Švedas J.Omanas Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis susidomėjo dar būdamas studentas. Keliaudamas po Rytų Europą jis susipažino su lietuviais ir ėmė domėtis Baltijos tautų istorija.
Jis dirbo Švedijos valstybiniame radijuje, todėl atvažiuodavo į Lietuvą ir rengdavo laidas apie kultūrą, muziką, religiją.
Pirmą kartą į Vilnių J.Omanas atvyko prieš 18 metų „slaptais keliais“.
„Tiesiogine prasme slaptais, nes 1989-1990 metais politinė padėtis Baltijos šalyse buvo įtempta. Užsieniečiams į Lietuvą patekti buvo sunku.
Prieš atvykdamas čia nieko apie Lietuvą nežinojau. Pirmoji vieta, kurią pamačiau, buvo Fabijoniškės. Pagalvojau: kur aš čia patekau? Pilki namai man pasirodė tarsi iš Dž.Orvelo knygų. Vėliau įspūdis apie miestą, žinoma, pasikeitė. Jis tapo ryškesnis“, – pasakoja vyras.
Dinamiškas miestas
- Kokį Vilnių regite dabar? – pasiteiravo „Sostinė“ švedo J.Omano.
- Vilnius kaip miestas man yra labai įdomus visomis prasmėmis. Jaučiu, kad čia yra daug galimybių. Kas nori, dirba ir stengiasi, tas gali daug pasiekti. Miestas atrodo labai dinamiškas. Kur kas dinamiškesnis už Skandinavijos miestus.
Patinka, kad Vilnius turi daug sluoksnių. Tai ne tik lietuvių miestas – tai lenkų, žydų, baltarusių, rusų miestas.
Patinka įvairi Vilniaus architektūra. Mane žavi ant senų pastatų prikabintos lentelės su užrašais, kad „šiame name gyveno tas ir tas“.
Keistai atrodo kitoje Neries pusėje stovintys dangoraižiai, o šalia jų – lūšnos. Tokie dideli skirtumai, o ribos tarp jų tarsi nėra.
Erzina informacijos stoka
- Kokių blogybių matote sostinėje?
- Labiausiai erzina informacijos stoka.
Pavyzdžiui, nueinu į polikliniką ir nežinau kur eiti, į ką kreiptis. O jeigu paklausiu, visi žiūri kaip į kvailį.
Parduotuvėse ne visur yra pažymėtos kainos. Daug neaiškumų. Tikriausiai man taip atrodo, nes esu skandinavas, o pas mus viskas yra labai aišku.
Pastebėjau, kad Vilniuje viaduką per geležinkelį, vedantį į oro uostą, taiso jau ilgą laiką. Išvažiuoju, grįžtu, o viaduko niekaip nesutaiso. Švedijoje jis būtų suremontuotas per kelias savaites. Žmonės dirbtų naktimis, bet sutaisytų.
Norėčiau, kad galima būtų gerti vandenį, bėgantį iš čiaupo. Švedijoje iš čiaupų bėga geriamas, švarus vanduo. Tai labai daug pasako apie visą miesto infrastruktūrą.
Mėgsta vaikščioti pėsčiomis
- Vilniuje su pertraukomis gyvenate ir dirbate jau 18 metų. Kokių pokyčių per tuos metus pastebėjote?
- Didžiausias pokytis – kapitalizmas. Deficito, baimės ir nežinios laikai praėjo. Dabar sėdžiu kavinėje ir girdžiu, kaip žmonės kalba apie finansų rinkas. Jaučiu pokyčius ne tik mieste, parduotuvėse, bet ir žmonių sąmonėje. Ir paaugliai keikiasi nebe rusiškai, o angliškai.
Tikra kapitalizmo šventykla – „Akropolis“. Tačiau, kita vertus, yra dalykų, kurie visai nepasikeitė. Pavyzdžiui, beveik nepasikeitė priemiesčiai: tie patys pilki, blokiniai namai.
- Kas mieste keitėsi į blogąją pusę?
- Automobilių gausa gatvėse. Miestas tokiam automobilių srautui buvo akivaizdžiai neparuoštas. Vilniečiai kažkodėl įsivaizduoja, kad jiems būtinai reikia turėti automobilį ir visur juo važiuoti.
Aš, pavyzdžiui, neturiu automobilio. Važiuoju visuomeniniu transportu, o labiausiai mėgstu vaikščioti pėsčiomis. Man labai patinka vaikščioti Vilniaus gatvėmis, ne tik centre, bet ir priemiesčiuose. Tuomet visada pakyla nuotaika.
Taip pat Vilniuje atsirado labai daug „šešėlinių“ pinigų. Oficialios apyvartos labai dažnai skiriasi nuo tikrųjų.
Vilnius įdomesnis už Rygą
- Ar turite mėgstamiausią vietą mieste?
- Tai Neries krantinė. Labai mėgstu ten pasivaikščioti. Niekaip nesuprantu, kodėl valdžia jos netvarko. Juk galėtų nutiesti takų, įrengti šviestuvų, nes dabar ten vaikščioti yra nejauku.
- Dar ir dabar daugelis užsieniečių mano, kad Lietuvos sostinė – Ryga. Kodėl taip yra?
- Nieko keisto, nes Ryga kol kas yra vienintelis didmiestis Baltijos šalyse. Ten gyvena per milijoną žmonių. Rygos ekonomika yra stipresnė, ji arčiau jūros, be to, pačiame Baltijos šalių viduryje.
Ir rusų ten daug todėl, kad Ryga buvo centras, visi važiavo į centrą. Vilnius nuo seno buvo labiau provincija.
- Kodėl tuomet apsistojote Vilniuje, o ne Rygoje?
- Lietuva mane labiau domino, nes lietuviai pirmieji Baltijos šalyse pakėlė nepriklausomybės vėliavą. Švedijoje tuomet apie Lietuvą ir V.Ladsbergį rašė vos ne kasdien.
Lietuviai – kaimiečiai
- Kokie lietuvių bruožai krinta į akį?
- Lietuvos gyventojai yra kaimiečiai. Ir gerąja, ir blogąja šio žodžio prasme. Kaimo tapatybė, agrarinės kultūros bruožai labai aiškiai matyti. Juk net istoriniu požiūriu miestuose gyveno lenkai, žydai, o lietuviai – kaime.
Lietuviams būdingas svetingumas, paprastumas, sugebėjimas kažką sugalvoti. Tai kūrybingi žmonės. Tačiau pastebėjau, kad pastangos išgyventi, sudurti galą su galu, buitis atima daug jėgų, todėl kūrybingumas dažnai išgaruoja.
Lietuviai sugeba prisitaikyti ir gerąja, ir blogąja prasme. Tas prisitaikymas kartais mane liūdina. Atrodo, kam reikia prie visko taikytis, būkite savimi, išsaugokite identitetą. Jaučiu lietuvišką identitetą, kartais tikrai jaučiuosi kaip lietuvis.
Tačiau lietuviško kraujo neturiu, tikrinau.
Stipriausia kultūros dalis Lietuvoje – teatras. Ir labai keista, kad lietuviškas meninis kinas toks silpnas. Jis yra labai galingas dalykas. Lietuvoje tikrai netrūksta tikrų dramų – ir istorinių, ir asmeninių.
Siužetų filmams kurti net nereikėtų, reikėtų tik rasti.
Esu išvertęs penkias lietuvių autorių knygas į švedų kalbą. Tai – rašytojų J.Ivanauskaitės, S.Parulskio, J.Kunčino kūriniai, Lietuvos kario savanorio P.Lukšio prisiminimai. J.Kunčino „Tūla“ mano akimis – tikras šedevras.