Kunkuliuoja aistros, o policijos darbuotojams prireikia psichologų pagalbos.
Siūloma daug ir, atrodytų, efektyvių priemonių, kurios visos prasideda žodžiais: „drausti“, „neleisti“, „riboti“, „bausti“.
Už nusižengimus ir nusikaltimus reikia bausti. Bet mes ir vėl bandome eiti lengviausiu keliu, gydydami pasekmes, nors visi žinome, kad draudimais ir bausmėmis pasieksime ne tiek daug.
Gerai būtų, kad atsakingi politikai bent pusei metų įsidarbintų eilinėje mokykloje. Klasėse, koridoriuose jie pastebėtų aibes būsimų pažeidėjų, kurie, dar būdami pipirai, juokiasi iš visuomenės jiems norimų primesti taisyklių ir normų.
Tyčiojasi iš mokytojų
Mokykla turėtų ruošti vaikus gyvenimui, mokyti juos gyventi visuomenėje, atrasti savo gyvenimo vertę ir vietą, puoselėti tai, ką turi geriausia.
Bet mokyklose dirbantys žmonės vienu balsu patvirtins, kad kasdieniniame darbe tai nėra ir negali būti įgyvendinama.
Mūsų švietimo sistema iš tikrųjų ugdo vaikus būti abejingus ir neatsakingus, leidžia jiems meluoti, smurtauti, tingėti ir plūstis bjauriausiais žodžiais.
Vaikai auga nesuprasdami, jog už netinkamus poelgius reikia atsakyti, kad egzistuoja pareigos jausmas ir garbės žodis.
Jie įžeidinėja, tyčiojasi vieni iš kitų ir mokytojų.
Baisiausia, kad tokie įžūlūs paaugliai, kurių mokyklose vis daugėja, trukdo kitiems moksleiviams normaliai dirbti ir mokytis.
Dirbančių mokyklose pastangos nors kiek taisyti padėtį yra bevaisės. Nėra realių teisinių priemonių, galinčių sustabdyti įžūlius paauglius. Taip jie keliauja iš klasės į klasę, o jų darymas „ką noriu“ išauga iki nusikaltimų.
Suaugusieji bijo vaikų
Kažkas atsitiko mums, suaugusiesiems. Atrodo, kad mes pradėjome bijoti savo vaikų, pataikaujame, gerinamės jiems, aktyviai sudarinėjame jų teisių sąrašus, kuriame vis naujas „gelbėjimo“ tarnybas, padalinius ir etatus.
Dažniausiai tose tarnybose dirba suaugusieji, neįsivaizduojantys ar nė nenorintys įsivaizduoti, kas iš tikrųjų vyksta mokyklose.
Nulipdome iš vaikų stabą, jam vergaujame, o paskui raudame ir raunamės iš gėlos plaukus, matydami, ką padarėme.
Gal mes jų iš tikrųjų nemylime? Argi pilni jaunų žmonių kalėjimai, savižudybės, ankstyvos mirtys keliuose dažnai nėra mūsų netinkamo auklėjimo rezultatas?
Kodėl mūsų šalis pirmauja pagal savižudybių skaičių? Gal taip mes mokame už mūsų netinkamą vaikų ugdymą?
Mūsų valstybės atitinkamą politiką puikiai rodo atlyginimai. Tie, kurie moko ir auklėja, pasmerkti skursti, o tie, kurie teisia ir baudžia, gyvena nepalyginti geriau.
Būtų įdomu išgirsti mūsų švietimo sistemos strategus, atsakingus vadovus ir politikus, kurie kažkodėl tyli. O juk būtent jie turėtų sėdėti debatų laidose, turėtų prisiimti atsakomybę už susidariusią padėtį.
Reikia ne deklaruoti, o iš tikrųjų sutvarkyti mūsų švietimo sistemą, skirti pakankamai lėšų paprastiems dalykams – mokykloms atnaujinti, mokytojų atlyginimams.