Europoje tai būtų savomis rankomis išskaptuotas antkapio paminklas. Klubas nugarmėtų į žemesnių lygų gelmes, atvirumą parodęs veikėjas būtų ištrenktas iš futbolo visiems laikams. Kad taip atsitiktų Turino „Juventus“ Italijoje ir Bernardo Tapie valdytam Marselio „Olympique“ Prancūzijoje, pakako ir mažesnių įkalčių.
Lietuvoje – viskas kitaip. Šalies futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius pareiškia, kad V.Lekevičiui teks įrodinėti savo teiginius arba atsakyti už nesąmonių kalbėjimą. L.Varanavičius didžiuojasi esąs jauniausias nacionalinės futbolo federacijos vadovas Europoje. Ir mes dėl to džiaugiamės, bet taip pat tikimės, kad futbolo vadovas yra pakankamai suaugęs, jog suprastų: nesąmonių kalbėjimas ir korupcija – skirtingi dalykai.
V.Lekevičius prisipažino žaidęs nešvarius žaidimus. Kokių dar įrodymų reikia? Nelegalių sandorių sąskaitų faktūrų? Bet nepamirškime, kad Lietuvoje – viskas kitaip. Jei futbolininkai per rungtynes televizijos kamerų akivaizdoje švaistosi kumščiais, bet nėra baudžiami, nes vaizdo įrašas – ne įrodymas, gali būti, kad ir žurnalistų diktofonų užfiksuoti prisipažinimai – ne pagrindas bausti.
Iš daugybės kvailysčių, kurias per savo veiklos metus padarė V.Lekevičius, ši yra didžiausia. Jau geriau būtų davęs kam nors į dantis, kaip ne kartą yra daręs. Bet praktika rodo, kad griežčiausios įmanomos bausmės „Atlanto“ treneris gali ir nesulaukti. Diskvalifikuoti jį visam laikui futbolo federacija turėjo ne vieną progą. Dar tada, kai klaipėdiečiui pakako pinigų kyšiams. Bet jis arbitrams, taip pat saviems žaidėjams ir varžovams taikė kitas, mažiau subtilias įtaigos priemones.
Antra vertus, net jei „Atlantas“ bus nubaustas, problemos tai neišspręs. Klaipėdiečiai nukentės ne todėl, kad turi mažiausiai sąžinės lygoje, o dėl priešingo dalyko. V.Lekevičius tik pasakė tai, apie ką privačiuose pokalbiuose net neraudonuodami kalba daugelio Lietuvos klubų atstovai. Bet to niekas nesugebės įrodyti.
„Stengiamės padaryti, kad futbolas būtų patrauklesnis“, – tikino L.Varanavičius per sezono uždarymo iškilmes tą pačią dieną, kai V.Lekevičiaus lūpomis trenkė žaibas iš giedro dangaus.
Gal iš tikrųjų atėjo laikas padaryti futbolą patrauklesnį – atlikti vidinį tyrimą ir atsikratyti sovietinio mentaliteto negrįžtamai sužalotų senųjų veikėjų ir naujųjų futbolo rėmėjų, puikiai išmanančių lažybų verslo subtilybes? Juk artėja Kalėdos – stebuklų metas. Žinau, pajuokavau nesėkmingai. Esu pakankamai suaugęs, kad suprasčiau: Lietuvos futbolo Kalėdų seniai stebuklų daryti nemoka. Tik apgailėtinai nevykusius triukus.