Nors jaunystės sportinėms ambicijoms ir iššūkiams taip ir nebuvo lemta išsipildyti, kaunietė Joana Bartaškienė vis dėlto pasiekė savo svajonių olimpą sulaukusi solidaus amžiaus.
- Esu įsitikinusi, kad nė viena jauna mergina nebūtų tiek ištvėrusi, – tvirtino visą gyvenimą sportuojanti 58 metų Joana, tapusi LTV projekto „Lietuvos šokių dešimtukas“ nugalėtoja kartu su 20 metų partneriu Deividu Meškausku. – Šios pergalės kertiniu akmeniu laikau sportą, kuris mane užgrūdino, dovanojo puikią sveikatą, savijautą ir valią.
- Stebinote ne tik puikia šokio technika, bet ir jaunatviška laikysena, fiziniu pasirengimu. Kiek procentų šios pergalės lėmė sportas? – paklausėme buvusios daugkartinės Lietuvos sportinės gimnastikos čempionės, šalies Moterų sporto asociacijos prezidentės, aerobikos klubo „Joana“ vadovės Joanos Bartaškienės.
- Penkiasdešimt. Kad ir kaip tiksliai būčiau šokusi, pelniusi aukštus komisijos ir žiūrovų balus, būčiau taip ilgai neatsilaikiusi. Juk buvo tikras maratonas, kuriame neužteko vien tobulos šokių technikos. Reikėjo būti gerai fiziškai pasirengus ir visomis išgalėmis kovoti dėl pergalės.
Tik televizijos studijoje ar prie televizijos ekrano sėdėjusiems žiūrovams galėjo atrodyti, kaip buvo lengva suktis ant parketo. Tačiau šokėjams reikėjo kovoti dėl pergalės po dvi ar daugiau valandų. Kaip maratono trasoje.
Pasitikėjo savo jėgomis
- Ar šio projekto pradžioje jums nebuvo kilę abejonių, kad gali neužtekti fizinių jėgų finišui?
- Buvau įsitikinusi, kad pasieksiu finišą. Į šį projektą ėjau vildamasi neapsijuokti. Tačiau nesitikėjau, kad bus taip sunku. Maniau, kad užteks mano stiprių kojų, taisyklingos kūno laikysenos.
Tačiau jau pirmą repeticijos dieną viskas buvo net nepanašu į tai, ką įsivaizdavau ir ko tikėjausi. Iki tol buvau net nesusidūrusi su sportiniais šokiais, kurie yra skirtingi ir reikalauja juvelyrinio tikslumo.
Šiuo atžvilgiu man sportas ir padėjo, ir truputį trukdė. Kaip buvusi gimnastė, o pastaraisiais metais aerobikos specialistė, iš pradžių buvau per daug įsitempusi. Tačiau sportas man suteikė kojų ir nugaros stiprumą, ištvermę, kurie padėjo išlavinti judesių laisvumą ir šokių techniką. Be jų tikrai būčiau nieko nelaimėjusi.
- Tai buvo gerai matyti net plika akimi – kuo šis projektas artėjo į pabaigą, tuo atrodėte žvalesnė. Kaip stiprinote savo kūną per treniruotes?
- Užteko ir lengvos mankštos. Visas dėmesys buvo sutelktas šokių žingsneliams išmokti ir kiekvienai kūno daliai taisyklingai laikyti.
Tai buvo nepaprasta, nes į repeticijas pusmetį važinėjau iš Kauno į Vilnių. Aš galėjau šokti ir šešias valandas be pertraukos, bet mano jaunasis partneris Deividas yra gana užimtas jaunuolis. Nepaisant to, rugpjūtį pavyko padirbėti geriausiai – išmokau net keturis šokius.
Jei ne tos kelionės pirmyn ir atgal ir būtume repetavę tiek laiko, kiek dauguma mūsų varžovų, būtume tiesiog skrajoję ant parketo.
- Kurioms kūno dalims teko atlaikyti didžiausią krūvį?
- Nugarai, dubeniui ir kojoms. Ypač nukentėjo nugara, nes visą laiką reikėjo būti atsilošusiai ir taisyklingai laikyti galvą. Deividas buvo labai reiklus mokytojas ir norėjo, kad viskas man sektųsi iš karto. Jei man nepavykdavo net iš kelinto karto, tuojau sulaukdavau priekaištų. Reikėjo stengtis ir dėl savęs, ir dėl partnerio, kad nereikėtų raudonuoti išėjus ant parketo.
D.Meškauskas – profesionalus šokėjas. Jis man labai daug patarė ir padėjo.
- Net reiklusis komisijos pirmininkas Jurijus Smoriginas pabrėžė, kad pademonstravote tvirtą charakterį. Tai irgi sporto dovana?
- Be abejo. Esu gimnastikos atstovė, galiu ir viena susikaupti prieš startą. Net per generalinę repeticiją, kai kažkas nesisekė, Deividas jau buvo pripratęs ir nekėlė panikos. Sakė: „Tikiu, kad jūs susikaupsite ir puikiai sušoksime“.
Kiekvieną sykį ėjau ant parketo nebijodama net mirti dėl rezultato. Kovojau pamiršusi skausmą. Visada buvome tarp geriausių šio projekto dalyvių ir tikėjome sėkme. Kuris kareivis nenori būti generolas?
Visuomet jaučiasi jauna
- Kurie šokiai pareikalavo geriausios jūsų sportinės formos?
- Rumba, samba ir valsas. Maniau, kad valsą moku šokti, tačiau greitai įsitikinau, kad man toli iki tobulumo.
Iš prigimties esu veržli ir negaliu sėdėti vienoje vietoje, o šiame šokyje svarbi ir tam tikra ramybė.
Anot mano partnerio, man reikėjo specialios treniruotės prieš šokant valsą, kad šiek tiek pavargčiau ir būčiau mažiau energinga.
- Ar neįskaudino dažnai projekte skambėjęs jūsų adresu žodis „močiutė“?
- Didžiuojuosi, kad tokia esu. Noriu pabrėžti, kad mergaitės nebijotų sulaukti šio amžiaus. Aš viduje jaučiuosi jauna, todėl nevengiu avėti aukštakulniais bateliais ar segėti trumpu sijonėliu.
Net Deividui, kuris norėjo mane matyti solidžia dama, atrėždavau: „Aš nevaidinu merginos, tačiau tikrai savo vidumi tokia jaučiuosi ir visur esu pasitempusi. Kodėl turiu atrodyti kitaip?“.
- Kokių sporto varžybų laimėjimui galite prilyginti triumfą „Lietuvos šokių dešimtuke“?
- Jaunystėje teko dalyvauti ir buvusios SSRS sportinės gimnastikos čempionatuose, ir Tautų spartakiadose. Manau, kad „Lietuvos šokių dešimtukas“ buvo dar aukštesnio lygio, todėl jaučiuosi pasiekusi savo karjeros viršūnę. Tačiau nedrįstu teigti, kad ji – paskutinė.