Dvi savaitės Lietuvoje, dvi – Švedijoje. Jau penkti metai, kai kaunietis chirurgas Almantas Maleckas kas dvi savaites keliauja per Baltijos jūrą.
Dvi savaites jis dirba Kauno medicinos universiteto klinikų Chirurgijos klinikos Bendrosios ir skubiosios chirurgijos skyriuje, kuriam vadovauja.
O kitas dvi – Geteborgo mieste esančios Sahlgreno universitetinės ligoninės Chirurgijos klinikos Minimaliai invazinės chirurgijos skyriuje.
„Kartais sukirba mintis likti dirbti kurioje nors vienoje šalyje. Protas liepia likti Švedijoje, širdis – Lietuvoje. Kurio paklausyti? Tikriausiai širdies“, – kalbėjo A.Maleckas.
Nuolatinį darbą ir puikias sąlygas siūlantys švedai lietuvio dažnai teiraujasi, kodėl jis nepasilieka jų šalyje dirbti nuolat.
„Kol kas Lietuvoje matau galimybių plėstis tai chirurgijos sričiai, kurioje dirbu.
Kai šių galimybių nebeliks, tada gal ir svarstysiu, ar verta ką nors keisti“, – sakė medikas.
Sulaiko puikios darbo sąlygos
Sahlgreno universitetinės ligoninės Minimaliai invazinės chirurgijos skyriaus komandoje – šeši gydytojai specialistai. Kaunietis joje – vienintelis užsienietis.
Visoje ligoninėje, be A.Malecko, dirba dar trys lietuvių gydytojai: du radiologai ir viena reumatologė.
Švedijoje medikai gali uždirbti nuo 4 iki 8 tūkstančių eurų (14-27 tūkstančius litų), bet algą labai sumažina mokesčiai.
Švedai, pasak A.Malecko, supranta, jog dideli mokesčiai padeda išlaikyti gerą sveikatos apsaugos sistemą, švietimo, ikimokyklines įstaigas, užtikrina socialines garantijas.
„Švedijoje gydytojų atlyginimai nėra patys didžiausi Europos Sąjungoje. Tačiau patys švedai beveik neišvyksta į kitas šalis.
Gimtinėje juos sulaiko puikios darbo sąlygos.
Todėl konkurencija – didelė. Užsienietis turi būti labai kompetentingas, kad išsilaikytų Švedijoje“, – kalbėjo A.Maleckas.
Geteborgo ligoninėje A.Maleckas dirba vyresniuoju gydytoju konsultantu. Jis konsultuoja pacientus, atlieka sudėtingas minimaliai invazines operacijas laparoskopu, nutukimo mažinimo operacijas.
Kartais atlieka ir sudėtingas atviras operacijas.
Į ligoninę, kurioje dirba lietuvis, ligoniai siunčiami iš regiono, kuriame gyvena apie 1,5 milijono gyventojų.
Sutiko padirbėti metus
Svetimoje šalyje A.Maleckas atsidūrė sutikęs pavaduoti Sahlgreno universitetinės ligoninės Minimaliai invazinės chirurgijos skyriaus vadovą.
Šis dėl rašomo mokslinio darbo kas dvi savaites turėdavo išvykti į Bostoną (JAV).
Skyriui reikėjo patyrusio gydytojo, kuris galėtų jam vadovauti ir atlikti sudėtingas operacijas.
A.Maleckas nenorėjo visam laikui palikti Lietuvos, todėl sutiko padirbėti tik tomis savaitėmis, kai švedų specialistas bus išvykęs.
Taip praėjo vieneri metai. Pasibaigus sutartam laikui A.Maleckas nusprendė dar kurį laiką taip dirbti, nors švedas ir sugrįžo į savo šalį.
Uždraudė kalbėti angliškai
Darbo Švedijoje pradžia A.Maleckui buvo nelengva. Sunkiausia buvo per tris mėnesius išmokti svetimą kalbą.
Kai su Chirurgijos klinikos vadovu profesoriumi Hansu Lonrothu sutarė, kad vyks dirbti į Geteborgą, buvo gegužė.
Darbą jis turėjo pradėti rugsėjo 1-ąją.
Vasarą Kaune susirasti švedų kalbos mokytoją buvo neįmanoma. Todėl A.Maleckas nusprendė atmintinai išmokti pagrindinius specialybės žodžius.
Tokių susidarė apie tris tūkstančius.
Tačiau pradėjusiam dirbti lietuviui buvo sunku suprasti švedų kalbą ir ką nors pasakyti.
Tuo tarpu ligoninės vadovas personalui uždraudė su kauniečiu kalbėti angliškai.
„Švedai, kaip ir vokiečiai, vadovų klauso, todėl su manimi kalbėjo tik savo kalba.
Nustebau, kai jau po mėnesio pats su pacientais kalbėjau švediškai ir net tvarkiau medicininę dokumentaciją“, – šyptelėjo prisiminęs A.Maleckas.
Kėlė tik vieną sąlygą
Į gydytojo keliones Kauno medicinos universiteto klinikų vadovybė reagavo geranoriškai. Už tai A.Maleckas labai dėkingas klinikų generaliniam direktoriui profesoriui Juozui Pundziui. „Jis man kėlė vienintelę sąlygą – kad sugrįžčiau“, – kalbėjo A.Maleckas.
Kaunietis tiki, kad jį supranta ir pacientai, kurių dažnas yra ką nors išlydėjęs dirbti į užsienį.
Be to, tvirtino darąs viską, jog pacientai nespėtų pajusti, kad jo Lietuvoje nėra. Jeigu reikia, susisiekia mobiliuoju telefonu, bendrauja elektroniniu paštu.
Vargina organizaciniai dalykai
A.Malecką palaiko ir kolegos, nors yra ir nepritariančių.
„Ne visiems suprantama, kaip galima suderinti chirurgo darbą dviejose ligoninėse, ir ypač universitetinėse. Tačiau mano pavyzdys rodo, kad tai įmanoma. Kitaip mane jau būtų atleidę iš abiejų darboviečių“, – tvirtino A.Maleckas.
Medikas neslėpė, kad, norint dirbti tokį darbą, reikia daug fizinių ir dvasinių pastangų. Tačiau prisipažino, kad labiausiai pavargsta dirbdamas Lietuvoje.
„Švedijoje aš pailsiu, nors, anot švedų, dirbu labai daug. Lietuvoje labiausiai vargina organizaciniai dalykai“, – atviravo medikas.
Jis apgailestavo, kad Lietuvoje dar mažai kreipiama dėmesio į tai, kaip sutaupyti gydytojo laiką, kurį jis išnaudoja ranka pildydamas medicininę dokumentaciją, organizuodamas pacientų tyrimus, jų guldymą į stacionarą.
„Kai savo skyriaus koordinatorei Švedijoje papasakoju, kaip tenka dirbti Lietuvoje, ji tik susiima už galvos“, – tvirtino A.Maleckas.
Aptarnauja pagal regionus
Kauniečiui tenka padirbėti ir kitose Švedijos ligoninėse. Į jas vyksta mokyti sudėtingų nutukimo gydymo operacijų.
Visa Švedijos sveikatos sistema suskirstyta į tam tikrus regionus, kurie ne visada sutampa su administraciniais. Vienam regionui priklauso visos jame esančios ligoninės, tarp jų – ir universitetinės.
Jeigu pacientas dėl kokių nors priežasčių negali gauti reikiamos pagalbos savo regione arba ji nebus suteikta laiku, pavyzdžiui, planinės operacijos teks laukti ilgiau nei devynis mėnesius, jis gali kreiptis į ligoninės administraciją.
Ši privalo ligonį nusiųsti į kitą regioną ir apmokėti visas su tuo susijusias išlaidas.
Į akis A.Maleckui krito ir geras bendradarbiavimas tarp ligoninių bei poliklinikų.
Jeigu pacientui nebūtinas gydymas ligoninėje, tačiau reikia, pavyzdžiui, lašelinės infuzijų, į veną leidžiamų medikamentų, tai atlieka poliklinikos slaugytojos.
Ilgiau laukia eilėse
Tačiau Švedijoje pacientas negali pasirinkti gydytojo. Teoriškai tai įmanoma, tačiau praktiškai – nepriimta.
Ligonis turi pasitikėti sistema, kad ši jam parinks tinkamą gydytoją. Neretai pacientai savo chirurgą pamato tik operacijos išvakarėse.
Lietuvoje skubi medicinos pagalba labiau prieinama. Švedijos ligoninėse gydytojo apžiūros gali tekti laukti nuo 6 iki 12 valandų.
Čia veikia pacientų atrankos sistema: sunkios būklės pacientai apžiūrimi iš karto, o ne tokiems sunkiems ligoniams tenka palūkėti.
Paūmėjus lėtinėms ligoms pacientai stengiasi patekti į ligoninių skubios pagalbos skyrius, todėl juose susidaro eilės.
Norint patekti pas atskirų sričių specialistus Švedijoje taip pat tenka laukti ilgiau nei Lietuvoje.
„Jeigu susirgčiau ūmine liga arba reikėtų planinės operacijos, norėčiau gydytis Lietuvoje. Jeigu liga būtų sunki ir reikėtų sudėtingo gydymo bei slaugos, pasinaudočiau galimybe gydytis Švedijoje“, – medicinos sistemų skirtumus apibendrino A.Maleckas.
Padėka – visam skyriui
Gydytojų ir pacientų santykiai – geri ir nuoširdūs.
„Apskritai švedų supratimas apie mediciną yra aukštesnio lygio nei lietuvių, ir tai gerokai palengvina bendravimą“, – tvirtino A.Maleckas.
Nustačius diagnozę gydytojas daug laiko skiria pacientui, aiškindamas, kokia tai liga, koks laukia gydymas, kokia ligos prognozė. Neretai į tokius pokalbius susirenka visa ligonio šeima, užduodama daug įvairių klausimų.
Dovanų iš paciento gydytojas priimti negali. Jeigu šis vis tiek nori padėkoti, gali palikti pinigų bendroje skyriaus kavos kasoje arba nupirkti tortą.
Vyresni gydytojai A.Maleckui pasakojo, kad panaši sistema, kokia dabar yra Lietuvoje, kai kiekvienas pacientas stengiasi padėkoti savo gydytojui, Švedijoje buvo maždaug prieš 20 metų.