Dar nesibaigus šiam projektui vienas garsiausių Lietuvos baletmeisterių Jurijus Smoriginas ėmė ruoštis kitam – „Jurijaus Smorigino šokių studijai“.
Choreografinių projektų teatro „Vilniaus baletas“ vadovas yra prasitaręs, kad darbas – vienintelis vaistas, gelbėjantis sunkioje situacijoje ir padedantis greičiau išlipti iš depresijos duobės.
„Sveikatos gidas“ domėjosi, kaip kandusis choreografas tausoja savo sveikatą, ar bent per šventes rado laiko sustoti ir atsipūsti.
* * *
- Ar švenčių maratono metu pavyko nepersivalgyti?
- Nemėgstu Kalėdų. Per jas visi tampame pilvo vergais. Būtinai turime daryti taip, kaip užsienyje, o pagal senas tautos tradicijas reikia atlikti dar ir virtuvės apeigas.
Naujieji metai man patinka labiau. Tai šventė, suteikianti daugiau vilties.
- Ar esate išrankus maistui? Ar kruopščiai renkatės, ką ir kada valgyti?
- Niekada nebuvau išrankus maistui. Ilgai augau internate, todėl man bet koks maistas buvo skanus. Dabar, kai artėja gyvenimo ruduo, stengiuosi atkreipti dėmesį į tai, ką dedu į burną.
Tuo rūpinuosi dar ir dėl to, kad daug dirbu fiziškai, o prikimšęs pilvą nelabai galėčiau pastriksėti. Negaliu to sau leisti.
- Ar tik darbas padeda išlaikyti nepriekaištingą kūną? Gal užsukate ir į sporto salę ar darote mankštą?
- Esu didelis tinginys. Bet kadangi kaip profesionalus šokėjas, užuot ėjęs į bažnyčią, kiekvieną rytą šoku baleto salėje, nepavyksta labai apsileisti.
Dar ir dabar, kai jau dvylika metų esu pensininkas, vis tiek einu treniruotis – šokti baleto su jaunaisiais savo kolegomis. Tada ir galva šviesesnė būna. Be to, kai aplinkui tiek daug jaunų žmonių, tai ir veidrodis tampa nebaisus.
- Jūsų specialybė neatsiejama nuo traumų. Ar teko jų patirti?
- Dievas mane apsaugojo nuo didelių profesinių traumų, nors 20 operos ir baleto scenoje praleistų metų buvo labai aistringi, eksperimentiniai – šokau tai, ką kitiems buvo sunku įveikti.
- Kaip rūpinatės savo sveikata? Gal propaguojate sveiką gyvenseną?
- Manau, kad kiekvienas žmogus turi sistemą, kaip apsaugoti save nuo negandų.
Galiu drąsiai save vadinti ruoniu, nes šaltas vanduo – mano draugas. Stengiuosi neprisirengti visokių megztinių ir kailinių. Svarbiausia – tvarkausi su savo mintimis, nes sveikas požiūris į įvykius ir stresą yra didelis laimėjimas sveikatai.
- Gal turite kokių žalingų įpročių?
- Kiekvienas žmogus turi žalingų įpročių. Aš rūkiau 25 metus. Mečiau, kai pablogėjo sveikata. Padėjo.
Gal dar blogas įprotis yra tai, kad noriu padėti žmonėms, o jie dažniausiai manimi pasinaudoja. Arba tai, kad mėgstu rizikuoti.
- Ar dažnai lankotės pas gydytojus? Ar esate kada nors rimtai sirgęs?
- Pas gydytoją buvau seniai. O ko ten vaikščioti?
- Gal teko gulėti ligoninės lovoje?
- Du kartus. Pirmą kartą ten atsidūriau dėl didelio alergijos priepuolio, kuris ištiko po to, kai panorau apkarpyti nacionalinę gėlę – rūtą. Supratau, kad tai, kas tautiška, ne visada yra gerai.
Antrą kartą pašalino apendiksą. Negaliu užmiršti jauno chirurgo ir lengvų jo rankų.
Jis mane operavo taikydamas vietinę nejautrą – aš viską girdėjau ir mačiau. O jis visą laiką juokavo. Net ir tada, kai man ant pilvo padėjo žarnas. Bet tai buvo seniai seniai.
- Kaip jautėtės ligoninėje?
- Ligoninėje jaučiausi blogai. Ten pamatai, kad ne visi žmonės gatvėmis vaikšto, ir supranti, kad gali išeiti iš šio pasaulio to net nesitikėdamas.
- Ar teko nors kartą duoti kyšį medikams?
- Senais sovietiniais laikais visi nešė pakišas. Manau, kad ir dabar tai vyksta, tik kitaip. Apskritai, kai stovi prieš gydytoją, supranti, kad nereikia jo erzinti. Jis juk irgi žmogus. Gali klysti arba užpykti.
- Į ką kreipiatės sunegalavęs? Ar naudojatės tuo, kad esate žinomas žmogus?
- Lyg ir nesinaudoju, bet, pavyzdžiui, kai nešu į supirktuvę alaus butelius, visi eilėje šnabždasi. Svarstau: gal ir poliklinikoje taip pat būtų? Ir gal padėtų?
- Laidoje „Lietuvos šokių dešimtukas“ šmaikštavote, esą visi keliai veda į Santariškes. Jei reikės, ar pasinaudosite pažintimi su laidoje šokusiu Dariumi Rauba, kuris dirba Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose?
- Visiškai nesijaučiu taip, tarsi turėčiau ten privilegijų. Jei prireiks, gal ir pulsiu jo ieškoti.
- Energijos jums gali pavydėti kiekvienas. Tikriausiai saujomis geriate vitaminus ir labai gerai miegate?
- Esu klasikinis artisto pavyzdys. Visko būna: ir nemiegu, ir geriu vitaminus, ir vėl nemiegu.
- Jūsų darbo krūvis – žvėriškas. Iš kur semiatės jėgų?
- Manau, kad žmogaus sveikatą, energingumą ar ligas lemia genai – giminių sveikatos ir ligų sankaupa.
Mano mama buvo labai energinga moteris, kuriai nebuvo juodo rytojaus, nors ji viena užaugino du sūnus. Jei tikra yra teorija, kad mes kada nors dar gimsime, norėčiau, kad ji vėl mane pagimdytų.
- Ar turite nusibrėžęs savo galimybių ribas?
- Aš – ne Leninas. Gyvenu pagal situaciją ir aplinkybes.
- Kada leidžiate sau patinginiauti?
- Tada, kai leidžia galva, mintys ir baigti darbai.
- Ką darote, kai atitrūkstate nuo koncertų, veiklos, žmonių?
- Galvotrūkčiais lekiu į savo sodybą prie ežero šalia Grūto parko. Puolu ravėti, akėti, sodinti ir virstu gana padoriu kaimo žmogumi.
- Ar turite sveiko gyvenimo receptą?
- Parduodu už dyką: kitą mėnesį bus geriau. Tai mano mamos receptas. Viltis – kvailių motina, bet ar ne tokie ilgiau gyvena? Mokslininkai juk įrodė, kad mažiau išsilavinę žmonės mažiau ir streso patiria.