 °C, kriaušių – nuo –1,5 iki +1°C. Daugumos veislių vaisiai geriausiai laikosi 0°C temperatūroje.
Rūsyje ar sandėlyje svarbu santykinė oro drėgmė. Ji turėtų būti 80-90 proc. Kai per sausa, grindys palaistomos, purškiama vandeniu. Per drėgname rūsyje vaisiai pelija. Drėgmei sumažinti padedama degtų kalkių ar kitų drėgmę sugeriamųjų medžiagų.
Vaisių laikymąsi lemia veislė, kokybė, orai, trąšos, genėjimas, apsauga nuo ligų ir kenkėjų.
Nekokybiški vaisiai nesilaiko ir geriausiomis sąlygomis. Obuoliai iš sistemingai pesticidais purkšto sodo mažiau pūna. Svarbu žieminių obelų nepertręšti mineralinėmis, ypač azoto, trąšomis. Yra per 60 rūšių grybų, kurie apninka obuolius sandėliuose. Dauguma jų į sandėlius patenka su vaisiais.
Labai dažnas ir žalingas yra rudasis vaisių puvinys, kurį sukelia sodinės ir slyvinės monilijos. Šiltesnėje patalpoje apkrėsti vaisiai greitai pūna. Jie užsikrečia per rauplių, vabzdžių, paukščių ar mechaniškai sužalotas vietas. Nutrūkus obuolio koteliui, lieka žaizda, per kurią patenka infekcija, po 2-6 dienų ant vaisių atsiranda ruda, apskrita, kiek įdubusi puvinio dėmelė. Dar po 5-7 dienų susiformuoja koncentriškais ratais išsidėsčiusios arba pakrikos gelsvai rusvos, lyg miltuotos, karputės. Monilijos daugiausia pūdo obuolius laikymo pradžioje. Sandėlyje supuvusių obuolių odelė pasidaro standi, juoda, blizganti. Grybų sporų nesusidaro ir kiti vaisiai neapsikrečia.
Nuo karčiojo puvinio ant obuolių atsiranda smulkių, gelsvų, apvalių, kiek įdubusių dėmių, o jose daug blyškiai rausvų spuogelių, kuriuose auga grybų konidijos. Minkštimas kartus ne tik apimtoje, bet ir sveikoje vaisiaus dalyje. Apnikti kitų grybų (Penicillium, Trichotecium) vaisiai gali irgi apkarsti, tačiau ligos požymiai būna kitokie.
Pilkasis arba kekerinis puvinys panašus į rudąjį, ypač iš pradžių. Vaisiaus minkštimas pasidaro šviesiai rudas, kiek salstelėjęs. Vėliau obuoliai suminkštėja, odelė susiraukšlėja, kartais pratrūksta, ima sunktis skysčio lašeliai. Puvinys gali persimesti ir į sveikus vaisius.
Ant supuvusio obuolio gali atsirasti šiam grybui būdingų pilkų pelėsių. Kekerinis puvinys pūdo visų veislių, įvairioje taroje bei temperatūroje laikomus obuolius. Pilkasis kekeras dažniausiai patenka į sandėlius iš sodo, bet gali laikytis ir nedezinfekuotoje patalpoje bei taroje. Šis puvinys pūdo ir daržoves sandėliuose.
Daug obuolių sandėliuose supūdo pelėjūninis puvinys. Ant vaisių atsiranda šviesiai rudų, vandeningų, suminkštėjusių, ribotų dėmių. Pažeistas vaisius dvokia pelėsiu, kvapas persiduoda ir sveikam minkštimui. Paviršiuje susidaro spuogai – melsvai žalsvas pelėsis. Šiuo puviniu greitai apsikrečia ir sveiki obuoliai. Grybai labiausiai puola mechaniškai sužeistus, įspaustus, per vėlai nuskintus obuolius.