Tai buvo 30-asis Europos jaunimo susitikimas. Jo metu įvairių tautų bei religijų atstovai bendrai meldėsi, įrodydami, kad visi pasaulio žmonės siekdami vieno tikslo gali tapti tvirta bendruomene. Susitikimo šūkį „Pasitikėjimo piligrimystė žemėje“ puikiai atskleidė susitikimo šeimininkai šveicarai, kurie jau nuo pat vasaros kruopščiai rengėsi priimti piligrimus ir visus atvykėlius sušildė savo nuoširdumu, paslaugumu ir svetingumu.
Išvažiavome antrąją Kalėdų dieną po šv. Mišių Panevėžio šventosios trejybės bažnyčioje. Po 19 valandų, praleistų autobuse, pasiekėme Austrijos sostinę Vieną, kurios katedroje vyko mišios. Jau gerokai sutemus ir vėl tęsėme kelionę. Dar po 15 valandų, pagaliau pasiekėme Ženevą.
Mieste prie Ženevos ežero, kuriam gyvena 185 526 žmonių, patys turėjome susirasti parapiją, kurioje apsigyvenome. Buvom labai laimingi, kad visi patekome į tą pačią parapiją, bet dar laimingesni, kad gyvensime Prancūzijoje. Turbūt niekam iš visų lietuvių buvusių jaunimo susitikime neteko kirsti Prancūzijos ir Šveicarijos sienos du kartus per dieną.
Tempdamiesi bagažą, o rankose laikydami žemėlapius, šiaip ne taip, susiradome parapiją. Išklausę antrąjį instruktažą ir išskirstyti į temines grupeles vykome į šeimą, kurioje gyvenome. Labai apsidžiaugėme išgirdę, kad gyvensime visi kartu, o su mumis ir kunigas Jonas Morkvėnas, dar neseniai buvęs Anykščių parapijos kunigas.
Buvome labai maloniai priimti. Po ekskursijos išskubėjome į Palekspo rūmus, kuriuose vyko dienos ir vakaro pamaldos.
Kitos dienos rytą parapijoje po pamaldų vyko grupelių susitikimai. Mūsų grupelėje buvo trys kroatai, du lenkai, prancūzė ir mes, dvi lietuvės. Susipažinę vieni su kitais vykome į apžvalginę ekskursiją po senamiestį. Trečioji diena prasidėjo taip kaip ir ankstesnės, skyrėsi tik tuo, kad po pietų vyko bendros visų lietuvių mišios.
Gruodžio 31-ąją leidome sau pailsėti ir pusdienį praleidome senamiestyje. Vakare, laikrodžiui mušant dvyliktą bažnyčioje vyko pamaldos. Išėję į lauką buvome labai nustebinti, nes danguje pasirodė vos du fejerverkai.
Vietiniai gyventojai mums paaiškino, kad fejerverkus jie leidžia per Kalėdas, o per Naujuosius - tik tai kas liko. Naujamečiame vakarėlyje turėjome puikią progą ne tik susipažinti su ženeviečiais.
Paskutiniąją dieną praleidome su šeima, kurioje gyvenome. Daug pasakojome apie Lietuvą ir Anykščius. Po pietų šeimininkas Giovanis mus nuvežė į kalnus, jų viršūnėje važinėjome rogutėmis ir džiaugėmės vaizdu iš aukštybių. Na, o vakare leidomės kelionėn namo.
Laikas prabėgo taip greitai, kad net nepastebėjome. Suvokėme tik tada, kai įlipę į autobusą išgirdome visus šnekant lietuviškai. Po 18 valandų atvykome į Prahą, Čekijos sostinę. Jos Arkikatedroje vyko mišios, o po jų gavome palaiminimą iš kardinolo Miroslavo Vilko.
Atostogas praleidome nuostabiai. Tačiau tai buvo nepaprasta kelionė, nes tai buvo kelionė arčiau Dievo. Jėzus sakė: „ Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji - tarytum garstyčios grūdelis, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai.“ (Morkaus 4, 30-32). Mūsų širdyse tas garstyčios grūdelis pasėtas jau seniai, bet po šios piligriminės kelionės tas grūdelis tapo didesnis už visas daržoves, tikimės, kad jis nenuvys, bet ir toliau leis šakas.
Esame labai dėkingi Anykščių Šv. Mato bažnyčios kunigui Justui Jasėnui ir dekanui klebonui kanauninkui Stanislovui Krumpliauskui už rūpestį, pagalbą ir paramą, kad kelionėje galėtų dalyvauti ir anykštėnai. Turėjome puikią progą susipažinti su kitų kultūrų ir religijų žmonėmis, labiau įsigilinome į kitų šalių gyvenimo sunkumus, sustiprinome anglų kalbos žinias, bet svarbiausia labiau priartėjome prie Dievo ir pajautėme skirtingų žmonių bendrumą vardan vieno tikslo.