Lino ir šiaudo renesansas Upytės žemėje

Viena geriausių šalies TIC vadovių dalijosi patirtimi būrelyje panevėžiečių, susidomėjusių kaimo verslais.

Linininkystė, senųjų amatų atgaivinimas ir ekologinė statyba iš šiaudų – pagrindinės kryptys, kurias savo veiklai pasirinko Panevėžio r. gyventojų bendruomenė “Upytės žemė”.

Baigiantis šiems metams, apleistoje dvarvietėje šalia senosios Upytės, kuri minima nuo XIII a., iškils netradicinis bendruomenės pastatas iš šiaudų. Tai bus pirmasis šalyje visuomeninės paskirties šiaudinis statinys, šildomas irgi šiaudais. Jame upytiečiai žada “prikelti” senuosius amatus, gaminti linines grožybes ir galbūt vaišinti turistus patiekalais su linų sėmenimis bei jų aliejumi.

Aplinka dėkinga - Upytėje veikia Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stotis, kurios plotuose visomis spalvomis žydi, ne tik mėlynuoja, apdainuotieji linai, triūsia darbštūs mokslininkai. Bendruomenė vienija kaimo senbuvius ir intelektualus, dirbančius Panevėžyje.

Upytės pedagogai skiepija moksleiviams sveikos gyvensenos principus. Netoli esančiame Stultiškių k. vėjiniame malūne veikia vienintelis Lietuvoje linų muziejus, kuriame galima išvysti visą lino “mūką” nuo žaliavos paruošimo iki dailių audinių ir suvenyrų. Pagaliau nemažai panevėžiečių menininkų ir tautodailininkų vis aktyviau iš miesto kraustosi gyventi į rajoną, ypač Upytės link, nes čia upeliais išraizgyta žemė – viena vaizdingiausių šiame lygumų krašte.

“Gyventojų sprendimą imtis neįprastos statybos lėmė platesnis žmonių akiratis ir palankesnis požiūris į ekologiją”, - įsitikinusi Rasa Visockienė, projekto “Kaimo verslumo ugdymas Upytėje populiarinant linininkystę ir statybą iš šiaudų” vadovo pavaduotoja.

Iš pradžių, mena Rasa, susirinkę bendruomenės nariai bėdojo, kaip liūdna gyventi Upytėje, neva žmonės nieko nenori. Guodėsi, guodėsi, kol pamažu ėmė aiškėti, kad vis dėlto kažko norisi, tik pradėti nėra kam ir trūksta “beprotiškų” idėjų.

Bendruomenės lyderių sumanymą apie namo iš šiaudų statybą palaikė Panevėžio r. savivaldybė, ypač meras Povilas Žagunis, ir viskas baigėsi tuo, kad parėmus vietos valdžiai ir ŽŪM, pagal Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programą (PAF MPP) šiaudų statiniui projektuoti bei mokymams apie ekologinę statybą skirta net 400 tūkst. Lt!

Kaip “ŪP” užtikrino bendruomenės “Upytės žemė” pirmininkas, Upytės eksperimentinio ūkio direktorius Audrius Zalatoris, iki šių metų pabaigos naujuose šiaudiniuose bendruomenės namuose turės būti atšoktos įkurtuvės – tai padaryti įpareigoja solidus finansavimas.

Kaip amatą paversti mitiniu aitvaru, nešančiu turtą į kiemą, pavyzdžių seminaro dalyviams pateikė Panevėžio apskrities TIC direktorė D. Tankūnaitė.

Kaimo turizmo sodybų Panevėžio r. vos kelios, – žemės čia vienos derlingiausių šalyje, bet gamtovaizdis nežavi. Tad lieka pasukti galvą, kaip išnaudoti realybės diktuojamus privalumus.

Jau pasiteisino prieš keletą metų sumanytas garsusis turistinis “Alaus kelias” nuo Panevėžio iki Biržų per Pasvalį. D.Tankūnaitės skaičiavimu, Biržuose kasdien apsilanko vidutiniškai 7-8 grupės turistų, norinčių paskanauti aludarių produkcijos, pamatyti Radvilų statytą bastioninę pilį-tvirtovę, susipažinti su Biržų kunigaikštystės istorija, unikalaus karstinio regiono ypatumais.

TIC vadovės vertinimu, vieną šauniausių turistinių projektų sumanė ir “Rokiškio sūrio” bendrovė, pavadinusi jį “Sūrio keliu”. Skirtingų sūrio rūšių skanavimą čia papildo vaistinės arbatos moksleiviams ar vyno taurė suaugusiesiems, estetiškas stalo serviravimas ir įdomi informacija. Turistinis maršrutas veda į Tyzenhauzų rūmus, Lionginio Šepkos drožinių ekspoziciją, Prakartėlių muziejų. Pageidaujantiesiems sužinoti visą tiesą apie save siūloma aplankyti Kriaunų raganą.

Pasaką apie liną ir kitus laukų žolynus seka Rokiškio lopšelio-darželio “Linelis” auklėtiniai, darbščių auklėtojų aprengti lininiais sceniniais kostiumais, galinčiais, D.Tankūnaitės žodžiais, konkuruoti su žymiausių šalies dizainerių darbais.

Anot D.Tankūnaitės, nebūtina pirkti brangias keliones į svečias šalis, - amo netekti iš susižavėjimo galima ir Lietuvoje. Nuvykus į puodžiaus Vytauto Valiušio keramikos muziejų Utenos r., Leliūnuose, ir pamačius vaivorykštes ant juodosios keramikos dirbinių, Europą “išmaišiusiai” turizmo vadybininkei “nebereikėjo jokių eifelių”.

“Norint į Lietuvos kaimą pritraukti lankytojus ir užsidirbti, reikia pristatyti amatą, leisti viską pačiupinėti ir pasiūlyti suvenyrų. Maršrutą turi sudaryti ne vienas, bet keletas objektų”, - sėkmingo verslo sąlygas dėstė D.Tankūnaitė. Velžietė Laima Kvietkauskienė pasidalijo žiniomis, kad audimas staklėse lavina judesius, profilaktiškai sveika sąnariams. Moteris priminė, kad po pirties nėra geresnio masažo kaip šluostymasis šiurkščiu lininiu rankšluosčiu. PAF MPP konsultantė Neda Leonavičiūtė seminaro dalyviams nušvietė kelius, kaip gauti finansinės paramos, skiriamos alternatyviems verslams kaime 2007-2013 metais.

Kad iš lininio pluošto ar audinio, derinant su keramika, akmeniu ar gintaru, galima pagaminti puikių suvenyrų – žino visi, tik fantazijos turėk. O kaip su kulinariniu paveldu?

Seminare apie maisto produktus iš linų – aliejų ir sėmenis - išsamiai konsultavo Upytės bandymų stoties mokslininkės, kurių straipsnius skaito ir “ŪP” skaitytojai – dr. Zofija Jankauskienė ir dr. Elvyra Gruzdevienė.

Pasirodo, sėmenų išspaudos vertingesnės už tokį patį saulėgrąžų produktą. Vienas kilogramas sėmenų lygus 1,2 pašarinio vieneto, sėklos turtingos proteinais, kalciu, fosforu, karotinu. Sėmenų aliejų rekomenduojama vartoti sergant kepenų, inkstų, širdies ligomis ir ateroskleroze. Nepatogumas tik tas, kad šis aliejus po maždaug 25 parų sugenda ir apkarsta.

Sėmenys turtingi fitoestrogenais, kurie padeda organizmui kovoti su krūties ir prostatos vėžio formomis. Linų sėklose yra vitaminų ir mineralų - magnio, geležies, vario, cinko, o kalio - net 7 kartus daugiau nei bananuose. Ne veltui linų sėmenys maistui vartoti prieš 7000 m. Tik vėliau žmonės išmoko iš stiebo išskirti pluoštą audiniams gaminti.

Senovės lietuviai spragintais sėmenimis sodriai pabarstydavo šutintas pupas, žirnius, pastarnokus, burokus, ropes. Sumaišytos su medumi spragintos linų sėklos buvo mėgiamas skanėstas - lietuviška chalva.

Pakepintas karštas sėklas sugrūsdavo, berdavo druskos, pipirų, sutrinto svogūno ar česnako – tai sėmeninė druska, Žemaitijoje vadinama “spirgyne”, valgoma su krosnyje keptomis ar virtomis neluptomis bulvėmis.