53 metų E.Kusturica tarptautinio pripažinimo sulaukė sukūręs jau pirmą ilgo metražo filmą „Ar tu prisimeni Dolly Bell?“, kuris 1981 metais apdovanotas Venecijos festivalio Auksiniu liūtu.
1984 metais filmas „Tėtis išvyko į komandiruotę“ pelnė Kanų festivalio Auksinę palmės šakelę, o juosta „Čigonų metas“ (1988) Kanuose pažymėta prizu už režisūrą.
1990 metais E.Kusturica išvyko į JAV dėstyti Kolumbijos universitete ir nufilmavo Amerikoje „Arizonos sapną“ (1993), kurį Berlyno festivalis apdovanojo Sidabriniu lokiu.
1995 metais paskutine Europos kino viltimi vadinamas režisierius gavo antrąją Auksinę palmės šakelę Kanų festivalyje už filmą „Pogrindis“.
Ši Jugoslavijos istorijos parabolė sukėlė aštrias diskusijas pasaulyje, o režisierius paskelbė, kad daugiau filmų jis nebekurs, užsiims muzika.
Grįžo į kiną ir Kanus
Tačiau vis dėlto į kiną jis grįžo, ir pasirodė filmas „Katinas baltas, katytė juoda“ ((1998).
O 2004 metais E.Kusturica grįžo į Kanus su juosta „Gyvenimas yra stebuklas“, tačiau trečio aukščiausio festivalio apdovanojimo nepelnė.
Šiais metais Kanų konkurse vėl dalyvavo jo naujausias filmas „Pažadėk man!“, bet vėl režisieriui iš Kanų teko grįžti be apdovanojimo.
„Pažadėk man!“ – tai istorija, nutikusi kažkur Serbijos kalnų kaimelyje.
Čia gyvena keistokas senelis, jo dvylikametis anūkas Tsanė ir kaimo mokyklos mokytoja, seniai įsižiūrėjusi senelį.
Fantazijos ir realybė
Filme „Pažadėk man!“ iš kažkur atklydęs Švietimo ministerijos inspektorius uždarė kaimo mokyklą, kurioje buvo vienintelis mokinys Tsanė.
Tada senelis, nujausdamas ar įsikalbėdamas artėjančią mirtį, išsiunčia savo anūką į miestą, liepęs jam pažadėti padaryti tris dalykus: parduoti mylimą karvutę, susirasti sau nuotaką ir nupirkti šv.Nikolajaus ikoną.
Režisierius ir šiame filme yra ištikimas savo stiliui, kur fantasmagorija pinasi su realybe, maišomi įvairūs žanrai, tragiški nutikimai vyksta greta siautulingų linksmybių.
Apie naujausią filmą E.Kusturica pasakojo įvairiuose interviu užsienio spaudai.
Ryšys su savo krašto kultūra
- Jūs gimėte ir užaugote pavojingame, „sproginėjančiame“ regione – Balkanuose. Kaip manote, ar tai paveikė jūsų pasaulėjautą?
- Sunku pasakyti. Įvardyti, kas yra tavo asmenybės svarbiausia dalis – genetinė priklausomybė ar susiklosčiusios aplinkybės, kartais neįmanoma.
Nors iš tiesų, kad ir kur aš būčiau ir kokios būsenos būčiau, visada jaučiu ryšį su savo kultūra. Būti pasaulio piliečiu, net Visatos dalimi, galima tik nenutraukus ryšio su ta terpe, kurioje susiformavai kaip žmogus, asmenybė.
Tai ir yra tas pagrindas, kultūrinis fonas, be kurio tu neegzistuoji. Arba esi visiška tuštuma. Negalima taip imti ir pakeisti savo lemties. Ji duodama kartą ir visiems laikams.
Vaiko žygis į nežinomybę
- Naujausias jūsų filmas „Pažadėk man!“, kaip, beje, ir „Tėtis išvyko į komandiruotę“, nufilmuotas tarsi tai būtų vaiko žvilgsnis.
- Ai, tai toks senas triukas: žiūrėti į pasaulį jauno ar mažo žmogaus akimis. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą atrandi pasaulį tarsi iš naujo.
Vaikas, kuris filmuojasi pagrindiniame vaidmenyje, darbą kine priima kaip nuotykį, žygį į nežinomybę. O kartu su juo ir tu atrandi nežinomus dalykus.
Vaikas, priešingai nei suaugęs aktorius su savo išraiškos priemonių rinkiniu, gali suteikti filmui ir tau pačiam pirminį neatrasto šviežumo jausmą.
Atsakingas dėl aktorių likimų
- Bet su vaikais, kaip ir su gyvūnais, sunku dirbti. Kaip jums sekasi taip sėkmingai su jais susitvarkyti savo filmuose?
- Tiesą pasakius, turiu instrumentą, kurį naudoju, dirbdamas su vaikais ir gyvūnais. Ir su suaugusiais aktoriais taip pat. Tas instrumentas yra ne kas kitas, o įsijautimas. Kai filmuoju filmą, tai procesas mane taip įtraukia, kad aš pats tampu truputį ir asilu, ir kate, ir vaiku. Taip ir jaučiuosi – kaip beždžionė, asilas, katė, vaikas. Štai ir visa paslaptis.
Galbūt man dėl to ir pasiseka. O dėl profesionalių aktorių, aš kaip niekas kitas gerai suprantu, kad jiems sunkiau negu tipažams ar vaikams, atsitiktinai patekusiems į kiną.
Dabar, kai viską valdo kino verslo rykliai, pabandyk nesurinkti kasos ir nuvilti juos. To niekada neatleis. Todėl aktoriai amžinai ko nors bijo – pervaidinti, nesuvaidinti. Gaila jų.
Man aktorius yra ne žaisliukas, ne manekenas ir ne būdas išvilioti pinigus. O juk net labai populiarūs aktoriai, superžvaigždės dažnai yra žaisliukai prodiuserių rankose.
Komercija žudo kino meną
- Štai ir jūs, kaip daugelis Europos režisierių, keikiate Holivudą.
- Na, taip. Taip ir yra. Po karo Vietname Holivudas tik tuo ir užsiima – gamina neįtikėtiną daugybę komercijos. Tai neįdomu ir pavojinga.
Ir iki tokio laipsnio neįdomu ir pavojinga, kad tai kelia grėsmę pačiam kino fenomenui su jo visais ontologiniais požymiais.
- O kokie, jūsų manymu, yra tie kino ontologiniai požymiai?
- Pati kino dvasia, kai didžiulę reikšmę turi filmo orkestruotė, kur kiekvienas planas – antras, trečias, tolimas – vaidina, gyvena, kibirkščiuoja.
Tada ne gėda panaudoti bet kokius triukus, išskyrus formalius – triukus dėl triukų.
Viskas skirta bendram reikalui: ir animaciniai intarpai, ir nebylūs epizodai, ir kita, kad tik viskas būtų subalansuota.
Bet tokio pobūdžio išradingumas negali būti paleistas į gamybą ir be galo eksploatuojamas.
Kiekvieną kartą kas nors nauja, kas išeina iš tavo sąmonės ir pasąmonės gelmių.
Šia prasme negalima pakartoti niekieno stiliaus.
Laukinė aistra kino kūrybai
- Pradėdamas naują filmą jūs kiekvieną kartą jaučiatės pasiruošęs šedevrui?
- Na, pasiruošęs nepasiruošęs, bet aistrą, laukinį susijaudinimą tikrai jaučiu.
Vos suvaldau juos, nes kinas – gana keistas dalykas.
Čia savo adrenaliną, visas aistras, degimą ir kita dar reikia išdėlioti lentynėlėse.
Taigi, viską kartu sudėjus – kinas yra kankinantis ir sunkus darbas. Tas, kas kada nors jį kūrė, mane turi suprasti.