Ir nemalonų skonį burnoje paliko ne vien tragiškas kai kuriems centrinio Vilniaus lopinėliams vienintelis prieinamas “Viasat” programų paketas - būtent po jį teko klaidžioti, ieškant vienintelio žinių, vieno klasikinės muzikos, vieno kelionių ir vieno popmuzikos kanalo rusiškų transliacijų jūroje.
Tarp “peterburgo banditų”, “boboms” snukius daužančių “čiuvakų” nuo gėrimo išpurtusiais veidais ir spiegiančias striptizo šokėjas prievartaujančių treninguotų Rusijos periferijos mafijozų išskirtiniu cinizmu išsiskiria “REN TV Baltija” kanalas, sugebantis penkiasdešimt metų naikintos, tremtos ir prievartautos, o prieš septyniolika metų – ir tankais traiškytos Baltijos tautos auditorijai specialiai rodyti besišypsančius omonininkus ir karius “išvaduotojus”, smagiai su vaikučiais plėšiančius džiugią dainą (ir kaip tokių geraširdžių paskui nepasitiksi gėlėmis) ar, grįžtant keliais šimtmečiais anksčiau, transliuojamuose serialuose ir filmuose piešti “degradavusius” lenkų ir lietuvių bajorus.
Bet ko norėti: propaganda visada stumia savo tiesas – jei ja tikėti, tai prieš septyniolika metų mes, patys lietuviai, savo rankomis po tankais prie televizijos bokšto pakišome iš morgo pavogtus “sava mirtim mirusių” žmonių kūnus – juk būtent tai mums anuomet apsiputodamas norėjo įteigti tūlas rusų žurnalistas Aleksandras Nevzorovas.
Bet palikime rusiškus kanalus ir disputus apie tiesioginės ar užkoduotos propagandos kiekį juose nuošalyje. Tik prisiminkime vieną, politologų šiandien visuotinai pripažįstamą tiesą: viena iš svarbiausių ir efektyviausių šiuolaikinio karo formų – informaciniai karai.
Tad neproporcingas, tiesiog begėdiškai gigantiškas Lietuvos TV eterio plotas, okupuotas rusiškosios produkcijos atrodo neatsitiktinis ir grėsmingas. Juolab, kad ši produkcija – anaiptol ne aukštos rusų kultūros ar kino šedevrai, o prasčiausios, kvailiausios, debilinančios kokybės šlamštas.
Dar prieš dvejus metus tarsi šašas programų tinklelyje atrodė keli pavieniai serialai ir chamiškieji Nagijevo “Langai”, atsiveriantys į bukapročių žemiausiais instinktais pagrįstas ir čia pat studijoje suvaidintas situacijas. Šiandien junginėjant kanalus, sunku rasti nenuspuogavusį plotelį – pigiausių, paskubomis susuktų muilo operų sašos, dašos ir natašos intelekto nesugadintais veideliais murkdosi savo serijinėse intrigose, su kuriomis palyginus, tarkime, britiškuosius “liaudies masėms” skirtus “Eastenders” ar “Coronation Street” serialus, pastarieji pasirodys tiesiog W.Shakespeare’o lygio draminiai kūriniai…
Nepaisant to, rusiškos muilo operos kai kuriems transliuotojams atrodo tokios vertingos, kad net kruopščiai subtitruojamos – kad, ginkdie, lietuviškas įgarsinimas neužgožtų šių aukšto lygio rusiškų vaidybinių ir kalbinių niuansų. Tačiau šios garbės anaiptol nesusilaukia transliuojami angliški, prancūziški, itališki ir vokiški pasaulio kino šedevrai.
Kam? Tik pasiklausyti virpesio “Oskarais” apdovanoto draminio vaidmens atlikėjo balse ar kad pasimėgauti žodžių žaismu sąmojingame, psichologiniame, “Emmy” prizu įvertintame seriale? Niekai! Juk kapitalistinio pasaulio produkcija – supuvusi, o rusiškas humoras – juokingiausias humoras pasaulyje.
Tiesą sakant, žiūrint rusų komikų skaitomas humoreskas ar per lietuvišką kanalą rodomą nedubliuotą ir nesubtitruotą rusišką klasikinę komediją, tapo graudu. Niekam ne paslaptis, kad didžiumai vakariečių rusiško humoro specifika – neprieinamos ir jie dažnai nesijuokia nei iš rusiškų anekdotų, nei iš komedijų.
Tai natūralu – skirtingos kultūros, skirtingos patirtys ir prasminiai praradimai beverčiant dažnai išblėsina tuos humoro dėmenis, kurie nėra universalūs ir bendražmogiški, o daugiau susiję su specifiniu kontekstu ar kultūra. Tačiau rusiškas humoras po ilgos pertraukos neprajuokino dar ir dėl to, kad jis – ne tragikomiškas, o tiesiog komitragiškas. Jis – į kampą užguito žmogaus juokas pro ašaras dėl jį supančio visuotinio absurdo, bejėgiškas kikenimas iš jį nuolatos bombarduojančios kasdienės neteisybės ir isteriški pašmaikštavimai apie aplink liulančią nuolatinę betvarkę. “A nam vsio ravno”(O mums tas pats) – dainuoja sovietinio absurdo užknistas girtas Nikulino herojus “Briliantinėje rankoje”.
Šis būvis – bejėgiai pašmaikštavimai ydingos betvarkės akivaizdoje ir visiškas pasyvumas ją sprendžiant – neabejotinai dažnai būdingas ir mums, lietuviams.
Kiek kalbinau savo pažįstamų vilniečių – išsilavinusių, vidurinės klasės atstovų, su darbais, vaikais, būstais, verslais, stipriausios vartotojų tikslinės grupės atstovų, - visi sakė: “Mes tų lietuviškų komercinių televizijų apskritai nežiūrim, nes visiškai nusivažiavusios – arba rusiški, arba meksikietiški serialai”.
Pažįstami, dirbantys keikiamuose kanaluose vienbalsiai tvirtino: “Toks formatas, kaimo masės žiūri, kaimui to reikia”.
Klausydama jų, tyliai mintijau, kad pažįstu ne vieną ir ne du kaimo ar mažo miestelio žmones, iki kurių išprusimo, žingeidumo ir domėjimosi pasauliu arogantiškiesiems apie “liaudies formatą” postringaujantiems televizininkams (beje, kai kurie jų patys kilę iš gūdžiausių kaimų) – keliauti šviesmečius, kaip iki kokios tolimos galaktikos. Ir prisiminiau posakį, kurį kartą diskutuojant šia tema pasakė viena išmintinga kolegė žurnalistė: “Nuolat kartok žmogui, kad jis kiaulė – ir jis pradės kriuksėti”.
Tad neapleidžia nemalonus jausmas, kad lietuviškosios televizijos siūlydamos tokį “produktą” savo žiūrovams būtent tai ir daro – bukina, kvailina, nužmogina. Jei neperka – tai patys sukuria “šedevrus”.
Vien ko vertos humoro laidos, skęstančios ekskrementuose, vėmalų ir šlapimo balose – tiesiogine prasme! Liūdniausia, kad šis humoras – net nejuokingas, o juk kartais pasitaiko ir juokingo “tualetinio” humoro. Arba pramoginiai šou, sukurti taip, tarsi jų tikslinės auditorijos galvose būtų ne smegenys, o tik ausis prilaikantis siūlas.
Lėtas, kasdienis, nepaliaujamas šio televizinio mėšlo kapsėjimas psichikai daro žalą, ne ką mažesnę nei nuodijimasis alkoholiu. Tad jei draudžiama alaus reklama ir krepšinio transliacijos – bene vienintelės laidos, kurias dar galima buvo žiūrėti per lietuvišką “teliką”, - tai kodėl, po galais, nebūti iki galo nuosekliais, ir neuždrausti, pirmiausia šio nužmoginančio televizinio šlamšto?
Neproporcingai didelė rusiškos produkcijos, ypač – pagarbiai subtitruotos (kam? gal kad lietuvių tauta šiukštu nepamirštų rusų kalbos?) verčia dar labiau susimąstyti.
Neįsivaizduoju, kad multikultūrinę toleranciją propaguojantys britai leistų savo eteryje taip dominuoti prancūziškai TV produkcijai, prancūzai – vokiškai, o italai – albaniškai. Turbūt galima lažintis, kad ir bendrą sieną su rusais turintys estai nėra taip plačiai atvėrę šliuzų plūstančiai pigiausiai rusiškai televizijai, kuriai, galbūt, pardavėjai dar ir suteikia nuolaidų. Tad gal šį fenomeną geriausiai galėtų pakomentuoti ir į visus klausimus atsakyti komercinių kanalų vadovai, didmenomis užperkantys šias grožybes?
Ir – prieš pasipilant kaltinimams rusofobija. Iškart juos priimu.
Taip, nepaisant daugybės rusų draugų, žavėjimosi rusų baleto ir klasikinės muzikos virtuozais, literatūra, ir požiūrio, kad gyvenimas eina pirmyn, kad su visomis šalimis dera palaikyti mandagius, diplomatiškus ir pragmatiškus ryšius, esu tam tikra prasme rusofobė.
Manau, tai normalu. Rusofobiją, pačią tikriausią Rusijos baimę man sukelia kiekvienas asmeniškas atsiminimas apie sausio 13-ąją. Paskiri “kadrai” įstrigę giliai atmintyje iš tų dienų. Tamsa, geliantis šaltis, laužo dūmų kvapas. Mokyklos sporto salėje patiesti čiužiniai budėtojams prie parlamento ir nevykstančios pamokos. Tratančios kalašnikovų serijos naktyje – ne šūvių garsas pažįstamas iš kino filmo, o visiškai kitoks, sausas ir traškantis, beveik žaislinis tratėjimas, susegantis švino kulkas į gyvų žmonių - tavo pažįstamų, tavo kaimynų kūnus. Komendanto valanda ir kitoje gatvės pusėje stovintis postas – šarvuotis su ginkluotais kareiviais; krūpčiojantis miegas vilkint drabužius. Rusų omonininkas, per mitingą “bananu” daužantis per galvą vyrą su ant pečių sėdinčiu vaiku.
Atsiminimai, perdaug stiprūs, kad kada nors galėčiau patikėti besišypsančiais, dainuojančiais, vaikučius glėbesčiuojančiais omonininkais-išvaduotojais televizoriaus ekrane. O skaudžiausia – kai jie po septyniolikos metų žvelgia iš televizoriaus-imtuvo Vilniuje, nepriklausomos Lietuvos Respublikos sostinėje.