Ponų namuose tarnaitė atrado rojų

„Gal padėtumėt apie mano gyvenimą parašyti knygą?“ – vos pravėrusi savo namų duris į svečius atvykusios korespondentės be užuolankų paklausė Rokiškio rajono Iciūnų kaimo gyventoja Bronė Povilavičienė.

Išgirdusi, kad žurnalistė tik ketina rašyti straipsnį „Panevėžio rytui“, senolė nusivylė.

„Oi, vaikeli, į laikraštį visko, ką man teko patirti, nesudėsi“, – atsiduso 87 metų moteris, tačiau sutiko papasakoti apie neeilinį savo gyvenimą.

Nors ir sulaukusi garbingo amžiaus, ponia Bronė nustebino šviesia atmintimi – moteris kaip iš rašto žėrė pavardes, vardus ir metus žmonių, su kuriais bendravo prieš gerokai daugiau nei pusšimtį metų.

B.Povilavičienė gimė ir užaugo, pasak jos, gražiausiame Lietuvos kampelyje – Dzūkijoje – Birštono rajone, Balbieriškių kaime.

Jos tėvas Juozas Petukauskas, kaip ir vėliau jaunesnis brolis Jonas, buvo karininkai.

Vaikystėje Bronytė daug tėvų šilumos nepatyrė. Tėvas, nesutardamas su motina, šeimą paliko, tad mergaitė anksti patyrė, kas yra vargas, badas ir skurdas.

Mažylei teko prižiūrėti svetimus galvijus, o į mokyklą ji buvo išleista tik dviem savaitėms.

„Buvau 14-os metų, kai motina nutarė mane ištekinti už 40 metų vyresnio vyro“, – prisiminė Bronė.

Jaunai mergaitei buvo geriau mirti nei tekėti už šeštą dešimtį įpusėjusio jaunikio.

„Išėjau iš namų ir patraukiau prie Nemuno. Tvirtai pasiryžau – į namus negrįšiu ir už senio netekėsiu, jau geriau nusiskandinsiu“, – tragiškas savo gyvenimo akimirkas prisiminė Bronė.

Ji pasileido savo ilgas kasas ir įbrido į Nemuną. Liedama ašaras braidžiojo po šaltą vandenį, bet panirti vis nedrįso.

Toks vaizdas patraukė prie upės drabužius skalbiančios pagyvenusios moters dėmesį. Senutė suprato, kad mergina nori nusižudyti.

„Ji pradėjo mane kalbinti, klausinėti. Aš tik verkiau ir negalėjau pratarti nė žodžio. Mane drebančią senutė parsivedė mane į savo varganą namelį, paguldė ant lovos be čiužinio ir pažadėjo padėti“, – apie visą gyvenimą pakeitusį įvykį pasakojo B.Povilavičienė.

Nepažįstamoji pažadėjo už motinos peršamo jaunikio tekėti nenorinčiai merginai surasti darbo Kaune.

Kitą dieną senutė Bronę traukiniu nuvežė į Kauną ir pristatė poniai, pas kurią mergina turėjo tarnauti.

Pasirodė, kad ši ponia – Kauno centrinės ligoninės sandėlio vedėja Marytė Bulovienė, o jos vyras Kazys – advokatas.

„Man šeimininkė buvo labai gera – parodė, kaip reikia tvarkyti kambarius, gaminti valgį. Išmokė truputį skaityti ir rašyti“, – pirmuosius ponų namus, kuriuose teko tarnauti, prisiminė ponia Bronė.

Tačiau mergina sulaukė ne tik geraširdės šeimininkės palankumo. Jauna gražuolė krito į akį ir ponui. Šis ėmė meilintis droviai kaimietei.

„Po to pasislėpus ilgai verkdavau. Pasakyti apie šeimininką jo žmonai bijojau. Neturėjau, kur eiti. Kartą ponia pamačiusi mano užverktas akis ėmė klausinėti, kas nutiko. Pasipasakojau.

Ji viską suprato ir pažadėjo ką nors sugalvoti“, – „Panevėžio rytui“ pasakojo B.Povilavičienė.

Nuo darbo Bulovų namuose buvo praėję dveji metai.

Vieną dieną šeimininkė tarnaitei pranešė suradusi kitus namus.

„M.Bulovienė man buvo kaip motina. Ji labai gražiai paaiškino, kad skirtis su vyru nenorinti, tačiau ir manęs nepaliksianti likimo valiai“, – gerų žodžių pirmajai savo poniai negailėjo buvusi tarnaitė.

Taip ji atsidūrė prašmatniuose Lietuvos generolo Jurgio Kubiliaus namuose Laisvės alėjoje.

Jo žmona Jadvyga Kubilienė tarnaitei iškart pasirodė nebūsianti blogesnė už buvusią ponią.

Ir iš tiesų mergina buvo puošiama gražiais drabužiais, mokoma, kaip elgtis prie stalo.

Kubilių namuose jai teko gaminti generolo šeimai ir jų svečiams, patarnauti prie stalo.

B.Povilavičienė sako iki šiol prisimenanti, kaip kruopščiai generolo namuose buvo gaminamas maistas.

„Šaltienai sultinys turėjo būti skaidrus kaip ašara. Tam tekdavo jį perkošti per kelis audeklus, vėliau dar pavirinti su kiaušinio baltymu, kuris sutraukdavo menkiausias drumzleles.

Pagaminti patiekalai turėjo būti ne tik skanūs, bet ir gražiai patiekti“, – tarnystės pamokas ponų namuose prisiminė B.Povilavičienė.

Šios pamokos, pasak moters, vėliau jai labai pravertė.

Sovietmečiu B.Povilavičienė buvo nuolat kviečiama gaminti maistą įvairiems pokyliams. Vien vestuvių, kurioms ji šeimininkavo, buvo 120, o kitų puotų sako ir skaičiaus nebežinanti.

Pas generolą J.Kubilių dažnai apsilankydavo prezidentas Antanas Smetona.

Kartą stebėdamas, kaip aštuoniolikmetė Bronė vikriai sukasi prie stalo, A.Smetona generolui pasakė šią merginą pasiimsiąs tarnauti pas save.

„Labai nenorėjau išeiti iš šių namų, išsigandusi verkiau, tačiau turėjau paklusti“, – pasakojo ponia Bronė.

Apsigyvenusi A.Smetonos namuose mergina buvo užrašyta į šaulių organizaciją. Ji turėjo tapti puskarininke, nes prezidento namuose galėjo tarnauti tik kariškiai.

Bronė beveik trejus metus kartu su kitais kareiviais stropiai mokėsi karo meno.

„Ginklą išardyti ir surinkti išmokau greičiau už vyrus. Neblogai ir šaudžiau, labai stengiausi, kad nebūtų gėda prieš manim pasitikėjusį prezidentą“, – pasakojo B.Povilavičienė.

Tapusi puskarininke mergina buvo paskirta dirbti A.Smetonos virtuvėje.

Ji buvo atsakinga už maisto produktų supirkimą, valgių gaminimą.

„Prezidentas, duodamas man pinigų, sakydavo maisto nupirkti tiek, kad jo netektų išmesti, tačiau ir tiek, kad nepritrūktų. A.Smetona vis man primindavo, kad namuose jis ne prezidentas, bet gaspadorius“, – sakė moteris.

Tarnaudama aukštuomenės namuose gražuolė Bronė neatsigynė kavalierių.

Merginą įsimylėjo iš dvarininkų kilęs kariškis, vardu Jonas.

„Jis supažindino mane su savo šeima. Siūlė tuoktis, tačiau kokia aš, paprasta bemokslė tarnaitė, galėjau būti jam pora.

Kartą jis atėjo į mano kambarį išgerti arbatos. Ir vėl ėmė kalbinti susižadėti. Pasakiau, kad mes negalime būti pora. Tuo metu į puodelius pilsčiau arbatą, kai staiga išgirdau šūvį“, – kraupų įvykį prisiminė Bronė.

Atsisukusi ji pamatė sukniubusį Joną. Meilės kančių nepakėlęs vyras išsitraukė ginklą ir nusišovė.

Netrukus po šios tragedijos mergina susipažino su kitu kariškiu. Iš ūkininkų kilęs Vladas Povilavičius vėliau tapo jos vyru.

Po Maskvos okupacijos ir Valstybės tarybos atsisakymo priešintis 1940 metų birželį A.Smetonai teko trauktis iš Lietuvos.

Pasak B.Povilavičienės, prezidentas ir jai siūlęs kartu vykti į Vokietiją, tačiau ši atsisakė.

„Tada buvau perkelta tarnauti pas kariškį Nagelę, tačiau ten išbuvau neilgai. Atėjus rusams mes susituokėm su V.Povilavičiumi, apsigyvenome nuomotame bute, o vėliau dėl saugumo atsikraustėme į Rokiškį, kur mūsų niekas nepažinojo, nežinojo, kad esame kariškiai“, – prisiminimais dalijosi ponia Bronė.

Šeima apsigyveno Respublikos gatvėje. Jų namas stovėjo toje vietoje, kur dabar yra Rokiškio savivaldybės rūmai.

1942 metais porai gimė dukra Stasė.

1944 metais šeima grįžo į B.Povilavičienės gimtinę – Balbieriškį. Ten ji įsijungė į partizaninę veiklą, kurioje jau dalyvavo jos brolis.

Tais metais šeimai gimė dar viena dukra Žibutė.

„Tačiau jos likimas buvo tragiškas. Dukrai buvo keli mėnesiai, kai man būnant pas partizanus žeminėje, prasidėjo rusų puolimas. Ant žeminės buvo numestas sprogmuo, mes su dukra atsidūrėme po žemėmis. Man nieko neatsitiko, o mergaitei nuo sprogimo buvo pažeisti ausų būgneliai ir ji netrukus mirė“, – skaudžią netektį prisiminė B.Povilavičienė.

V.Povilavičius, kaip buvęs karininkas, pateko į areštinę, netrukus ten atsidūrė ir Bronė, kurią rusai nučiupo, sužinoję, kad jos brolis partizanas.

„Jie konfiskavo visą mūsų turtą, brangius papuošalus, kuriuos man dovanojo buvę šeimininkai, A.Smetona. Mane kankino, kišo po nagais adatas, kad pasakyčiau, kas padeda partizanams, kur jie slepiasi. Neišdaviau partizanų, nes buvau davusi priesaiką“, – apie patirtus žiaurumus pasakojo ponia Bronė.

Abu sutuoktiniai buvo ištremti į Vorkutą, o dukra Stasė atsidūrė pas svetimus žmones. Vėliau mergaitę susirado ir priglaudė V.Povilavičiaus sesuo, gyvenanti Šiauliuose.

Iš tremties B.Povilavičienė grįžo 1946 metais, jos vyras – metais vėliau. Jie susirado pas gimines augusią dukrą ir vėl atvažiavo į Rokiškį.

Rokiškyje jiems gimė dar penki vaikai – keturios dukros ir sūnus. Viena mergaitė dėl ligos mirė.

Šeimas sukūrę keturios dukros ir sūnus gyvena atskirai.

Namuose Respublikos gatvėje Povilavičiai gyveno iki 1972 metų, kol tarybų valdžios sprendimu jų namas buvo nugriautas ir toje vietoje pastatyti devynių aukštų valdžios rūmai.

Dabar šiame pastate yra įsikūrusi savivaldybė.

Netekę namų ir už esą valstybės reikmėms nusavintą žemę gavę labai nedidelę kompensaciją Povilavičiai įsigijo sodybą Iciūnų kaime. Ponia Bronė ten dabar gyvena viena, nes vyras prieš 11 metų mirė.

Sovietmečiu B.Povilavičienė daug metų dirbo ligoninėje slauge, vėliau – kuro kontoroje ir autoūkyje darbininke.

Jos vyras taip pat dirbo darbininku kuro kontoroje.