Literatūrologė V.Zaborskaitė: „Šitą miestą iškart be galo įsimylėjau“

Literatūrologė profesorė Vanda Zaborskaitė praėjusių metų pabaigoje tapo vyriausia Šv.Kristoforo apdovanojimo laureate.

Nepaisant garbaus amžiaus, šią 85 metų moterį Vilnius vis dar sugeba nustebinti – tiek gerąja, tiek blogąja prasme.

„Aš esu vilnietė“, – pabrėžia profesorė ir numoja ranka į kalbas, kad tikras vilnietis yra tik trečios kartos šio miesto gyventojas.

Nors V.Zaborskaitė sako po miestą daug nevaikščiojanti, bet kultūriniu, politiniu ir visuomeniniu sostinės gyvenimu ji domisi itin aktyviai.

V.Zaborskaitė kilusi iš Pasvalio rajono, Vaškų gyvenvietės, bet mokyklą baigė Panevėžyje. Vilniuje profesorė gyvena nuo 1941-ųjų.

- 1941 metų rudenį, jau karo metu, labai sunkiomis sąlygomis atvažiavau į šąlantį, badaujantį Vilnių ir nuo to laiko čia gyvenu. Čia baigiau universitetą, paskui dirbau su maža pertraukėle, kai uždarius universitetą porai metų buvau grįžusi į Panevėžį.

Save aš laikau vilniete. Turbūt mane ištiko panašus likimas kaip ir daugelį žmonių, atvažiavusių į Vilnių. Iškart šį miestą be galo įsimylėjau.

Tam buvau savotiškai pasiruošusi. Vilnių pažinojau iš fotografijų, legendų. Apskritai ano meto jaunimas gyveno Vilniaus ilgesiu, begaliniu džiaugsmu, kai sostinė grįžo Lietuvai.

- Tiesą sakant, apie tai niekada net negalvojau. Kai atvažiavau čia gyventi, tikrais vilniečiais mes laikėme tuos žmones, kurie yra iš čia kilę ir kurie čia gyveno lenkų okupacijos metu.

Tie žmonės turėjo labai charakteringą veidą. Jie buvo draugiški, šilti ir visuomeniški. Dabar jų beveik nebėra gyvų.

Paskui vilniečiais tapo visi, kurie atvažiavo po karo ir čia apsigyveno, nors tuo metu ne vienas bijojo važiuoti į šį šaltą, skurdų, alkaną miestą. Tačiau atvažiavo.

Taip vilniečiais tapo ir rašytojai Vincas MykolaitisPutinas, ir Kazys Boruta, ir Balys Sruoga.

Žinoma, reikia čia pagyventi, kad taptum tikru vilniečiu. Abiturientas, tik atvažiavęs studijuoti, dar nėra vilnietis. Nors nežinau... Gal tie, kurie čia gyvena, ir yra vilniečiai? Nemanau, kad verta skaičiuoti tas kartas.

- Pirmiausia Vilnius tada buvo labai tuščias, gyveno mažai žmonių. Bet tai padėjo išryškinti nepaprastą jo grožį. Mažos gatvelės, savita architektūra, – miesto veidas buvo iš dalies nepaliestas.

Sakau iš dalies, nes Vilnius tuo metu jau buvo pažeistas karo, buvo getas, jautėme po gatves klaidžiojantį karo siaubą. Vilnius buvo dramatiškas – balansuojantis tarp grožio, istorijos dvelksmo ir karo baisumų.

- Taip, turiu. Pirmiausia tai yra Senamiestis. Jame yra universitetas, kuriame mokiausi ir dirbau. Senamiestis apskritai yra nepaprasto grožio. Kiekvienu metų laiku, paros metu jis atrodo vis kitaip. Tai labai žavu.

Į Vilniaus universitetą ir dabar su didžiausiu noru sugrįžtu, nors labai seniai jame nebedėstau. Aš stengiuosi vėl užmegzti artimesnį kontaktą su Lietuvių literatūros katedra, tai man teikia didelį džiaugsmą.

- Jis mane labai nudžiugino, nes tai yra miesto, kurį aš myliu, apdovanojimas. Nemanau, kad esu labai išsiskyrusi savo moksline veikla, nors nominuota buvau už tai.

Šį įvertinimą labiau priimu kaip sentimentalų ryšį su miestu ir tais žmonėmis, kurie taip pat yra gavę Šv.Kristoforo statulėlę. Per Naujuosius metus mane aplankė mokytoja Violeta Tapinienė, kuri yra viena pirmųjų šio apdovanojimo laureačių.

Mes taip apsidžiaugėme, kad esame susijusios dar ir per miestą globojantį šventąjį. Ne visi pokyčiai – į gera

- Priimu su tokiu dvilypiu jausmu. Viena vertus, miestas išgražėjęs, tviskantis, blizgantis.

Aš nedaug vaikštau gatvėmis, daugiau viską matau pro automobilio langą, kai mane kas veža. Būna, kad pro tą pačią gatvę pravažiuoji vieną kartą, ji atrodo vienaip, o kitą kartą po mėnesio jau matau naujas parduotuves, pastatus, dar ką nors. Tai yra gražu.

Kita vertus, tai sukelia ir daug liūdesio. Per Kalėdas važiavau per miestą, per centrinę jo dalį, ir man pasidarė skaudu, kad Vilnius nemoka branginti savo tradicijų. Aš jau nekalbu apie tai, ką sako daugelis, kad pažeidžiama Senamiesčio architektūra.

Pavyzdžiui, „Literatų“ svetainė. Ji turi labai ilgą istoriją, tai visada buvo literatų užeiga, o dabar ten kažkoks banko filialas. Juk ši kavinė galėjo išlikti, net turėjo išlikti.

Dar man labai gaila, kad sunaikinta, sutrypta naujametinės „Traviatos“ tradicija. Mano galva, tai didelis nusikaltimas. Juk šios operos tradicija gyvavo gal trijų vilniečių kartų istorijoje – tėvai vesdavosi vaikus, užaugę vaikai – savo vaikus.

Kultūra nyksta be tradicijų ir tai, man atrodo, yra labai apgailėtina.

- Taip atsitinka dėl to, kad nauji mūsų turčiai yra bekultūriai.

Ko jie eina į operą Naujųjų metų išvakarėse? Pasišvaistyti, parodyti savo tualetus. Jiems vienodai rodo, ar ten „Traviata“, ar kokia estrada.

- Na, ji dar pernelyg trumpai yra valdžioje. Todėl aš negaliu pasakyti, kaip jos valdymas atrodys, dar per mažai praėjo laiko.

Galiu tik pasakyti, kad šitoms politinėms jėgoms aš nepritariu.

- Taip, šokas iš tikro buvo. Ir aš taip pat savęs klausiu, kas atsitiko, kad Vilnius – inteligentijos centras – galėjo išsirinkti šituos žmones.

Tai nebus labai originali mintis, bet man atrodo, kad atsitiko taip, jog inteligentija, ypač studentija, kuriai šioje situacijoje turiu daug priekaištų, tiesiog nerado reikalo, tingėjo eiti balsuoti.

O balsuoti atėjo priemiesčių žmonės, kurių aš nekaltinu, nes jie yra šitų politinių jėgų elektoratas. Tačiau tai rodo, kaip mažai dėmesio skiriama šitų priemiesčių žmonių kultūrai, socialinei situacijai. Tai yra priekaištas tiems, kurie jaučiasi daugiau matantys ar daugiau suvokiantys.

Manau, kad Vilniaus bendruomenės nėra pakankamai aktyvios. Be piliečių aktyvumo negali būti tikros demokratijos. Pasidaro taip, kad mes tampame labai greiti piktintis ir negreiti ką nors teigiamo nuveikti.

- Pagalvojau: na ir nesąmones kalba. Man patiko, kaip į tai sureagavo dainininkė Jurga Šeduikytė.

Kaip galima kalbėti, kad profesionalioji, elitinė kultūra yra vien tik elito reikalas? Juk toji kultūra yra visos tautos kultūros branduolys. Mes turime ja džiaugtis ir didžiuotis. Vilniaus kultūros paveldas yra ir pasaulio kultūros dalis.

- Tikiuosi. Nesu tikra, bet tikiuosi.