Nors V.Šerėnas teigė, kad yra netikras vilnietis, čia pragyvenęs daugiau negu 30 metų sako nebeįsivaizduojantis, kuriame kitame mieste galėtų įsikurti.
Nuo to laiko, kai keturiolikmetis V.Šerėnas atvyko mokytis į sostinę, čia, jo akimis, pasikeitė daugybė dalykų, tačiau žmonės liko tokie patys. Tik šiek tiek pasenę.
- Ką jums reiškia vilniečio statusas?
- Esu netikras vilnietis. Juk sakoma, kad senelis turi gimti Vilniuje, o jo anūkas jau tada būna tikras šio miesto gyventojas. Tačiau mano dukros save tikriausiai jau laiko vilnietėmis – gali kieme naktimis su draugais prastovėti, o jas išvežti į kaimą – kaip nuobauda.
Bet nuo 14 metų, su nedidele pertrauka, esu Vilniuje. Ir galvok dabar žmogus, kas esi: vilnietis ar – ne?
Kitur gyventi negalėtų
-Kuo jus traukia Vilnius?
- Aš labai konservatyvus. Dėl to, man atrodo, kad vargiai galėčiau gyventi kur nors kitur, o ne Vilniuje.
Man kartais keista, kai žmogus bando paaiškinti, kodėl jis ką nors myli. Juk jeigu gali paaiškinti, vadinasi – tai išskaičiavimas. Ir man yra sunku pasakyti, kodėl negalėčiau gyventi kur nors kitur.
Kitur gyventi bandžiau iš bėdos. Baigiau Vilniaus politechnikumą. Tuo metu absolventai buvo skirstomi, kur dirbti. Likimo valiai nepalikdavo nieko.
Vietų dirbti buvo ne visur. Manęs paklausė, ar tiktų paskyrimas į Ignaliną. Ten padirbau pusantrų metų ir mane supakavo į kariuomenę. Grįžau iš kariuomenės, padirbau Ignalinoje dar pusę metų ir man pasidarė nuobodu. Tada grįžau mokytis į Vilnių. Nuo 1982-ųjų aš jau čia.
Negaliu įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi kitur, nes negyvenau, o gal jeigu tektų, viskas būtų gerai? Juk žmonės gyvena ir kitur.
Vis dėlto Vilniuje kitokios galimybės – čia darbų daugiau. Visi į sostinę gyventi važiuoja tikriausiai dėl ekonominių priežasčių.
Pokyčiai – neišvengiami
- Kur Vilniuje iš pradžių įsikūrėte?
- Bendrabutyje gyvenau daug metų. Neįsivaizdavau, kad galėčiau gyventi kitaip. Buvau 14 metų – kur dar galėjau gyventi mokydamasis Vilniuje? Apartamentuose? Nebuvo iš ko.
Kai į Vilnių grįžau jau po armijos, apsigyvenau kitame bendrabutyje. Nebe V.Grybo gatvėje, bet Saulėtekyje.
- Prisiminkite tuometę sostinę.
- Vilnius tada nebuvo toks didelis, paprastesnis, ir geriau suprantamas negu dabar. Tokie kaip aš, atvykę iš provincijos, pažindavo tik miesto centrą, rajonus, kuriuose gyvendavo – Antakalnį, Žvėryną.
Tuometinis Lenino prospektas... O ten – viena parduotuvė, dirbanti iki 8 valandos vakaro. Tiek ir tereikėjo žinoti.
Tuo metu, atrodė, gastronomas prospekte amžinai stovės.
Dabar miestas labai greitai keičiasi, o tuo metu buvo troleibusas numeris 2, kursuojantis maršrutu Stotis-Antakalnio žiedas, atrodė, kad ir jis amžinai važiuos. Vasarą būdavo troleibusas numeris 14, iš Antakalnio žiedo vežantis į Valakampių paplūdimius. Ir to pakakdavo.
Gali svarstyti, reikalingi pokyčiai ar ne, bet jie vyksta, ir nieko nepadarysi.
Turėjo mėgstamą aludę
- Koks tuo metu buvo studentiškas gyvenimas sostinėje?
- Absoliutus hipių laikų gyvenimas. Kortomis pralošdavome visus vakarus, lengvai pagirtuokliaudavome, nes stipriai girtuokliauti pinigų neturėdavome.
Dabar nėra tokių studentų grupių kaip anksčiau. Mes turėdavome seniūnus, kuratorius, studentai ir į paskaitas kasdien eidavo – penkerius metus matydavai tuos pačius žmones.
Dabar studentų grupės tik formalios, visi labai anksti pradeda dirbti, nes gyvenimas yra brangesnis nei mano laikais. Aš iš stipendijos galėjau normaliai pragyventi. Šiuolaikiniai studentai turi daugiau individualios laisvės, bet tai, matyt, geriau.
Mėgstamiausia laisvalaikio vieta tuomet buvo „Tauro rago“ aludė – ten, kur dabar kerti J.Jasinskio gatvę, dešinėje pusėje yra pilkas žemas pastatas. Ten rinkdavosi visi. Tiesa, kiekvieną kartą reikėdavo pusvalandį eilėje pastovėti.
„Tauro ragas“ buvo moderniausias baras, šalia stovėjo ir alaus darykla. Nežinau, tai melas ar ne, bet buvo sakoma, kad alus į barą iš jos atitekėdavo vamzdžiais – tuomet padavėjui sunku į gėrimą primaišyti vandens.
Po centrą vaikštinėja retai
- Kaip miestas pasikeitė?
- Nuolat gyvendamas mieste, nejauti pokyčių. Jei 10 metų nebūtum Vilniuje ir grįžtum, viskas būtų baisiai keista. O dabar nutiko taip, kad miesto augimas sutapo su mano asmenybės augimu.
Dabar iš mašinos išlipu mažai. Visur, kur man reikia, nuvažiuoju. Kartą per pusmetį pereinu Gedimino prospektą. Kartais – ne visą. Kaskart matau naujienų. Įsivaizduokite, kaip tai būna įdomu. Jei visi taip retai vaikščiotų, prospektas bankrutuotų – niekas neužsuktų į čia esančias parduotuves.
Prekybos centre „Gedimino 9“ dar nebuvau, o spaudoje perskaičiau, kad jis jau parduodamas. Matyt, ir nebespėsiu nueiti...
Kai Ignalinoje stačiausi vasarnamį, man prireikė specialios alyvos medienai. Jos man reikėjo keturis kartus ir kiekvieną kartą alyvą pirkdavau iš tos pačios įmonės, tik vis kitoje vietoje. Nes ten, kur parduotuvė buvo prieš du ar tris mėnesius, vėliau jos ten nebebūdavo.
Ko gero, Gedimino prospekte yra panašiai.
- Dirbote M.Mažvydo bibliotekoje. Ar dabar ten užsukate?
- Toje įstaigoje atpyliau 10 metų. Nuo 1982-ųjų, kai pradėjau studijuoti, biblioteka tapo gyvenimo būdu. Kai studijavau doktorantūroje, ten eidavau nuolat. Tuo metu ten buvo mokslininkų skaitykla.
Studentai, vaikučiai ir mokslininkai turėjo savo skaityklas. Toje skaitykloje buvo daug vietų, bet nedaug žmonių. Kai prasidėjo atgimimas, daug žmonių ėmėsi verslo, todėl buvo metas, kai toje mokslininkų skaitykloje sėdėdavau vienas. Kai apsigyniau disertaciją, iš įpratimo dar ėjau į tą biblioteką, bet kartą užsukau, o ten ant durų kabo užrašas „Suvienytų nacijų organizacijos skaitykla“. Mokslininkų skaityklos nebėra. Išėjau ir nebegrįžau.
Savaitgalį ilsisi nuo šurmulio
- Ar vilniečiai turi išskirtinių bruožų?
- Vilnius ir dabar, ir anksčiau buvo daugiatautis miestas. Čia yra daug lenkų, baltarusių. Be to, žmonės, atvykę iš kitų Lietuvos miestų, studijuoti pasilieka čia. Kiekviena tauta turi savo gyvenimo supratimą ir mentalitetą, o kai juos pažįsti, įdomiau.
Dabar vilniečiai tokie patys kaip ir anksčiau. Tik visi kažkaip atrodo pasenę.
- Kokios veiklos sostinėje susigalvojate laisvalaikiu?
- Su šeima ir draugais važiuojame pailsėti į sodybą netoli Ignalinos.
Į gamtą stengiamės ištrūkti kiekvieną savaitgalį.
Savaitgaliais nors ir išvažiuoju, žinau, kad jei reikės, per porą valandų galėsiu grįžti į Vilnių.
Būsiu baisiai nepopuliarus ir senamadiškas, bet kur galiu neiti, ten ir neinu. Mano šeimos finansinė padėtis pagerėjo tada, kai visi interesai jau buvo susiformavę, todėl dabar visai neturiu poreikio eiti, pavyzdžiui, į kokį nors naktinį klubą žiūrėti striptizo.
Stengiuosi atitrūkti nuo šurmulio, bet ne nuo miesto, nes jis turi savo privalumų. Savaitgaliais man tiesiog įdomu pakeisti aplinką. Vilniuje aš gyvenu sankryžoje, aplink visuomet ūžesys.
Kai tuos garsus girdžiu, atrodo, kad miegu tarp žmonių. Tai nėra blogai, bet vis dėlto išsimiegoti aš nuvažiuoju į kaimą.
Sostinė – unikalus miestas
- Laidoje „Dviračio šou“ parodijuojamas dabartinis, buvę Vilniaus merai. Kokio mero jūs, kaip sostinės gyventojas, labiau norėtumėte – tokio, kurį lengva pašiepti, ar tokio, iš kurio nėra už ką šaipytis?
- Dabartinis meras ir ankstesnis – dėkingi kuriant humoro laidą.
Bet parodijuojamas yra ne meras, o jo darbai. Dažnai mes parodijuojame ir gerus darbus, todėl, kaip paprastam vilniečiui, parodijuojamas meras man irgi būtų gerai. Geriau šmaikštauti apie normalius, gerus dalykus negu apie skaudžius, nes skaudūs atsiliepia kiekvienam.
Mes, humoristai, laimime bet kuria prasme – arba visi gerai gyvename, arba visi turime darbo.
- Ką apie sostinę papasakotumėte užsieniečiui?
- Užsieniečiui papasakočiau, kad Vilnius – miestas, turintis didžiausią, o gal vieną didžiausių,
Europoje arba pasaulyje Senamiestį. Unikalus miestas.
Tik gaila, kad kažkodėl minint Baltijos šalis, visiems į galvą šauna Ryga. Kažkodėl ji yra populiaresnė.