Apie dro­žy­bą – be sen­ti­men­tų

Pre­ci­ziš­kai smul­kūs, spal­vo­ti – lyg Va­ka­rų Eu­ro­pos ta­py­to­jų pa­veiks­lai, lyg dro­ži­niai, at­ke­lia­vę iš baž­ny­čių. Ten pat ir su­si­ta­rė­me dėl su­si­ti­ki­mo jau Ma­ri­jam­po­lė­je, kur dro­žė­jas da­bar gy­ve­na. Ta­čiau die­na vi­jo die­ną, kol at­vi­jo ir Nau­juo­sius me­tus.

Iš kar­to po jų ir su­si­ti­ko­me. Pa­kal­bė­ti apie dro­žy­bą. Pa­kal­bė­jo­me apie gy­ve­ni­mą, o apie dro­žy­bą gal net ma­žiau­siai ir be jo­kių sen­ti­men­tų. Lyg ji bū­tų tik po­no An­ta­no gy­ve­ni­mo at­si­tik­ti­nu­mas. Tie­sa, po­kal­biui ge­ro­kai įsi­siū­ba­vus An­ta­nas pri­si­pa­ži­no, kad gal­būt tu­rė­jo bū­ti me­ni­nin­kas. Juk ką jau ką, bet me­no po­trau­kį jis tu­rė­jo vi­są gy­ve­ni­mą.

Kaip, be­je, ir drau­gys­tės su me­džiu šak­nis. Mat tė­vas bu­vo sta­lius. Na­mus sta­tė, bal­dus da­rė, bu­vo pri­ėmęs mo­ki­niu ir sū­nų. Ir se­kė­si tam mo­ki­niui ne­blo­gai, bu­vo jis net lo­vą pa­dir­bi­nęs, ku­rią tė­vas tur­gu­je par­da­vė. Tik štai mo­ky­to­jo la­bai jau griež­to ir ne­kan­traus bū­ta. Kas ne­tiks, mo­ki­nio ke­pu­rę že­myn ir ma­ti­ku per gal­vą. Ne­ap­si­ken­tė An­ta­nas to­kios mo­kyk­los ir me­tė sta­lia­vi­mo pra­džia­moks­lį.

Il­gai il­gai į me­dį jis nė pa­žvelg­ti ne­tu­rė­jo ka­da. Mat tuo­me­čia­me Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te įgi­jo in­ži­nie­riaus sta­ty­bi­nin­ko spe­cia­ly­bę ir nie­ka­da ne­sto­ko­jo dar­bo, be­je, vis at­sa­kin­go ir va­do­vau­jan­čio. Tai­gi bu­vo ga­li­ma leng­vai pra­lob­ti. Tik ne su An­ta­no cha­rak­te­riu. Ki­tiems jis na­mų sta­ty­tis ne­truk­dė, bet pats ne­sta­tė. Jo­kių kom­pro­mi­sų su sa­vo są­ži­ne da­ry­ti ne­no­rė­jo. Ir ne­da­rė.

Už tai pel­nė žmo­nių pa­gar­bą, val­džios pa­si­ti­kė­ji­mą ir ge­rą var­dą. Net į par­ti­ją jo nie­ka­da ir nie­kas per prie­var­tą, kaip bu­vo įpras­ta, ne­stū­mė. O kur dar vi­suo­me­ni­nė veik­la, kur mei­lė me­džiok­lei ir kal­nams, kur rū­pi­ni­ma­sis šei­ma, kur projek­ta­vimo dar­bai va­ka­rais na­muo­se?

Vis­ko bu­vo tik­rai daug, gal net per daug, nes kū­ry­bi­niams ieš­ko­ji­mams rei­kė­jo sto­vė­ti ei­lė­je. Bet be me­no An­ta­nas ne­gy­ve­no nie­ka­da. Kur ko­kia ko­man­di­ruo­tė, vi­si į par­duo­tu­ves, o jis – į mu­zie­jus, į pa­ro­das. Ne­pra­leis­da­vo ir tau­to­dai­li­nin­kų ar me­ni­nin­kų pa­ro­dų Lie­tu­vo­je. Tu­rė­jo ne­ma­žai pa­žįs­ta­mų me­ni­nin­kų. Me­no po­rei­kis bu­vo kaip duo­nos, to­dėl for­ma­vo­si ga­na reik­lus, iš­la­vin­tas ir sub­ti­lus sko­nis. Gal­būt tai ir bus prie­žas­tis, kad kū­rė­jas iki šiol vis dar ne­pa­ten­kin­tas sa­vo dar­bais – nei drož­tais, nei ta­py­tais.

O drož­ti jis pra­dė­jo, kaip pats sa­ko, gal ko­kių pen­kias­de­šim­ties ir dėl la­bai pa­pras­tos prie­žas­ties: „Iš ne­tu­rė­ji­mo ką veik­ti.“ Tie­siog vie­ną die­ną nu­si­pir­ko vi­so­kių „drož­tu­kų“ ir pra­dė­jo „me­di­nius“ ieš­ko­ji­mus. Ap­si­sto­jo ties pa­veiks­lais. Prie­žas­tis ir­gi la­bai ra­cio­na­li. Skulp­tū­rai rei­kia vie­tos. Pa­veiks­lui už­ten­ka sie­nos.

Tai­gi ir bu­te jis ga­li pui­kiai iš­si­tek­ti, o ir drož­ti ne­di­de­lio for­ma­to dar­bus ga­li­ma na­muo­se. Pir­ma­sis An­ta­no dar­bų pa­ro­dy­mas vie­šai įvy­ko jam dir­bant Tel­šių sta­ty­bos tres­te, po dve­jų me­tų sla­pu­ka­vi­mo. Pa­ma­tė dar­bus tres­to val­dy­to­jas ir pri­spy­rė reng­ti pa­ro­dą. Dėl drą­sos su­ren­gė ją kar­tu su vie­no ben­dra­dar­bio ta­pan­čia žmo­na, ir pa­ro­da iš­ėjo vy­ku­si. O jau ta­da at­ėjo me­tas lįs­ti iš po­grin­džio, pa­si­py­lė kvie­ti­mai reng­ti pa­ro­das.

Tel­šius An­ta­nas pri­si­me­na kaip mies­tą, tu­rė­ju­sį žmo­nių, iš­ma­nan­čių, kaip ir ką ka­bin­ti, ap­švies­ti, pra­dė­ti pa­ro­dą. To­dėl vi­sa­da bu­vo ma­lo­nu to­kio­se šven­tė­se da­ly­vau­ti. Kiek vė­liau An­ta­nas taps pir­muo­ju tarp me­džio meist­rų Že­mai­ti­jos zo­ni­nė­je tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­do­je Ši­lu­tė­je. Iki da­bar pri­si­me­na, kaip ko­mi­si­ja prie jo dar­bų ge­ras dvi­de­šimt mi­nu­čių sto­vė­jo, žiū­rė­jo, o pro vi­sus ki­tus tik bėg­te pra­bė­go. Tai bu­vo rim­tas įver­ti­ni­mas, bet net po jo au­to­riaus aky­se dar­bų ver­tė ne­pa­di­dė­jo. „Vi­si ki­ti liau­dies dro­žė­jai man pa­tin­ka la­biau už ma­ne, ir vis­kas. Man su ta dro­žy­ba sun­ku ir šian­dien, ji man lyg ir ne­bū­ti­na, lyg ir ne­si­se­ka. Bet štai no­riu kar­tais drož­ti, ir nors tu ką“, - pa­mąs­to gar­siai An­ta­nas. O aš pri­me­nu, kad vis dėl­to bū­tent jam 1997 m. bu­vo su­teik­tas Lion­gi­no Šep­kos lau­re­a­to var­das – rim­tas liau­dies me­ni­nin­ko įver­ti­ni­mas. Juk, šiaip ar taip, ge­riau­sių Lie­tu­vos dro­žė­jų, pel­niu­sių šį ti­tu­lą, yra vos 16, o no­rė­jo jais tap­ti ge­ro­kai per 200.

„Ne­ži­nau, ne­ži­nau, nors dar­bai ten ver­ti­na­mi iš­ma­nan­čių žmo­nių tik­rai kruopš­čiai, kie­tai, pro­fe­sio­na­liai, o ir da­ly­vių kas­met bū­na gal ko­kie 50-70 pre­ten­den­tų“, – ne­pa­tik­liai šyp­so­si pa­šne­ko­vas ir pri­si­me­na vi­są tą is­to­ri­ją. Bai­siai pa­pras­tą is­to­ri­ją. Ve­žė mat gy­ve­nu­siai tuo me­tu Ro­kiš­kio kraš­te duk­rai bul­ves, tai kar­tu pa­si­ė­mė ir dar­bus. Na, kad jau pa­ke­liui, tai ir už­veš į Ro­kiš­kio kraš­to mu­zie­jų, su­da­ly­vaus Lion­gi­no Šep­kos kon­kur­se.

Nie­ko, sa­ko, vi­sai nie­ko ne­si­ti­kė­jo. Bet at­ėjo ap­do­va­no­ji­mų die­na ir ta­po pir­mos vie­tos lai­mė­to­ju. Sa­vo pa­var­dę iš­gir­dęs ne iš kar­to pa­ti­kė­jo, o ir su­si­rin­ku­sie­ji aplo­dis­mentais iš kar­to ne­api­py­lė, mat vi­sų su­va­žia­vu­sių­jų no­rė­ta lai­mė­ti – sto­jo ty­la. Pri­si­me­na, pa­si­ju­to ta­da ko­ne pras­tai: ne jo cha­rak­te­riui bū­ti dė­me­sio cen­tre, džiaug­tis gi­ria­mam, gy­ve­ni­me jam už pa­gy­ras vi­sa­da mie­les­ni pi­pi­rai. Bet įvy­ko tai, kas įvy­ko, ir tai žen­klas, kad jo dar­bai ge­ri. Tik ir vėl ne pa­čiam au­to­riui.

An­ta­no Šer­ga­lio drož­tų pa­veiks­lų te­ma­ti­ka la­bai įvai­ri, pa­pras­ta, pats juos va­di­na re­a­lis­ti­niais. Dro­žia kai­mo žmo­nes ir pei­za­žus, pra­ku­tu­sius mies­te­lė­nus iš pra­ei­ties, pa­si­tai­ko re­li­gi­nių mo­ty­vų. Vie­nas nuo­sta­biau­sių dar­bų – „Pas­ku­ti­nė va­ka­rie­nė“.

Prieš drož­da­mas fi­gū­rė­lių pil­ną pa­veiks­lą, daž­niau­siai ne­nu­si­pie­šia net es­ki­zo, juo­kia­si, kad tin­gi. Ma­tyt, nė­ra po­rei­kio, vaiz­duo­tė­je vis­kas su­dė­lio­ta aiš­kiau nei la­pe. Iš­drož­tos fi­gū­rė­lės da­žo­mos. Sa­ko, jei­gu pa­lik­tų ne­da­žy­tas ir tiek daug ne­dai­lin­tų, gal bū­tų net ge­riau. Bet ne­ga­li. Spal­vin­ti pra­dė­jo dar ta­da, kai duk­ros bu­vo ma­žos, joms taip bu­vo gra­žiau, vis pra­šy­da­vu­sios dar­bus pa­ryš­kin­ti. Taip su­si­for­ma­vo au­to­riaus sti­lis­ti­ka, be spal­vų jis bū­tų ne jis.

Ki­ta ver­tus, pa­veiks­lams tai lyg ir ne­kliu­do, spal­vos la­biau iš­ryš­ki­na jų de­ta­les. Ir me­dį dro­žė­jas ne vi­sa­da pa­si­ren­ka tin­ka­miau­sią: „Tu­riu ir me­džia­gų, tu­riu ir su­pra­ti­mo, bet kai už­ei­na no­ras drož­ti, tai imu pir­mą pa­si­tai­kiu­sią skied­rą ir dro­žiu. Esu im­pul­sy­vus. Da­žau ir­gi bet kuo, to­dėl il­gai­niui spal­vos pri­blės­ta. O be­da­žy­da­mas dar su­ga­di­nu ir me­džio fak­tū­rą, ir vi­są gro­žį. Lyg ir ži­nau, kad da­rau blo­gai, o ne­da­žyt ne­ga­liu – bū­čiau ne aš. Tie­sa, da­bar, kai daž­niau ta­pau, ir dro­ži­nius nu­da­žy­ti pa­vyks­ta ge­riau.“

Sa­vo dar­bų An­ta­nas ne­par­duo­da. Prie­žas­tis la­bai pa­pras­ta: „Aš pats to­kių ne­pirk­čiau, o ko­kius pirk­čiau, pa­ga­min­ti ne­mo­ku. Drą­sos juos iš­sta­ty­ti kaip pre­kę aš ne­tu­riu ir jo­kie ver­ti­ni­mai man iki šiol jos ne­įkvė­pė. Prie­šin­gai, kai tik bū­da­vau pa­gerb­tas ko­kiu įver­ti­ni­mu, man no­rė­da­vo­si lįs­ti po sta­lu. Ki­ta ver­tus, dar­bas yra dar­bas, o pi­ni­gai grei­tai iš­lei­džia­mi.“

„Tie­są sa­kant, to­kio sa­vi­kri­tiškumo dar ne­su su­ti­ku­si. Ar tik jūs ne­ko­ke­tuo­ja­te?“ – klau­siu jau tie­siai, nors prie An­ta­no įvaiz­džio ko­ke­tiš­ku­mas vi­sai ne­de­ra. Sa­ko, kad tik­rai ne, kad ir kiek žmo­nių tuos dar­bus gir­tų, jų ver­tę au­to­rius ži­nąs ge­riau už ki­tus.

Ta­čiau vie­nas įver­ti­ni­mas, pa­ju­tau, me­ni­nin­kui itin svar­bus ir gal­būt ver­čian­tis pri­pa­žin­ti, kad sa­vo dar­bams jis per griež­tas. Tik tė­čio ta­py­tais pa­veiks­lais sa­vo na­mus Ame­ri­ko­je de­ko­ruo­ja vy­res­nio­ji duk­ra. Tarp kit­ko, dvi už­au­gin­tos duk­ros tė­čio menų pė­do­mis ne­nu­ė­jo: vie­na – mu­zi­kė, ant­ro­ji – ver­sli­nin­kė. Tai­gi ir da­bar, įsi­gi­ju­si nau­ją na­mą, ji su tė­ve­liu jau ap­ta­rė, ko­kių dar­bų rei­kė­tų nau­joms erd­vėms pa­puoš­ti.

Tie­sa, jų sko­niai ne vi­sa­da su­tam­pa, bet An­ta­nas lei­džia­si į kom­pro­mi­sus, no­riai klau­so duk­ros pa­gei­da­vi­mų, ne­sun­kiai jo ta­py­bo­je re­a­liz­mas kai­ta­lio­ja­si su mo­der­niz­mu. To­kie kū­ry­bi­niai ieš­ko­ji­mai jo ne­trik­do, vei­kiau tur­ti­na pa­tir­tį. Te­kę jam pa­bū­ti ir Ame­ri­ko­je. Nu­ta­pė ir iš­dro­žė ten ne vie­ną kū­ri­nį, tu­rė­jo ir už­sa­ky­mų. Iš­dro­žė net žen­klą At­ei­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jai. Ir drož­ti te­ko ne bet kuo, o Ame­ri­ko­je gy­ve­nu­sio dė­dės pa­lik­tais ir iš­sau­go­tais itin ge­rais įran­kiais.

An­ta­nui bu­vo ypač ma­lo­nu, kad jo dar­bai pa­ti­ko duk­ros drau­gams, iš­si­la­vi­nu­siems, jau­niems, ga­na mo­der­niems žmo­nėms. Tai dar vie­nas žen­klas, kad ta­py­ti bei drož­ti ver­ta ir yra dėl ko. Gal­būt at­eis lai­kas, kai ir pats kū­rė­jas pa­sa­kys: „Pa­ga­liau. Pa­ga­liau iš­dro­žiau dar­bą, ku­ris man pa­tin­ka.“ Pa­lin­kė­tu­me, kad tai at­si­tik­tų grei­tai, gal net 2008-ai­siais.