1.Jei manoma, kad reklamos draudimas yra pagrįsta ir tikslinga alkoholio kontrolės priemonė, tai reikia suvokti, kas pasiūlyta ir taikyti šią priemonę nuosekliai
Ką reiškia šis draudimas? Draudimas šiuo atveju yra pasirinktas kaip alkoholio vartojimo suvaldymo priemonė, skirta mažinti alkoholio vartojimą tarp vaikų ir jaunimo (ar ši priemonė yra tikslinga ir tinkama norimam tikslui pasiekti, taip pat klausimas, bet jau visiškai kitas).
Kitaip tariant, kad vaikai ir jaunimas nematytų alkoholio reklamos ir taip būtų sumažintos paskatos jo paragauti, nuo 6 iki 23 valandos Lietuvos radijų ir televizijų eteriuose neleidžiama skleisti alkoholio reklamos. Lygiai taip pat kaip siekiant padidinti kelių eismo saugumą žiemos oro sąlygomis, žiemą leidžiama eksploatuoti transporto priemones tik su žieminėmis padangomis.
Tačiau, jei yra priimamas toks sprendimas, tam, kad jis būtų efektyvus, sprendimas privalo būti įgyvendinamas nuosekliai ir be išimčių. Pavyzdžiui, dėl to paties siekio mažinti alkoholio vartojimą tarp vaikų ir jaunimo draudžiama alkoholinius gėrimus įsigyti nepilnamečiams. Todėl leidimą matyti alkoholinių gėrimų reklamą sporto transliacijų metu iš principo galima prilyginti leidimui sporto transliacijų metu nepilnamečiams įsigyti alkoholinių gėrimų.
Dar gruodžio mėnesį Seimo nariai Birutė Vėsaitė ir Antanas Matulas atskirai pateikė po pasiūlymą Alkoholio kontrolės įstatymui, pagal kuriuos būtų leista natūralios fermentacijos alkoholinių gėrimų (iki 15 proc. stiprumo) reklama, matoma sporto transliacijų metu.
Priėmus tokias pataisas, verta tikėtis arba nerealaus sporto rėmimo bumo, arba, mažų mažiausiai, sporto transliacijų metu matomos reklamos bumo ar sporto transliacijų skaičiaus per televiziją augimo.
Tokiu būdu šuniui ant uodegos nueitų visas draudimo tikslas – apsaugoti vaikus ir jaunimą nuo neigiamos informacijos poveikio, t.y., kad vaikai ir jaunimas nematytų alkoholio reklamos. Poveikis - lyg draudimo nebūtų.
Stinga principų nuosekliai laikytis išsakomo požiūrio. Parlamentaras A.Matulas, norintis, kad vaikai ir jaunimas per televizorių nematytų alkoholinių gėrimų reklamos, turėtų ne ieškoti būdų, kaip tą reklamą galima būtų rodyti sporto transliacijų metu iki 23 valandos vakaro, bet džiaugtis ir ploti katučių, kad, pagal dabartinį draudimą, vaikai iš tikrųjų nematys reklamos (ko iš principo ir siekia aptariamas draudimas).
Kitaip tariant, neaišku, ar Seimo narys siekia apsaugoti vaikus nuo neigiamos informacijos, ar saugoti juos tik tiek ir tik tada, kai tai netrukdo jam per televizorių žiūrėti sporto transliacijos su alaus (ar kito mėgstamo gėrimo) taure rankoje ar neatbaido jo būsimų rinkėjų.
Kita vertus, apyvartoje cirkuliuoja ir aiškinimai, teigiantys, jog prekių ženklai nėra tiesioginė reklama ir todėl jų rodymas nėra draudžiamas. Vienas tokių yra ir pats A. Matulas.
Pagal Alkoholio kontrolės įstatymą, alkoholinių gėrimų gamintojų pavadinimai ar prekės ženklai nelaikomi reklama tik pateikti ant įmonių buveinės, padalinio pastato ar įmonės transporto. Tačiau nei Alkoholio kontrolės įstatymas, nei Reklamos įstatymas neskiria jokios tiesioginės ar netiesioginės reklamos: prekės ženklas išlieka reklama (su jau minėtomis išimtimis) nepaisant to, ar jis matomas gyvai ar per žydrąjį ekraną.
Kitaip tariant, panašu, kad net pats gerbiamas Seimo narys A. Matulas nelabai suvokia, ką nurodo Alkoholio kontrolės įstatymas ar jo pasiūlytos šio įstatymo nuostatos.
Ir netgi jeigu greit ir bus priimtos dar naujesnės Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, leisiančios alkoholio reklamą sporto transliacijų metu, arba bus įtvirtinta, kad per televiziją matomi prekių ženklai nėra tiesioginė reklama ir todėl juos galima rodyti, lieka dar vienas keblumas.
Dar 1997 metais į Alkoholio kontrolės įstatymą buvo įtraukta iki šiol jame esanti nuostata, draudžianti visų formų alkoholio reklamą, kuri „naudoja sportininkus, (...) jų asmenį, (...) atvaizdą“ (įstatymo formuluotė iki 2004 metų) ar kurioje „dalyvauja sportininkai, (...) naudojamas jų asmuo, (...) atvaizdas“ (įstatymo formuluotė nuo 2004 metų).
Taigi alkoholinių gėrimų prekės ženklai, pateikiami ant sportininkų aprangos, sporto įrenginių ar sporto renginio vietos, pagal Alkoholio reklamos įstatymą, turėtų būti laikomi alkoholinių gėrimų reklama. Iš to seka, pavyzdžiui, jog jeigu sportininkas sporto renginyje dalyvauja vilkėdamas aprangą, valdydamas įrenginį ar bėgiodamas po aikštelę padabintą alkoholinio gėrimo prekės ženklu, jis dalyvauja alkoholinių gėrimų reklamoje – yra bėgiojantis ar bet kaip kitaip judantis reklaminis stendas – kas, pagal Alkoholio kontrolės įstatymą, yra draudžiama.
2.Ar iš tikrųjų reklamos draudimas yra pagrįsta ir tikslinga alkoholio kontrolės priemonė?
Visiškai kitas ir iš esmės su šiuo metu siautėjančia diskusija mažai susijęs klausimas, ar alkoholio reklamos draudimas, kaip priemonė, nukreipta mažinti alkoholio vartojimą tarp vaikų ir jaunimo, tikslinga ir tinkama.
Pirmiausia - tai iš dalies parodo ir dabartinė diskusija - ši priemonė pakankamai sudėtingai įgyvendinama vien techniškai. Kiek yra televizijos laidų, transliacijų ar dokumentinių bei meninių filmų, kuriuose bent akimirkai šmėsteli alkoholinio gėrimo prekės ženklas?
Tam, kad televizijos nesulauktų baudos, tokios laidos gali būti rodomos tik naktį. O ar ekrane matomas alkoholinio gėrimo vartojimas (net nedarant nuorodos į konkretų prekės ženklą) negali taip pat būti laikomas alkoholio reklama?
Juk kas paneigs, kad filme matydamas tau mėgstamą gėrimą gurkšnojantį žmogų pats neužsinorėsi to paties, ar kad animaciniame filme romo butelį kilnojantis ar tą patį romo butelį apdainuojantis piratas nepaskatins bent vieno vaiko susidomėti, kas gi tas romas ir kaip jo galima būtų paragauti.
Taigi nuoseklumas bet kokį alkoholinio gėrimo ar jo vartojimo parodymą iki 23 valandos vakaro taip pat verstų laikyti už įstatymo ribų. Nuosekliai laikantis draudimo prieinama prie absurdo: mūsų liberalios demokratijos valstybėje cenzūra gali tapti dar griežtesnė nei kokioje nors totalitarinėje valstybėje.
Tačiau tuo pat metu, kad būtų pasiektas draudimo tikslas, negalima draudimo taikyti neabsoliučiai ir su išimtimis, nes, kaip buvo minėta anksčiau, tai niveliuoja visą draudimą – leidus netiesioginę reklamą, tikėtina, kad jos bus tiek pat ar net daugiau, nei iki draudimo buvo tiesioginės reklamos.
Be to, ar iš viso įmanoma visiškai uždrausti alkoholio reklamą? Net esant visiškam draudimui išlieka galimybė naudoti grafiškai į alkoholinių gėrimų prekės ženklus panašius užrašus, simbolius ar šūkius, kaip, pavyzdžiui, tabako prekės ženklų atveju buvo ar tebėra daroma „Formulės-1“ varžybose ar kitose sporto šakose.
Yra ir antras, tam tikra prasme filosofinis klausimo aspektas.
Jei aiškinama, jog demokratinėje valstybėje negalima riboti meninės, politinės ar bet kokios kitos laisvą žmogaus valią išreiškiančios kalbos, ar galima laikyti pagrįstu reikalavimą riboti ar drausti komercinę kalbą? Pagal liberalios demokratijos, kuriais grindžiama ir Lietuvos valstybės santvarka, principus, žmogaus laisvę galima apriboti tik tuo atveju, jei nevaržoma vieno asmens laisvė grasina pažeisti kito asmens laisvę.
Tačiau reklama pati savaime nestovi iškėlusi kuoką virš galvos ir neverčia gerti alkoholio. Juo labiau reklama neverčia alkoholio vartoti nesaikingai ar neatsakingai (tik dėl to ir kyla visa su alkoholiu siejama žala). Sprendimą gerti ar negerti (ar kiek gerti) gali priimti tik pats asmuo.
Taigi šiuo požiūriu, alkoholio reklamos draudimas nėra pagrįstas, kadangi reklama pati savaime nepriverčia žmogaus elgtis priešingai savo valiai. Galima netgi teigti, kad alkoholio reklamos draudimas pažeidžia žmogaus teises dar ir todėl, kad neleidžia gauti teisėtos ir neklaidinančios informacijos.
Panašu, kad šiuo konkrečiu atveju laisvė yra ribojama tam, kaip tą leidžia Lietuvos Konstitucija, kad būtų apsaugota žmogaus ar, konkrečiau, vaikų ir jaunimo sveikata. Lietuvos įstatymai jau seniai (švelniai tariant) neleidžia nepilnamečiams pirkti alkoholinių gėrimų, o suaugusiems nupirkti ar kitaip perduoti juos nepilnamečiams.
Taigi dar iki dabartinio reklamos draudimo įsigaliojimo Lietuvos įstatymai nesudarė jokių legalių galimybių vaikams ir jaunimui gauti alkoholio, taigi ir jį vartoti, taigi ir gadintis sveikatos. Kitas klausimas, ar šios įstatymo nuostatos yra įgyvendinamos: pažvelgus į statistiką, panašu kad ne.
Gal tada verta iš vis atsisakyti esamų alkoholio pardavimo amžiaus draudimų, nes faktai rodo, kad jie neveikia? Tačiau bet kuriuo atveju, panašu, kad reklamos draudimas nėra būtina sąlyga mažinti alkoholio vartojimą tarp vaikų ir jaunimo, nes jau dabar galioja šiam tikslui pasiekti pakankamos, tik, deja, niekaip neįgyvendinamos sąlygos.
Iš tikrųjų efektyvi alkoholio kontrolės politika būtų tik tokia, kurią vykdant vaikai ir jaunimas, o kartu ir suaugusieji, nevartotų alkoholio (ar tą darytų ypač saikingai ir atsakingai) tiek esant visiškai alkoholio reklamos laisvei, tiek visiškai laisvei įsigyti alkoholio. Į tai ir reikia atsižvelgti kuriant naujas alkoholio kontrolės priemones. Juk kas geriau apsaugo nuo galimos pagundų žalos: ar nežinojimas apie jas, ar žinojimas ir mokėjimas su jomis elgtis?
***
Adolfas Mackonis yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnysis ekspertas