Ar kiekvienas gali išlaikyti XXI amžiaus tempą?
„Ir civilizacija mums suteikia galimybių pabūti patiems su savimi, tik reikia mokėti jomis pasinaudoti“, - įsitikinęs Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos docentas, gydytojas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, su kuriuo kalbėjomės apie nuovargį, įtampą, gerąjį ir blogąjį stresą, galimybę išlikti sveikiems.
- Dirbti 11-12 valandų per parą tapę lyg ir prestižo reikalu. Bet ar tokį krūvį veždamas žmogus gali išlikti kūrybiškas?
- Būtina darbo ir poilsio pusiausvyra. Sovietmečiu puoselėtas pervargusio kolūkio pirmininko idealas - žmogaus, paraudusiomis nuo bemiegių naktų akimis, nebereikalingas. Gerai gali dirbti tik tas, kuris moka ir gerai ilsėtis.
Todėl svarbu, kad per dieną susikaupusio nuovargio žmogus nepapildytų grįžęs į namus: kad nesineštų namo neįveiktų užduočių, nebesėstų prie kompiuterio. Tai yra nedarytų to, kas jam neleistų atsipalaiduoti ir atitraukti nuo darbo minčių.
Turiu pacientų, kurie skundžiasi, kad vakare grįžę namo nebegali liautis galvoję apie darbus. Ir sapnuodami jie dirba. Dažnas dar įsivaizduoja, kad taip elgdamasis yra kūrybiškesnis ar produktyvesnis. Taip nėra, nes kūrybingai gali mąstyti tik pailsėjęs žmogus. Be to, ilsintis galvos smegenys vis tiek dirba, bet tai daro nebealindamos kūno. Ir kai vėliau žmogus grįžta prie neišspręsto uždavinio, jam nebėra sunku surasti sprendimą. Ir atvirkščiai, jei sukamasi tame pat nuovargio rate, dažniausiai nebeįžvelgiama naujų galimybių.
Ne be reikalo milijardierius Warrenas Buffettas sako, kad geriau viena gera mintis per metus nei dešimt vidutinių kasdien.
- Kaip reikėtų grįžus namo iš galvos išmesti darbo problemas?
- Gebėjimas užverti kabineto duris ir nebegalvoti apie tai, kas liko nepadaryta, - tai darbo higienos dalis. Jos laikantis reikia psichinės disciplinos. Viena tokios disciplinos taisyklių: būtinas pereinamasis laikas. Turi įvykti kas nors gera, kad žmogus grįžtų namo kaip visavertis gyventojas.
Rytą taip pat nereikėtų stačia galva pulti į darbus, o pirmiausia apšilti. Tik daugumai mūsų atrodo, kad rytą viskas įvyksta natūraliai. O gal tiesiog darbas tapo svarbesnis už namus?
Visa tai, ką žmogus nuveikia darbe, vėliau kitų yra keičiama ir tobulinama. Kada nors tai pasensta, todėl net ir labai sėkmingi darbo rezultatai yra laikini. Ir atvirkščiai, visa, kas padaroma namie, šeimoje, dažniausiai išlieka visam gyvenimui. Tai - mūsų vaikai, santykiai, savijauta, kurią patys savo namuose sukuriame.
Žmogus, kuris nemoka įvertinti namų, gyvenimo su artimaisiais reikšmės, nėra laimingas. Kad ir kiek jėgų jis skirtų greitesnei ir didesnei gerovei sukurti, laimės tai nesuteiks. Tyrimais įrodyta, kad žmogaus gyvenimo kokybė gera tuomet, kai jo kuriama finansinė gerovė neperšoka vidurkio.
- Pragyvenimo vidurkio, kuris kiekvienoje šalyje matuojamas tam tikra pinigų suma?
- Ne. Tai - tam tikras vidutinis kiekis poreikių, kurių reikia dvasiniam komfortui patirti. Tai garantija, kad nereikės bijoti rytdienos, kad bus galima nusipirkti norimo maisto, išvažiuoti atostogų.
Viskam, kas pakyla virš šio vidurkio ir tampa verslo klase, reikia ir tam tikro papildomo užmokesčio. Už tokią klasę tenka sumokėti izoliacija (vienatve), pastangomis save apsaugoti, nuolatine baime, kad gali būti pagrobtas, apvogtas, nužudytas. Atsiranda įvairių rūpesčių, vargų ir pavojų, susijusių su dideliais pinigais.
Bet žmonės dažniausiai apie visa tai nenori galvoti. Ir aš turiu tokių pacientų, kurie vejasi nenusakomą svajonių paukštę. Tai tas pat kaip troškimas pasiekti horizontą: liniją, kurioje susisiekia žemė su dangumi ir kuri, kad ir kiek eitum ta kryptimi, vis tiek tolsta. Verčiau jau nusibrėžti aiškesnius ir konkretesnius orientyrus.
- Kaip nuolatinės skubos laikais tą grįžimą namo po darbų padaryti tinkamą?
- Sovietmečiu, kai dar buvau jaunas gydytojas psichiatras ir dirbau ligoninėje, buvau, kaip ir dauguma tokio amžiaus žmonių, apimtas beribio entuziazmo ir maniau, kad privalau pasiaukoti darbui. Žinoma, pervargdavau.
Dabar manau, kad darbovietė - tai vieta, kur uždirbami pinigai. Darbas turi būti atliekamas kiek įmanoma kokybiškiau, kad atlygis būtų pelnytas sąžiningai. Bet jis jokiu būdu neturi pasiglemžti visos asmenybės nepalikdamas jos kitiems.
Bet ir tuomet, jaunystėje, kad pasirengčiau grįžti namo, po darbo pasivaikščiodavau po Vilniaus senamiestį. Jis mane gydė. Atsipalaiduodavau. Ir tik tuomet pasukdavau į namus, kur manęs laukė labai brangūs žmonės.
Manau, kad ir šiais laikais įmanoma rasti būdų mintims atvėsinti. Pavyzdžiui, per spūstis automobiliu važiuojant namo sugaištama gana daug laiko. Tik bėda, kad daugybė vairuotojų, užuot nurimę, patekę į spūstis dar labiau nervinasi, niršta arba rizikingai lenkia kitus. Tai rodo, kad žmonės nenori pabūti su savimi net ir toje vietoje, kurią jiems suteikia civilizacija.
- Neįveikti darbai ir užmerkus akis neleidžia atsipalaiduoti. Ar įmanoma atsikratyti jų keliamos įtampos?
- Taip. Tik gaila, kad dauguma vyrų mano, kad geriausiai atpalaiduoja alkoholis. Tai - netiesa. Alkoholis įtampą tik nustumia į pasąmonę, kur ji lieka ir kaupiasi. Ilgainiui tai sukelia negerų, su psichikos sutrikimais sietinų dalykų.
Įtampą panaikina gebėjimas persikelti į kitą, gal net svajonių pasaulį. Įrodyta, kad veiksmas, kuris atliekamas iš tikrųjų, ir veiksmas, apie kurį tik galvojama, turi tą patį biologinį pojūtį.
Svajonės žmogui suteikia galimybių pasitelkti beribę fantaziją ir iškeliauti ten, kur šaukia širdis. Taigi mintyse, atgal pasukus laiką, galima vėl nukeliauti ten, kur kažkada buvo gerai, kur būta gražių potyrių.
Visa tai leidžia atsipalaiduoti ir gerai išsimiegoti. Pridursiu: vaizduotę turi visi žmonės. Visi vaikystėje galėjome mąstyti vaizdais (apie ką galvoji, tai ir matai). Tereikia tokį mąstymą atgaivinti, ir ramybė prieš miegą sugrįš.
- Dažnas dabar prasitaria, kad yra nuolat apimtas įtampos. Kuo tai gresia? O gal apskritai streso neįmanoma išvengti?
- Stresas - bendroji adaptacijos reakcija, tai yra biocheminių reakcijų grandinė organizme prisitaikant prie pokyčių. Kad ir koks būtų pokytis, jis reikalauja tam tikro elgesio. Ir gyvūnų pasaulyje, ir žmogaus evoliucijos grandinėje pokyčiai dažniausiai reikšdavo pavojų. Reikėdavo mobilizuoti visą kūną, kad būtų pasirengta arba bėgti, arba kautis. Bendroji mobilizacijos reakcija būdinga ir mums.
Kanados mokslininkas, pirmasis panaudojęs terminą „stresas“, apibūdindamas šį sindromą kalbėjo, kad organizmo reakcija į bet kokį pokytį (ar tai būtų pažeminimas, ar mylimojo įžeidimas) yra vienoda.
Beje, labai dažnai stresu vadinamas pats įvykis. Tai - klaidinga. Nes įvykis - tai stresorius, o stresas - organizmo reakcija.
Stresas yra būtinas gyvo organizmo veiksnys. Žmogus tik patirdamas stresą gali išgyventi. Taip jis išmoksta prisitaikyti.
Yra skiriamos dvi prisitaikymo rūšys. Prisitaikymas gali būti malonus (tai eustresas) arba nemalonus (distresas), keliantis pyktį, išgąstį, neviltį, neapykantą.
Eustresas - tai, kam reikia susitelkimo, bet kas nekelia neigiamos reakcijos. Pavyzdžiui, vestuvės daugeliui žmonių turbūt yra eustresas. Jis sukelia daugybę pokyčių, bet jie - malonūs.
Tuo tarpu mirtis netektį išgyventiems žmonėms yra distresas. Jis turi neigiamų padarinių sveikatai. Mokslininkai yra sukūrę gyvenimo pokyčio skalių, kurias taikant galima pamatuoti, kiek distreso pastaruoju metu yra patyręs žmogus ir kokia būtų tikimybė, kad per artimiausią pusmetį jis susirgs. Distresas blogina sveikatą, bet būtų nesąmonė viltis, kad reikia pasistengti gyventi be streso. Tuomet būtume tiesiog negyvi.
- Ar galima tą blogąjį stresą suvaldyti?
- Stresas, geras ar blogas, žmogui yra ypač svarbus. Jis sutelkia energiją. Gyvūnų pasaulyje tokia energijos sankaupa išliejama: gyvūnas pabėga arba kovoja, vadinasi, energija iškraunama atliekant veiksmą.
Žmogus dažniausiai neturi tokios galimybės. Jis norėtų užvožti į snukį, pabėgti nuo pavojaus, bet negali. Jis privalo išsilaikyti toje pavojingoje situacijoje neatlikdamas jokio veiksmo.
Neiškrauta energija ima kenkti organizmui. Tai sukelia daugybę psichosomatinių negalavimų: hipertoniją (aukštą kraujospūdį), išeminę širdies ligą, virškinamojo trakto ligas ir daugybę kitų.
Norint viso šio blogio neprisileisti artyn, tektų neutralizuoti ne patį pokytį, bet suvokimą apie jį. Pavyzdžiui, rėkiančio viršininko akivaizdoje pakaktų prisiminti, kad rėkia tik bejėgis, mažas vaikas. Be to, kad jis rėkia - ne mano, bet jo problema. Nes bet kokius reikalus galima išsiaiškinti ramiai. Kaip kad byloja romėnų patarlė, „Jupiteri, tu pyksti? Vadinasi, esi neteisus“.
Taigi pasirengimas tam tikriems išorės pokyčiams yra psichologinis. Reikėtų užsidėti filtrus, kurie gyvenimo pokyčius iš besąlyginių stimulų (garsus garsas - tai pavojus) pakeistų sąlyginiais (riksmas rodo rėkiančiojo bejėgiškumą).
Bet tai, ką pasakoju, nėra paprasta. Nėra jokio universalaus recepto, pagal kurį kiekvienas žmogus savo gyvenime galėtų sumažinti distresą. Tai - ilgas mokymosi procesas, kai turi pakisti ir žmogaus vertybės, ir jo pasaulio suvokimas. Tenka keistis pačiam, nes kito pakeisti neįmanoma.
- O gal nuo streso išgelbėtų ir nedidelis džiaugsmas, atsirandantis net ir mažose smulkmenose įžvelgiant gėrį?
- Manau, kad mes, lietuviai, nemokame džiaugtis gėriu. Ir ieškome tik neigiamų dalykų. Žinoma, tokiam būdo bruožui įtakos turi ir tai, kad esame šiauriečiai. Skandinavijos šalyse liūdesio ir niurzgėjimo taip pat nemažai. Tačiau nuo pat vaikystės mums į galvą kalama taisyklė: dėl to, kas gera, neverta aušinti burnos. O prabilti galima tik tuomet, kai įvyksta kas nors bloga.
Taip vaikams parodoma, kad jie nėra girtini už gerus dalykus. Užmirštama, kad yra ir vienuoliktasis Dievo įsakymas: mylėk savo artimą kaip pats save. Ir šito „kaip save“ dažnas vaikas auklėjimo procese negauna. Jis neišmoksta mylėti savęs ir pasidžiaugti mažais laimėjimais.
Mūsų kultūroje prigijo įsivaizdavimas, kad tas, kuris save myli, yra egoistas. Nesąmonė. Egoistas - ne tas, kuris save myli, bet tas, kuris yra save įsimylėjęs.
Mokėjimas džiaugtis smulkmenomis išties yra ir mokėjimas vertinti pasaulį.
- Liūdesys, pesimizmas taip pat perduodami iš kartos į kartą? Nejaugi jų neįmanoma atsikratyti?
- Juos gauname su auklėjimu, bet juk tai nėra fatališka. Įmanoma išmokti gyventi kitaip, gerokai pozityviau vertinti gyvenimą. Nes ne tik tėvai vaikus formuoja kaip asmenybę, bet jiems įtakos turi mokytojai, treneriai ir kiti žmonės. Be to, kiekvienas žmogus turi vidinių paskatų keistis.
Daugybė besikuriančių šeimų tiki, kad tikrai negyvens taip nevykusiai, kaip gyveno tėvai. Ir jiems pavyksta: vaikai nėra tėvų gyvenimo pakartojimas. Ir mokytis iš kitų žmonių klaidų visada atsiranda galimybių.
Neneigsiu: gyvename rūpintojėlių ir besiaukojančių moterų šalyje. Tačiau viską galima pakeisti į gera: požiūrį į tautą, į jos istorinį palikimą.
Tik liūdna, kad dabartinis jaunimas tai bando keisti per šėlsmą, biologinį atsipalaidavimą. Bet gal iš jų išaugs karta, kuri vis dėlto išmoks džiaugtis ir kitokiais dalykais? Pamatys, kokie svarbūs jie yra vieni kitiems ir kiek smulkių, bet gražių dalykų yra mūsų gyvenime.