Trijų karalių apsilankymas pas naujagimį Jėzų yra vienas spalvingiausių Naujojo Testamento pasakojimų. Šis siužetas taip pagavo tikinčiųjų vaizduotes, kad šiandienos liturginė iškilmė tapo siejama išimtinai tik su Trijų karalių apsilankymo pas naujagimį Jėzų įvykiu. Vedini Rytuose patekėjusios žvaigždės, Trys išminčiai - karaliai ar jų patarėjai - keliauja dykuma pagarbinti naujagimio tautų Viešpaties ir įteikia Jam brangias, o kartu simbolines dovanas: auksą, smilkalus ir mirą.
„Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito. Nors žemę štai sutemos gaubia ir tautas tamsybės dengia, bet virš tavęs VIEŠPATS šviečia, virš tavęs jo šlovė apsireiškia. Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio. Pakelki akis, pažvelki aplinkui! Visi renkasi eiti pas tave: tavieji sūnūs ateis iš toli, tavosios dukros bus atneštos ant rankų. Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavoji širdis virpės ir džiūgaus, nes tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai. Apguls tave kupranugarių vilkstinės, Midjano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi iš Šebos, auksu ir smilkalais nešini, – jie paskelbs VIEŠPATIES šlovingus darbus“ (Iz 60,1-
Izaijo pranašystė skelbia, kad karaliai simboline prasme atstovauja visoms tautoms. Iš tiesų, šiuo Viešpaties gimimo liturginiu laiku visame pasaulyje žmonės eina į savo parapines bažnyčias pagerbti Naujagimio ir, kaip istoriniai Trys karaliai, paaukoti Jam geriausia, ką turi: auksą, t.y. didelį tikėjimą, smilkalus, t.y. maldingumo įpročius, ir mirą, t.y. dorybingą pasišventimą.
Neabejotinai šis Trijų karalių apsilankymas pas Jėzų yra svarbi šiandienos liturginės iškilmės dalis. Tačiau – kad ir kaip mus intriguotų – šis apsilankymas nėra šiandienos liturginės iškilmės esminė dalis. Juk švenčiame ne karalių ir tautų, bet Viešpaties Apsireiškimą.
Įžangos giesmėje giedame: „Štai ateina viešpatautojas Viešpats – karaliaus valdžia jo rankoje, galybė, ir viešpatavimas“. Šventoji liturgija pakviečia tikintį ne pasitikti ateinančus žemiškuosius karalius, bet dvasiniu būdu dalyvauti paties Dangaus Karaliaus apsireiškime: „Štai ateina!“. Liturgija pakeičia mums įprastą akcentą: ne Trys karaliai, bet Viešpats Karalius ateina.
Kolektos malda atskleidžia dvasinę Viešpaties Apsireiškimo liturginės iškilmės esmę: „Dieve, kuris šią dieną, vedant kelrodei žvaigždei, savąjį Viengimį pagonims atskleidei, maloningai suteik, kad tie, kurie tave tikėjimu jau pažinome, būtumėme atvesti regėti patį tavosios Didenybės grožį“.
Tikėdami Jo gimties žmogumi faktu, mes pradedame pažinti Dievo meilės veiksmą ir pačią Jo dieviškąją prigimtį. Tikėdami atpažįstame Dievą-su-mumis. Pažįstantis tikėjimas yra raktas į šios Viešpaties Apsireiškimo iškilmės misteriją.
Dabar gi tikinčiu pažinimu (o ne godžioms reginiams akimis) pažvelkime ir į pačius Tris karalius, idant įžvelgtume jų nešamą ir mums atskleidžiamą simbolinę prasmę.
Ką slepia jų „karališkumas“? Nesvarbu, ar istorine prasme Trys karaliai turėjo karališką valdžią, ar tebuvo karališkos giminės atstovai, ar tik karalių išmintingi patarėjai. Dvasine prasme „karališkumas“ reiškia aukščiausios dvasinės sielos dalies, kuri pažįsta Dievo prigimtį, veiklą. Dievą patiriančioms sieloms šis pasaulis tėra varginanti dykuma, kurią siela perskrodžia tikėjimu gyva viltimi – žvaigžde, kuri pateka Rytuose.
Ši pamatinė tikėjimu pažįstančios sielos dvasinė nuostata yra įkūnyta fizinėje liturginės maldos kryptyje: kunigas su visa bendruomenė kartu meldžiasi žvelgdami į rytus (ad orientem). Tikėjimu pažįstančios, taigi, karališkai sąmoningos sielos visada žvelgia Rytus – ten, kur pateka tikėjimu patiriama tikra Dievo Viltis.
Atėjimas ir dovanų įteikimas reiškia ne ką kitą, bet viso savęs atnašą tikėjimu pažintam ir atpažintam visos tikrovės Valdovui. Šie du aktai – pažįstančio tikėjimo kelionė ir savęs atnaša – yra gilėjančio sielos santykio su Dievu tikrovė. Būtent, pažįstančio ir Dievo apsilankymą sąmoningai švenčiančio tikėjimo. Todėl užrašas „K+M+B“ ant durų staktos tegali reikšti vieną - čia skleidžiasi tikėjimo karalystė. Nesvarbu, kad daugiaukštyje žmonių skruzdelyne. Svarbu, kad skleidžiasi.
„Suteik, prašome, visagali Dieve, kad to, ką iškilmingomis apeigomis švenčiame, nuskaidrintos sielos supratimu siektume. Per Viešpatį Jėzų Kristų. Amen“ (Postkomunijos malda).
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).