Tuomet paprastoje salėje, pastatytoje toje vietoje, kur, manoma, prieš 400 metų buvo sudeginti kankiniai, penki senyvi šventikai priklaupia, nusilenkdami sumurma maldas ir persižegnoja.
Kimono vilkintys diakonai yra „Paslėptųjų krikščionių“ - „Kakure Kirishitan“ - palikuonys. 250 metų persekiojami Japonijos valdovų, jie saugojo savo religiją Ikitsuki saloje ir panašiose atokiose vietovėse. Jų apeigos prisitaikė prie išlikimui būtino slaptumo ir susiliejo su vietiniais papročiais.
Šiomis dienomis religijai išnykimu grasina vis didesniais būriais kaimo vietoves paliekantys jaunuoliai, ieškantys darbo miestuose ir atitolstantys nuo savo Dievo bei jų garbinimo ritualų.
„Liūdna. Mūsų protėvių tradicija nyksta“, - sako Ayuzo Matsuyama, atėjęs pasižiūrėti „Osanmachi“ ir „Gotanjo“ - Kūčių ir Kalėdų – apeigų.
„Mes paveldėjome šią seną krikščionybę iš savo protėvių ir norėjome ją išsaugoti, tačiau jaunimui tai nebėra svarbu“, - priduria 79 metų buvęs sakės gamintojas.
Transformuota religija
Krikščionybę į Japoniją 1549 metais atvežė Portugalijos misionieriai, tačiau vos už kelių dešimtmečių – 1614 metais – ji buvo uždrausta, o krikščionis imta persekioti. Ištikimiausieji buvo priversti slėpti savo tikėjimą arba tapti kankiniais.
Išnyko išpažintis, komunija ir kiti ritualai, kuriuos gali atlikti tik kunigai. Likę persisunkė kitų religijų elementų – budizmo protėvių garbinimo, vietinio sintoizmo pabrėžiamo apsivalymo ir liaudiškų ritualų – tokių kaip geresnio derliaus prašymai.
Japonai paslėpė medalius su šventaisiais ir kankiniais – dažnai vaizduojamais japoniškų bruožų – spintelėse, pavadino „nando-gami“ („dievai spintoje“) ir ištraukdavo tik per šventadienius.
Prisimindami Eucharistiją su duona ir vynu, per Kūčių ir kitas ceremonijas vyresnieji vis dar dalijasi sašimį ir sakę. Altorių puošia dideli „Moči“ ryžių paplotėliai.
Iš lūpų į lūpas per amžius perduotos lotyniškos giesmės – iš „oratio“ virtusios „orasho“ - teišsaugojo simbolinę savo prasmę.
„Jie išsaugojo krikščionybės stilių ir formą, kurią paveldėjo, tačiau mokymų sėmėsi nebe iš Biblijos – juos pakeitė pagarba vietiniams kankiniams. Tam tikra prasme galima tai laikyti tautine japonų religija“, - sako salos muziejaus kuratorius Shigeo Nakazono, daug metų skyręs „Kakure Kirishitan“ studijoms.
Kai 1873 metais panaikinus draudimą į Japoniją grįžo katalikų misionieriai, kai kurie japonų krikščionys priėmė jų mokymą, tačiau kiti liko ištikimi tam, ką vadino tikruoju savo protėvių tikėjimu.
A.Matsuyama, kuris kaip ir daugelis jo kartos atstovų „orasho“ išmoko sulaukęs 20 metų, prisipažįsta, kad nesupranta, ką reiškia jo kartojami žodžiai – kurių dalis vis dar primena lotyniškas ir graikiškas formuluotes, pavyzdžiui „San Maria“ arba „anmezusu“ (amen), o kiti kilę iš budistinių maldų.
„Maniau, kad privalau juos išmokti, kaip paveldėjau, nes tai tam tikras paminklas mirusiesiems“, - sako jis.
Netgi ir tokios šventės kaip Kalėdos virto unikaliais japoniškais renginiais.
„Gotanjo yra Kristaus gimimo diena. Ji nesiskiria nuo krikščioniškosios“, - sako 68 metų Yasutaka Toriyama. Jis užima paveldimą „gobanyaku“ - arba šeimos galvos – poziciją ir yra tradiciškai atsakingas už relikvijų – tokių kaip medalionai ir ritiniai – saugojimą.
„Tačiau nors mūsų religija tiki Marija ir Kristumi, mes taip pat tikime, kad persekiojimus kentėję mūsų protėviai virto dievais“.
Kova su išnykimu
Dauguma šiuolaikinių japonų labai liberaliai žiūri į religiją – jie kelia krikščioniškas arba sintoistines vestuves, budistines laidotuves ir tarp jų kartais aplanko šventyklas. Krikščionimis save laiko mažiau nei vienas procentas Japonijos gyventojų.
Nėra aišku, kiek yra „Kakure Kirishitan“, tačiau akivaizdu, kad Ikitsuki saloje jų skaičius mažėja – kaip ir visa mažėjanti bei senstanti 7 tūkst. salos populiacija.
S.Nakazono apskaičiavimais, saloje aktyviai religiją praktikuoja 6 grupėse susitelkę 500 žmonių. Prieš du dešimtmečius 20 grupių vienijo 2 tūkst. tikinčiųjų. „Maždaug prieš 10 metų drastiškai sumažėjo žvejų laimikis, daug verslų žlugo, o jauniems žmonėms nebeliko darbo, taigi jie išvyko į miestus, - sako S.Nakazono. - Vyresnieji bando išsaugoti savo religiją, bet juos apima nerimas, kad negalės apsaugoti savo dievų“.
Tiesa, Y.Toriyamos grupėje sužibo viltis, nes devyni 40-50 metų žmonės neseniai pradėjo mokytis „orasho“. Tačiau vis vien Y.Toriyama bijo, kad jo religija išnyks. Jo sūnus paliko salą vos baigęs mokyklą ir su žmona bei vaiku gyvena Fukuokoje, iki kurios - trys valandos kelionės automobiliu. 33 metų vyras dirba kompiuterijos įmonėje.
„Norėčiau, kad jis išmoktų „orasho“ ir grįžtų per šventes, - sako maldą „Osanmachi“ baigęs ir sakę siurbčiojantis Y.Toriyama. - Tačiau aš dar jo to neprašiau“.
O jeigu religija mirs? „Turėsiu atsiprašyti savo protėvių, kurie ją išsaugojo per šimtus priespaudos metų, - sako jis. - Jausiuosi nuvylęs dievus“.