Išvykdamas legionierius pažėrė pažadų

Ilgametis Panevėžio „Ekrano“ futbolo komandos žaidėjas 26 metų Gediminas Paulauskas prieš pat Naujuosius metus išvyko į Turkiją ir netrukus debiutuos šios šalies elitinėje futbolo lygoje.

Prieš išskrisdamas futbolininkas spėjo atlikti labai svarbų darbą – pasipiršo savo draugei Vaivai, su kuria draugauja penkerius metus. Panevėžio teatre „Menas“ aktore dirbanti mergina sutiko tekėti už Gedimino.

Į Turkiją G.Paulauskas išvyko vienas. Ten jis įsikurs ir sausio pabaigoje lauks atvykstant sužadėtinės.

„Panevėžio rytas“ rašė, kad gruodžio mėnesį G.Paulauskas pasirašė 2,5 metų kontraktą su elitinėje Turkijos lygoje rungtyniaujančiu Ankaros „Ankaragucu“ klubu.

Iš Kupiškio kilęs sportininkas bus antrasis lietuvis, žaisiantis aukščiausiojoje Turkijos futbolo lygoje. 1994-1997 metais Stambulo ir Izmyro klubuose rungtyniavo buvęs Lietuvos rinktinės vartininkas Gintaras Staučė.

Pasirašęs gerą kontraktą su Ankaros „Ankaragucu“ klubu, G.Paulauskas pažadėjo, kad parems Kupiškio sporto mokyklą, kurioje pradėjo futbolininko kelią. Be to, sportininkas puoselėja idėją surengti tėviškėje savo vardo turnyrą, įsteigti solidžius prizus ir pakviesti geras komandas.

Nusprendęs pradėti legionieriaus karjerą, G.Paulauskas ketina atsidėkoti ir pirmajam treneriui – savo tėvui Zigmui Paulauskui, dabar vadovaujančiam Kupiškio kūno kultūros ir sporto centrui.

Iš pradžių Gediminas žadėjo, gavęs solidų atlyginimą, tėvams nupirkti namą.

Dabar tėvas ir sūnus sutarė, jog namo gal nebereikia pirkti, bet naujo automobilio Z.Paulauskas neatsisakė. Gediminas juokavo, kad smalsuoliai apie jo atlyginimo dydį galės spręsti pagal tai, kokį automobilį jis padovanos tėvui.

Prieš išvyką į Turkiją „Panevėžio rytas“ su tėvu ir sūnumi Paulauskais kalbėjosi ne tik apie Gedimino sportinę karjerą, bet ir apie Lietuvos futbolo problemas bei perspektyvas.

„Kaip ir kiekvienam vaikui, man nuo mažens patiko kieme paspardyti kamuolį. Kai buvau tik pirmokas, tėtis dirbo futbolo treneriu. Pradėjau pas jį treniruotis.

Iš pradžių tai dariau tik savo malonumui. Palaipsniui tėtis, ko gero, pamatė, kad man futbolas gali būti ne tik pomėgis, bet ir pragyvenimo šaltinis“, – pasakojo Gediminas.

Gali būti, kad sūnus futbolu susidomėjo ir todėl, kad matė, kaip žaidžia tėvas. Gediminui pradėjus treniruotis, vyresnysis Paulauskas dar rungtyniavo. Vėliau jiems abiem teko žaisti ir vienoje komandoje.

„Toje pačioje komandoje keletą metų mums teko žaisti Kupiškio rajono pirmenybėse, nors mūsų amžiaus skirtumas – 28 metai. Esame tapę ir rajono čempionais. Kartu su Gediminu žaidėme ir apskrities pirmenybėse“, – sakė Z.Paulauskas.

Tėvas visą gyvenimą įvairiose komandose žaidė puolime, o Gediminą patraukė gynyba. Tačiau jis mėgdavo atakuoti ir yra įmušęs nemažai įvarčių.

„Pamenu, kad 1982 metais gimusių berniukų grupė, į kurią atėjo Gedas, buvo tikrai nebloga, tačiau sūnus iš bendraamžių išsiskyrė ir meistriškumu, ir mąstymu aikštėje.

Kai nuvažiavome rungtyniauti į Panevėžį, Gediminą iš karto pastebėjo treneris Juozas Aleksa (dabar Panevėžio futbolo akademijos direktorius, – aut. past.) ir pasikvietė jį į savo grupę.

Mes neprieštaravome. Su tuo, kad Gedas išvyks iš namų, susitaikė ir mama. Žinoma, ryšys su vaiku nenutrūko. Per tuos metus, kol jis mokėsi Panevėžyje, praktiškai nebuvo nė vieno vakaro, kad mes nepasikalbėtume telefonu“, – prisiminė Z.Paulauskas.

Panevėžyje Gediminas nuo septintos klasės lankė tuometę 19-ąją vidurinę mokyklą (dabar Senvagės vidurinė) ir sportavo.

Pirmuosius trejus metus jis į namus grįždavo kone po du kartus per savaitę. Vėliau grįžimai retėjo, bet ir iki šiol į Kupiškį futbolininkas parvažiuoja su dideliu malonumu.

Panevėžyje Gediminą treniravo ne vienas treneris – ir Juozas Aleksa, ir Giedrius Juzelėnas, ir Vytautas Šilinskas, ir Vidmantas Kuncė.

Būdamas vienuoliktokas G.Paulauskas pradėjo žaisti Virginijaus Liubšio treniruojamame „Ekrane“. Šis treneris į savo komandą pasikvietė dar du perspektyvius Gedimino bendraamžius – Arūną Klimavičių bei Mantą Savėną.

Vėliau visi trys futbolininkai buvo pakviesti į Lietuvos nacionalinę rinktinę.

Baigęs mokyklą, G.Paulauskas įstojo į Kūno kultūros akademiją. Nors buvo sunku suderinti mokslus ir sportą, jis baigė akademiją per ketverius metus kaip ir visi studentai. Jokių skolų neturėjo.

Nors futbolą žaidžia jau seniai, G.Paulauskas klubų nekaitaliojo. Kai 1999 metais pradėjo rungtyniauti Panevėžio „Ekrane“, taip ir žaidė jame iki šiol. Kontraktas su Turkijos klubu – pirmasis Gedimino karjeroje.

„Visą laiką, kai sūnus išvyko iš namų, nuolat sekiau, kaip jis žaidžia. Praktiškai nesu praleidęs nė vienerių rungtynių, kurias „Ekranas“ žaidė Panevėžyje.

O 2005 metais, kai „Ekranas“ tapo Lietuvos čempionu, nepraleidau apskritai nė vienerių čempionato rungtynių, kuriose žaidė Gediminas. Važiavau ir į Klaipėdą, ir į Šilutę, ir į Marijampolę, ką jau kalbėti apie tai, kad stebėjau rungtynes artimesniuose miestuose.

Po rungtynių mes su sūnumi nuolat pasikalbame apie varžybas, analizuojame atskirus momentus, aptariame, ką buvo galima padaryti geriau. Esu labai patenkintas, kad Gedas visada objektyviai vertina savo žaidimą. Jam nėra sunku prisipažinti, kai kurias nors rungtynes sužaidžia prastai“, – gyrė sūnų Z.Paulauskas.

„Lietuvos futbole esu jau aštuoneri metai. Pažįstu ir komandas, ir beveik visus žaidėjus. Lietuvoje pasiekiau beveik viską. Su „Ekrano“ komanda esu laimėjęs ir trečiąją, ir antrąją, ir pirmąją vietas, iškovojęs Lietuvos futbolo federacijos taurę ir Supertaurę. Iškovojome ir Baltijos čempionato taurę“, – priežastis, kodėl ėmė dairytis kito klubo, aiškino G.Paulauskas.

Pastaraisiais metais Gediminas dalyvavo ne vienoje peržiūroje įvairių šalių komandose. Ten būdamas pastebėjo, kad futbolas skirtingose šalyse žaidžiamas skirtingai.

Pasak Gedimino, Italijos futbole labai daug reikšmės teikiama taktikai. Šioje šalyje mėgstamas greitas futbolas. Teisėjai neleidžia šiurkščiai žaisti, todėl skiria nemažai 11 metrų baudinių.

Ir kitose šalyse, kuriose jam teko parungtyniauti, žaidžiamas kur kas greitesnis futbolas nei Lietuvoje.

G.Paulauskas susidarė įspūdį, kad Turkijoje futbolas yra šiurkštesnis, ten daugiau fizinės kovos. Tačiau tai Gedimino neišgąsdino – jis pats mėgsta kietą futbolą.

Futbolą gerai išmanantis Z.Paulauskas sakė pastebėjęs, kad Lietuvoje šio žaidimo lygis smunka.

„Prieš prasidedant 2007 metų sezonui tvirtai tikėjau, kad situacija Lietuvos futbole pasikeis į gera. Pirmasis šalies čempionato ratas parodė, jog A lyga labai sustiprėjo.

Ilgai pirmavo legionierių iš Brazilijos prisipirkęs „Vilnius“, gerų futbolininkų ir didelių ambicijų turėjo „Vėtra“ su žinomu Rusijos specialistu Aleksandru Tarchanovu priešakyje. Kaip visada dėl pačių aukščiausių apdovanojimų buvo nusiteikę kovoti ir Vilniaus „Žalgiris“, ir „Ekranas“, ir „Kaunas“. Čempionatas žadėjo intrigą ir buvo visai neaišku, kas jame nugalės“, – pasakojo Z.Paulauskas.

Tačiau, pasak jo, paskutinis ratas parodė, kad Lietuvos futbole reikia daug ką taisyti. Antai žaisti paskutiniųjų rungtynių atvažiavo tik devyni Visagino „Intero“ futbolininkai, baigiantis čempionatui subyrėjo „Vilniaus“ komanda.

Z.Paulausko manymu, Lietuvos aukščiausiojoje lygoje turėtų žaisti ne daugiau kaip aštuonios komandos.

Gediminas pritaria tokiai tėvo nuomonei: „Juk seniai visiems aišku, kad paskutinės turnyrinėje lentelėje likusios komandos visiškai neatitinka bendro Lietuvos futbolo lygos meistriškumo“.

„Net nežinočiau, nuo ko pradėti vardinti Lietuvos futbolo problemas. Gal visų pirma reikėtų paminėti, kad Lietuvoje praktiškai nėra stadionų.

Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione žiūrėjau Lietuvos ir Ukrainos rinktinių rungtynes. Sakoma, kad dabar tai geriausias stadionas šalyje, bet jame sėdėdamas gerai jauti, kaip linguoja tribūnos. Ko gero, ten nelaimės galima sulaukti bet kada. Kiti stadionai dar blogesni“, – svarstė Z.Paulauskas.

Pasak jo, užsienio valstybėse net ne pačios turtingiausios komandos turi po kelias aikštes. Viena treniruotė vyksta vienoje aikštėje, kita jau kitoje, o trečia – dar kitoje. Taip saugoma stadiono veja.

Z.Paulauskas įsitikinęs, kad futbolininkai Lietuvoje gauna per mažą atlyginimą. Jei geriausi žaidėjai uždirbtų daugiau, jie neišsivažinėtų į užsienio klubus.

„Sakyčiau, reikia nustatyti legionierių limitą Lietuvos komandose. Prisiminkime pernykštę „Vilniaus“ sudėtį: klube buvo įregistruotas visas būrys brazilų. Kaip tokiu atveju tobulėti mūsų futbolininkams, jei jie neturi žaidybinės praktikos?“ – stebisi Z.Paulauskas.

Jo manymu, šlubuoja ir futbolo organizacija. Kai krepšinį žaidžia, pavyzdžiui, Panevėžio „Techasas“ ar Marijampolės „Arvi-Sūduva“, rungtynes televizija transliuoja tiesiogiai, o kai Lietuvos futbolo rinktinė žaidžia su Ukraina ar Gruzija, rodomas tik vaizdo įrašas.

„Girdėjau, kad šiais metais čempionatas prasidės jau kovo mėnesį ir komandos žais manieže, bet kokia iš to bus nauda?

Tarkime, „Ekranas“ turės važiuoti žaisti į sporto maniežą Vilniuje. Ar Panevėžio komandai tai bus namų rungtynės?“ – retoriškai klausė Z.Paulauskas.

Be to, pasak jo, futbolui labai stinga reklamos. Lietuvoje yra talentingų vaikų, tačiau krepšinis užgožia futbolą ir pavilioja jaunuosius talentus.

G.Paulauskas įžvelgia dar vieną problemą: Lietuvos jaunučiai neblogai rungtyniauja tarptautinėse varžybose, bet atėjus paauglystei kažkodėl futbolininkai nustoja tobulėti. Galbūt taip yra dėl to, kad vaikai nepakankamai sudominami futbolu.

„Kiek žinau, Škotijos ar Anglijos jaunieji futbolininkai nuolat būna rimtų klubų treniruotėse, bendrauja su futbolo žvaigždėmis, net kažkiek joms padeda. Taip jie nuo mažų dienų įtraukiami į futbolininkų šeimą. Lietuvoje to dar nėra“, – apgailestauja Gediminas.

G.Paulauskas džiaugiasi, kad per pastaruosius dvejus metus sustiprėjo Lietuvos nacionalinė rinktinė – tai rodo ir rungtynių rezultatai, ir žaidimas.

Jo tėvo nuomone, rinktinei nuolat nesiseka burtai. Šiemet tai vėl pasikartojo. Pasak Z.Paulausko, jei būtų pavykę patekti į pogrupį, kuriame žaidžia latviai, būtų atsiradusios neblogos galimybės prasimušti į finalinį etapą.

„Kita vertus, noriu tikėti, kad Lietuvos rinktinė ir šiuo atveju gali pakovoti dėl antrosios vietos. Suprantu, jog ne vienas mane dėl tokio optimizmo palaikys ne visai protingu, bet aš labai norėčiau, kad Lietuva pagaliau pakliūtų į finalinį turnyrą“, – sakė Z.Paulauskas.

Gediminas tikisi, kad per tuos metus, kol jis dar žais futbolą, Lietuvos rinktinė išeis į pasaulio ar Europos čempionato finalinį etapą.

„Juk tada, kai lenkai pateko į finalinį Europos čempionato etapą, mes net ne stipriausios sudėties Lenkijoje juos nugalėjome. Pasirodo, neįveikiamų komandų nėra“, – optimistiškai į ateitį žvelgia futbolininkas.

„Jeigu į finalą gali prasimušti latviai, lenkai ar ukrainiečiai, vadinasi, ir mes tai galime padaryti. Juolab kad su pačiomis pajėgiausiomis Europos komandomis jau sužaidėme visai geras rungtynes.

Jei futbolininkai pagaliau pasiektų rezultatų, būtų ir kitas Vyriausybės požiūris. Manau, atsirastų ir kitokių finansavimo šaltinių“, – įsitikinęs Z.Paulauskas.