Iš vienos pusės, ministras lyg ir turėtų dirbti žmonėms, iš kurių toji Lietuva ir sudaryta, ir jei tie žmonės nori važiuoti, tai čia ir turėtų būti jo darbas.
Antra vertus, gal ir gerai, kad sąžiningai pasakė, kad tai - ne prioritetas.
Ne prioritetas vien dėl to, kad to bevizio režimo nei greitai, nei po kelerių metų nebus. Visi išminčių išvedžiojimai, girdi, štai mes jau ES, tai dabar privalo mus įsileisti.
Neprivalo. Pirmiausia JAV savo imigracinę politiką tvarko remdamasi nacionaliniais interesais, o ne už vandenyno esančių valstybių politinėmis struktūromis. Antra, tokia ES šalis, kaip Graikija, įstojo į ES 1981-aisiais. Prieš 26 metus, bet ligi šiol apie bevizes keliones į JAV tik svajoja. Viltis – durnių motina, ir panašu, kad daugiausia ši daugiavaikė moteriškė yra prigimdžiusi lietuvių.
Tačiau įdomiausia ne tai. Įdomiausia, kaip kiekvienas cyptelėjimas ir pyptelėjimas apie tą bevizį režimą prapliumpa tokiais įsižeidusio paauglio versmais ir zirzimais, kad nejučiomis primena apie bjauriausią mūsų tautinį bruožą – baudžiauninko „onorą“.
Vyžuotas būras, pagarbiai pasilenkęs ir negrabiai nutaisęs šypsenėlę, bando įtikti ponui, bučiuoja rankelę ir bando savo gerumą ir lojalumą parodyti, kad ponas numestų kelis pinigėlius: „Ačiū jums, tegul Dievulis laimina“. O grįžęs pas savus tuojau tampa ereliu, ir pridūmijusioj pirkioj pasakoja, kaip jam tas ponas – nei rūroj nei uodegoj: „Norėčiau, siųsčiau aš jį velniop, kas jis man toks?“
Tie patys lietuviai, kurie ant delnų susirašę numerius per naktis rikiuodavosi eilėje prie ambasados Akmenų gatvėje, visaip puošdavo banko sąskaitas skolintais pinigais ir pasismailinę liežuvius ruošėsi pokalbiui su konsulu taip, kaip gyvenime nebuvo ruošęsi nė vienam pokalbiui dėl darbo (gal dėl to normalaus darbo ir negavo), mirkčiojo akimis ir graudenosi bei graudino ir visaip bandė pasirodyti verti išganingosios vizos, grįžę namo gerokai atsikrenkščia, spjauna „jankių“ pusėn ir pradeda dėstyti, kaip nei tos Amerikos, nei tų vizų, nei dolerių jiems nereikia.
Pirmiausia pasirodo gerai išbandyta retorika: „Debilų šalis, švelniai pasakius“, „ko ten važiuoti pas tuos daunus, jų ekonomika vis sparčiau žlunga“. Čia pat ir pastabėlės apie apsirijimą mėsainiais ir storas subines, na, ir dar keletas pastabėlių apie valdančius pasaulyje žydus, apie „negrų rajonus“ ir šalį be kultūros, be sielos, ir, žinoma, be ateities.
Pabaigai dar būna ir sunkioji artilerija: „Reikia jiems padaryti vizas į Lietuvą, pažiūrėsim, ką tada uždainuos“. Kaip tas baudžiauninkas, išdidžiai porinantis savo bobai, ot jei jis neitų pas gaspadorių kulti žirnių, ką tada anas darytų?
Tik kitą rytą erelis vistiek ima spragilą ir skuba į darbą, nes be dienos atlygio šeima bus alkana, o štai ponas be vargo ką nors kitą pasisamdys.
Gink Dieve nesakau, kad lietuviams būtinai reikia gaspadoriaus ar šeimininko, bet, garbės žodis, komiškai atrodo, kai šimtai interneto komentatorių užspringdami, vienas per kitą šaukia, kaip jiems ta Amerika nesvarbu.
Taip nesvarbu, kad mesim visus darbus ir visu balsu tauzysim, kad tikrai tikrai nesvarbu. Ir dar užsigavę pridėsim, kaip koks snargliuotas paauglys savo draugei: „Na ir būk tokia“. Nenori draugauti su manim, nedraugauk, tau pačiai blogiau, durne tu. Kada nors suprasi, kiek netekai.
Nerimta visa tai. Ir infantilu. Nejau taip sunku suprasti ir priimti, kad Amerika mums nieko neskolinga, nieko nežadėjo ir apskritai gyvena ne dėl mūsų, bet dėl savęs.
Žinoma, būtų smagiau, jei galėtų lietuviškų pasų savininkai ten keliauti lengviau, bet jei ne, tai ne, didelio čia daikto.
Garbės žodis, jei aš būčiau JAV konsulas, pasiskaityčiau Lietuvos portalų komentarus apie Ameriką prieš darbo dieną ir turbūt nė vienam lietuviui vizos tą dieną neduočiau. Ir dar įvaryčiau prakąsto mėsainio silueto antspaudą į pasą: „Kad turėtum apie ką rašyti, kai grįši į darbą prie interneto“.