Prasiskiria šaltekšnių brūzgynai, prieš akis atsiveria mėlynių pievos. Tik uogienojų jau neatpažinti – prieš žiemą subiro jų minkšti lapeliai į pakritus, stirkso žalzganos ražienos. Bruknės menkesnės už mėlynes, bet žalios kaip vasarą. Daubose mėlynes keičia gailiai, aukštumėlėse – viržiai. Tie puskrūmiai irgi vasariškai išvaizdūs.
Vienašalės užginos (Orthilia sekunda), jau kur pranokusios mėlynes, ne pavieniui žaliuoja, o didesniais ar mažesniais ploteliais. Šie daugiamečiai augalėliai želia šilagiriuose ir žaliašiliuose. Užginos pamėgusios gražiausius medynus, kur pušys susibėgusios draugėn su beržais ir drebulėmis, priglaudusios egles. Kur po kojomis vidutiniškai derlūs lygumų priemoliai ar priesmėliai, su negiliai slūgsančiais gruntiniais vandenimis. Tokiuose medynuose užginos tiesiog klesti.
Užginų gyvenimo šerdis podirvyje, kur it kirminas įkypai šliaužia iki metro ilgio gana plonas, bet labai išsišakojęs šaknies stiebas. O šaknų barzdelės priglaudžia grybieną ir su ja sudaro mikorizę. Šiuos augalus vadina krūmokšniais, bet jų antžeminė dalis nė žolyno nestoja.
Tik pamate padrikęs savito stiliaus sijonukas, sukirptas iš kiaušiniškų, ovalių skiautelių, pritvirtintų trumpais, išlinkusiais pasaitėliais, pridengia kojelę. Skiautelės stangrios, tarsi iškirptos iš sodriai žalios odos, tinkleliu gyslotos, iš viršaus blizgančios.
Pamate staiga pereina į pasaitėlį, jų kraštai karbuoti ar neryškiai dantyti, viršūnėlės smailios. Užginų liemenį atstoja kylantis, bet nuo dirvos paviršiaus nepasikeliantis aukščiau kaip 10-15 cm, briaunelėmis paženklintas, kiek parudęs, kur ne kur nusmailėjusiais žvyniškais lapeliais prisidengęs žiedo kotas.
Užginos žydėjimo džiaugsmu liejasi birželio-liepos mėnesiais. Žiedyno kotas net palinksta nuo prasiskleidusių žiedelių gausos. Tik žiedeliai, nors ir susispietę į tankią viršūninę kekę, bet išsidėstę vienoje pusėje ir sudaro tankią vienašalę kekę. Žiedyno viršūnė ilgainiui išsitiesia. Žiedeliai žalsvai balti, bemaž rutuliški varpeliai sukabinėti trumpais pasaitėliais, prisidengę nusmailėjusiomis, ilgesnėmis už pasaitėlius pažiedėmis. Taurelės lapeliai kiaušiniškai trikampiai, nusmailėję, pakraščiuose su trumputėmis blakstienėlėmis, gerokai trumpesni už vainikėlio lapelius, prie jų prigludę.
Vainikėlio lapeliai 4-5 mm ilgio, gaubti. Liemenėlis tiesus, ilgesnis už apyžiedį. Piestelės pamate yra pastorėjęs diskelis, kuris vaišina vabzdžius saldžiu nektaru. Jeigu vabzdžiai nesirodo, lankeliu kylantys kuokeliai išsitiesia, dulkinės išlenda iš varpelio, ir dulkelės pažyra ant apatinių žiedelių. Tada žiedeliai apsidulkina patys arba priima vėjo pagalbą.
Žiedelių vietoje per vasarą užauga vaisiukai-dėžutės. Jos trumpesnės už liemenėlį, atsiveria nuo pamato, skyrelių krašteliai lygūs, be jungiamųjų plaukelių. Užginos gausiai plinta šakniastiebiais ir vėjo nešiojamomis sėklytėmis. Jos veši mišriuose ir spygliuočių miškuose, ypač mėgsta šviesių pušynų puveningą paklotę, pasitaiko pamiškių krūmokšniuose. Užginos puošia miškus ištisus metus savo visžaliais apdarais. Jas pažįsta ne tik europiečiai, bet ir Amerikos bei Azijos kraštų gyventojai.