Geriausia investicija - žemės ūkis Ukrainoje

Arūnas Povilas Paliulis į Lietuvą atvyko ir Vilniuje įsikūrė 1991 m. Tris dešimtmečius dirbant tarptautinėje žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos srityje jam teko gyventi įvairiose šalyse. „Robusta“ įsikūrusi Pakruojyje. Jau penkerius metus firma su Ukraina prekiauja grūdais ir kitais žemės ūkio produktais, o prieš ketverius metus ten išsinuomojo 40 tūkst. t talpos elevatorių.

Gintautas Nemeikšis pasakoja, kad jo pažintis su A. Paliuliu buvusi labai netikėta ir įdomi. „Robustos“ direktorius prisimena prieš trejus metus vienai arabų firmai išsiuntęs siūlymą pirkti grūdus. Iš ten atėjo lietuviškai parašytas atsakymas, kad viską bus galima apsvarstyti Panevėžyje per kazimierines. Verslininkas pagalvojo, kad jo laiškas bus kur nors ne ten nukeliavęs, tačiau kovo pradžioje Panevėžyje abu vyrai iš tiesų susitiko. A. Paliulis tuo metu dirbo didžiulėje arabų kompanijoje, kuri turi nemažai malūnų, aliejaus gamyklų.

Pažintis virto draugyste ir verslo partneryste. A. Paliulio neįkainojama patirtis ir G. Nemeikšio jaunatviškas entuziazmas subrandino idėją investuoti į Ukrainos žemės ūkį. Prieš pusantrų metų abu partneriai šalyje įsteigė firmą „Robusta Agro Invest“, kurios pagrindinė veikla - ūkininkavimas.

Atsirado neeilinė proga

Investuoti į Ukrainos žemės ūkį nuspręsta neatsitiktinai. Šalyje - vienos derlingiausių pasaulyje žemių, daugiausiai juodžemiai. Jos dar nėra eksploatuojamos visu pajėgumu. Iš viso šalis turi net 32 mln. ha dirbamosios žemės. „Matėme, kad ten trūksta investicijų, žemės ūkio technikos stambiems ūkiams modernizuoti. Taigi atsirado neeilinė proga, galbūt vienintelė gyvenime už prieinamą kainą įsigyti tokių derlingų žemių“, - pasakoja A. Paliulis. Jas lietuviai Ukrainoje nuomoja iš keturių buvusių ūkių pajininkų, kurių yra beveik 1 tūkst. Sutartys sudaromos 10-15 metų laikotarpiui su galimybe ateityje žemę nusipirkti.

Dabar lietuvių firma Chersono ir Nikolajevo srityse jau turi išsinuomojusi 17,3 tūkst. ha. Palyginti su Lietuva, žemės ten neblogos, bet dar ne pačios geriausios, kokių yra Ukrainoje. Ūkiai išgyveno krizę

Kolūkių Ukrainoje jau nebelikę, vietoj jų atsirado įvairios žemės ūkiu užsiimančios akcinės bendrovės, individualios įmonės ir pan. Akcininkai, kitaip tariant pajininkai, – buvę kolūkių pirmininkai, specialistai. Yra įsikūrusių ir privačių žemdirbių. Jie turi nuo 100 ha iki maždaug 1 tūkst. ha. Vidutiniškai – 300-400 ha. Deja, tokie ūkininkai sunkiai verčiasi, nes jie neturi lėšų įsigyti naujos vakarietiškos technikos, priversti dirbti sena rusiška. Todėl ūkininkai stengiasi kuo mažiau įdėti į žemę, gauna tik minimalų derlių. G. Nemeikšis pasakoja, kad sunkiai gyvena ir dideli ūkiai: buvusius kolūkius neretai perėmė įmonės, kurioms pastarieji liko įsiskolinę už trąšas, kurą, kitas prekes. Žemės privatizacija Ukrainoje dar neprasidėjo, ji išdalyta buvusių kolūkių pajininkams, tačiau šie kol kas jos parduoti negali.

Žinant, kokie derlingi yra Ukrainos juodžemiai, sunku patikėti, kad daug šalies ūkių atsidūrė ties bankroto riba arba žlugo. Nepaisant pernykštės kai kuriuos regionus nusiaubusios sausros, šalies žemės ūkio krizę rodo ir tai, kad turėdami derlingus ir didžiulius dirbamosios žemės plotus ukrainiečiai pernai gavo tokį mažą derlių, jog net buvo priversti laikinai sustabdyti grūdų eksportą. Tai tiesiog neįtikėtina, žinant, kad Ukraina visuomet buvo laikoma vienu didžiausių Europos grūdų aruodų. Lietuvių nuomone, didelių problemų Ukrainos žemės ūkyje sukėlė apyvartinių lėšų stygius.

Bankai ūkiams kreditų, ypač ilgalaikių, neteikė, be to, jie buvo labai brangūs, t.y. paėmus paskolą tekdavo mokėti „kosmines“ (nuo 18 proc. iki 24 proc.) metines palūkanas. Trąšų ar augalų apsaugos priemonių, kuro išsimokėtinai agrofirmos taip pat neduoda. Todėl ukrainiečiai, norėdami išsilaikyti, stengiasi kuo mažiau į ūkį investuoti, kad būtų kuo mažesnė rizika nesėkmės atveju. Mažai įdėjus ir derlius, suprantama, gaunamas minimalus.

Nori dirbti 50 tūkstančių hektarų

„Tačiau toks ūkininkavimas pamažu traukiasi iš šalies. Normalūs verslininkai, kurių į Ukrainos žemės ūkio rinką ateina vis daugiau, supranta, kad norint pasiekti aukštų rezultatų, reikia dirbti kitaip, europietiškai, būtina investuoti į naują techniką, negailėti trąšų, augalų apsaugos priemonių ir pan.“, - sako G. Nemeikšis.

„Mes tikimės modernizuoti labai apleistus, bankrutuojančius ūkius, kurie jau negalėjo išgyventi. Keliolika metų tokie ūkiai šiaip ne taip vertėsi, remiami įvairiomis dotacijomis, lengvatomis, paskolomis, valdiškais ir privačiais mainais, tačiau per dvejus pastaruosius žemės ūkiui nepalankius metus, gavę itin menkus derlius, nebeišsilaikė.

Juos „suėdė“ ir bankų palūkanos. Todėl srities gubernatorius, ūkių pirmininkai ir patys pajininkai mus kvietė bendradarbiauti ir investuoti, jiems padėti. Jei mes ar kiti investuotojai nebūtų atėję, visas šių ūkių turtas būtų buvęs perimtas bankų ir išparduotas“, - veiklos pradžią pasakoja A. Paliulis. Iki tol jam teko bendrauti verslo reikalais su Ukrainos privačiomis bei valstybinėmis firmomis, taip pat šioje šalyje įkurtais Vakarų Europos firmų padaliniais, todėl šalies žemės ūkio situaciją verslininkas gerai žino.

„Mano pagrindinė ir pirminė sąlyga dirbti Ukrainoje buvo viską daryti tik kokybiškai ir moderniai plotuose, kurie ne mažesni negu 10 tūkst. ha. Tik toks ūkis gali būti perspektyvus. Kasmet norime didinti plotus ne mažiau kaip po 10 tūkst. ha, iki tol, kol turėsime 50 tūkst. ha“, - vardija tikslus A. Paliulis. Vertinant Ukrainos masteliais toks penkių dešimčių tūkstančių hektarų ūkis nėra didelis. Yra firmų, kurios vienose rankose turi net 200 tūkst. ha ūkius.

Netrukus A. Paliulis kartu su G. Nemeikšiu vėl vyks į Ukrainą, kur, kaip sakė, tikisi savo ūkiui išsinuomoti dar 10 tūkst. ha. Tuomet, jei pasiseks, lietuviai jau galės dirbti 27 tūkst. ha derlingos ukrainietiškos žemės. Ukrainoje dabar už hektarą žemės mokama apie 30-35 doleriai (70-82 Lt) nuoma. Ji gerokai mažesnė nei pas mus, tačiau manoma, kad tokia situacija ilgai netruks, ir žemės nuomos kainos ims kilti.

Daugelis laukų, kuriuos lietuviai išsinuomojo, buvo labai apleisti, neapsėti. Juose klestėjo piktžolės. Todėl pirmiausia reikėjo jas naikinti, laukus tinkamai įdirbti. Apleistose, nors ir derlingose žemėse pirmasis derlius buvo prastas. Be to, pernai Ukrainos pietuose žemdirbiams nuostolių pridarė sausra, kuri tęsėsi nuo Velykų iki pat javapjūtės. Kalbėta, kad 2007-ieji Ukrainos pietuose buvo sausiausi metai per šešis dešimtmečius.

Lietuviai teigia, kad Ukrainoje užsiimti žemdirbyste kur kas palankiau negu pas mus, nes ten laukų masyvai didžiuliai, net 70 proc. visų žemių dominuoja derlingas juodžemis. Įdiegus naujas augalininkystės technologijas jame galima užauginti didžiulius derlius. Lietuviai išnuomotose žemėse augina kviečius, rapsus, saulėgrąžas, sorgus. Ateityje planuojama užsiimti ir galvijininkyste, pienininkyste. Praėjusį rudenį lietuviai žieminiais rapsais ir kviečiais apsėjo 13 tūkst. ha. Kovo mėn. planuojama sėti 2 tūkst. ha saulėgrąžų. Jei pavyks dar išsinuomoti žemių, jos taip pat neliks dirvonuoti. Rudeninė rapsų sėja Ukrainoje prasideda rugpjūčio viduryje, juos reikia pasėti iki rugsėjo 20 d. Kviečius galima sėti iki spalio 20 d. Pavasarį būna tokių metų, kad norint neperdžiovinti dirvų miežiai sėjami jau kovą, kartais net vasariui baigiantis.

Saulėgrąžos sėjamos balandžio pabaigoje. Sorgai sėjami paskutiniai, gegužės mėn.

Ukrainos žemdirbiai už žieminius pasėlius gauna 20 dolerių/ha (47 Lt), už vasarinius – 15 dolerių (35 Lt) valstybės paramą. Taip pat už trąšas skiriama 47 Lt/t kompensacija. Trąšos, jas įvertinus mūsų pinigais, dabar Ukrainoje taip pat nebėra pigios.

G. Nemeikšis sako, kad nepaisant pirmojo prasto derliaus jie tikrai nesigaili ėmęsi ūkininkavimo. Žinant Ukrainos žemių derlingumo galimybes lietuviai tikisi, kad neilgai trukus, po dvejų trejų metų, jų auginamų augalų derliai sieks ne tik dabartinius Lietuvos, bet ir Vakarų Europos standartus.

Lietuvių valdomuose ūkiuose dirba vietiniai žmonės, pradedant direktoriumi ir baigiant apskaitininkais, mechanikais, traktorininkais. Verslininkai ypač giria jų firmos direktorių, 40-metį ukrainietį agronomą, kuris esąs nepaprastai gabus ir, pasak A. Paliulio, kaip specialistas būtų labai vertinamas Kanadoje, Prancūzijoje ar JAV. „Jaučiamės labai laimingi, turėdami jo profesionalumą, sąžiningumą ir kompetenciją. Šis žmogus šalies persitvarkymo laikais buvo dar studentas, o pirmąją darbo patirtį įgijo jau laisvoje Ukrainoje. Per visą laiką jis labai daug išmoko, suprato, kas galima, ko ne, ką reikia įsisavinti, o ko atsisakyti. Džiaugtumėmės turėdami dar tris panašius žmones“, - sako A. Paliulis. Jis su savo partneriu Gintautu daugiau laiko praleidžia Ukrainoje nei Lietuvoje. Čia grįžta kas mėnesį ar pusantro, o per darbymečius dar rečiau. Gintautas rūpinasi pačiu ūkininkavimu, ūkio valdymu, agronomija, o Arūnui tenka prekybos, rinkodaros, investicijų ir finansų, juridiniai klausimai.

Ir A. Paliulis, ir G. Nemeikšis vienos nuomonės, kad ūkininkas turi būti prie savo žemės. Sėkmingai valdyti ūkį iš Lietuvos nepavyktų. „Žinoma, savo kapitalą investuoti kitoje šalyje galima būtų ir susikooperavus su vietiniais verslininkais. Tačiau tai dažnai sukelia problemų: prasideda įvairios ambicijos, nesutarimai. Galiausiai tau grąžins įdėtą kapitalą ir turėsi pasitraukti arba net viską prarasi. Tą supratę mes patys įkūrėme savo firmą ir pradėjome nuo nulio. Patys rinkome žmones ir nuolat dalyvaujame ūkio gyvenime“, - sako G. Nemeikšis.

Ūkininkaujantieji Ukrainoje ne mažiau negu derlingus šalies dirvožemius vertina ir tai, kad šalis yra ypač geroje strateginėje vietoje parduodant produkciją. Arabai, turkai, afrikiečiai nuolat perka ukrainietiškus grūdus ir, žinoma, pirks ateityje.

Ukrainos žemės ūkyje investuojantys verslininkai dideliu privalumu laiko ir tai, kad jų išnuomoti plotai yra netoli (10-60 km spinduliu) nuo Chersono ir Nikolajevo uostų. „Nuo jų iki pagrindinių grūdų pirkėjų Egipte, Turkijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Maroke, Alžyre, Libijoje, Tunise ir kt. netoli. Todėl, palyginti su Šiaurės ir Pietų Amerikos, Australijos ir kitų panašių šalių derliaus pardavėjais, mes vien transporto išlaidoms įgyjame 40-100 dolerių/t (87-235 Lt/t) privalumą“, - priduria A. Paliulis. Taigi visi minėtieji dalykai ir lėmė tai, jog lietuviai investicijoms pasirinko Ukrainą.