Lietuvoje mažai kam žinoma L.Grodnikaitė sėkmingai užkariauja pasaulio operos gerbėjų simpatijas. Šis 29 metų mecosopranas dainuoja Londono karališkajame operos teatre „Covent Garden“, didžiausiose Brazilijos scenose.
Londone gyvenanti L.Grodnikaitė, trumpam atvykusi į Lietuvą, apie savo gyvenimo ir kūrybos užkulisius papasakojo žurnalui „Ekstra“.
- Jūsų laimėjimai operos scenoje – atkaklaus darbo rezultatas ar Dievo dovana?
- Tai, kad moku ir mėgstu dirbti, – tiesa. Man rūpi tik darbas. Dainuoju nuo 10 metų. Kiek prisimenu, nuo to laiko tai darau ir vakarais, ir savaitgaliais. Tikrų atostogų niekada neturėjau.
Kiekvieną dieną vyksta kas nors, kas susiję su mano profesija, – mokausi arijų žodžius, repetuoju. Smegenys nesiliauna mąstyti. Daugelis nesupranta klasikinės muzikos ir kam aš tai darau, todėl sunku suvokti ir vidinį mano poreikį būti scenoje, vaidinti. Man darbas asocijuojasi su pareiga, nors nesu vien gražių garsų leidimo mašina.
- Prasitarėte, kad esate laiminga, nes gyvenate savo profesija.
- Nebuvo dienos, kad nedainuočiau, nors giminėje niekas su muzika savo likimo nebuvo susiejęs. Tiesa, mano senelis dirbo vairuotoju tuometėje Vilniaus filharmonijoje ir po visą Lietuvą vežiojo žinomus artistus, su kuriais vėliau man teko dainuoti.
Senelis, kurio man taip ir neteko pažinti, mirė Izraelyje prieš man pradedant muzikuoti. Jis niekada nesužinos, kad jo anūkė dažnai dainuoja Filharmonijos scenoje, bet nuolat apie tai galvoju ir viską darau savo artimųjų vardu.
Pradėjau vaikų ir šokių ansamblyje „Lebedike klangen“ (išvertus iš jidiš kalbos – „Gyvieji garsai“). Kai stojau į Muzikos akademiją, nebuvau baigusi jokios vaikų muzikos mokyklos, tačiau labai ryškaus lūžio tarp profesionalumo ir neprofesionalumo nebuvo.
Kokia yra ta laimė, kurią man suteikia profesija? Būsiu atvira – kiekvieną dieną viskuo abejoju. Vis klausiu savęs, ar gyvenu taip, kaip reikėtų, ar galvoju taip, kaip reikėtų galvoti.
Kartais baugina, kad neturiu laisvo laiko. Tačiau kai pradedu laužyti taisykles ir atsiranda laisvės, kartu apninka ir abejonės.
Antra vertus, visada turiu pasirinkimą. Galiu dvi dienas leisti sau dykaduoniauti ir nieko neveikti. Bet kai tas kelias dienas padauginu iš 20 metų, suprantu, kiek galiu netekti.
Dainavimas – ne tik malonumas, bet ir vergovė. Nebijau šio žodžio.
Tačiau teigiamos emocijos atperka viską, net tą laiką, kurį galėjau leisti savo malonumui.
- Kaip jūs ištveriate išsiskyrimą su artimiausiais žmonėmis?
- Nors mus nuolat skiria keli tūkstančiai kilometrų, visada jaučiu šeimos paramą ir rūpinimąsi. Pavyzdžiui, jei būna nesėkminga diena ir norėčiau nuo namiškių nuslėpti savo rūpesčius, man tai nepavyksta.
Atrodo, tarsi jie ką nors nujaustų, – iš karto suskamba mobilusis telefonas, kurio ekrane sumirga užrašas „Mama“. Nebuvo nė vienos premjeros, į kurią neatvyktų tėvai ir sesuo, o aš niekada neatsisakau koncertuoti Lietuvoje, nes žinau, kad tuomet susitiksiu su savo šeima.
- Ar nesiilgite Vilniaus?
- Prie vietų ir daiktų neprisirišu. Prisirišu prie žmonių, draugų, o jų turiu visame pasaulyje, todėl negaliu ilgėtis visų miestų. Gyvenu Londono centre. Kai tiktai pajuntu, kad mane slegia vienatvė, einu į koncertus, teatrus, susitinku su draugais.
Daugiausia laiko praleidžiu kelionėse. Mano namai ten, kur esu aš. Jeigu manyčiau kitaip, negalėčiau taip lengvai judėti iš vieno pasaulio taško į kitą ir gyventi taip, kad per porą valandų visada suspėčiau susikrauti lagaminą.
Tėvų namuose jauku ir gera, bet apie tai stengiuosi galvoti kuo mažiau. Muzikantų bendruomenėje nemažai panašių vienišių kaip aš.
- Galbūt vienatvė tam tikra prasme ir teikia kūrybinės gyvasties, bet neįtikinsite, kad tai duoda ir asmeninės laimės.
- Negaliu pasakyti, kad neįsivaizduoju savęs šeimoje. Labai norint viską galima suderinti. Manau, tai ir daro tie žmonės, kurie nemėgsta būti vieniši. Aš kol kas stengiuosi tą vienatvę pripildyti darbu.
Antrosios pusės dar niekada neturėjau. Įsimylėti įsimyliu, bet tik metafizine prasme. Neįsivaizduoju darbo su kolegomis be meilės. Bet tai – profesinė meilė. Kol kas niekas nesiūlo nei širdies, nei rankos. O gal nepastebiu?
Labai dažnai jaučiuosi keistai, kai vyrai, priėję prie manęs po spektaklio, pradeda kalbėti ne su manimi, o su mano neseniai kurtu personažu.
Bet gal taip atrodo tik man?
- O gal jūs pernelyg aukštai užkėlusi kartelę ir laukiate, kol atjos princas ant balto žirgo?
- Joti nebūtina. Pakanka ateiti pėsčiomis. (Juokiasi.)
Aš neturiu jokių kompleksų ir prie vyro galiu prieiti pirma.
- Tai nejaugi nė karto nesate pamilusi stipriai ir kankinamai?
- Esu sena siela ir sunkiai randu bendrą kalbą su bendraamžiais. Mano požiūris į šiuolaikinį gyvenimą ir moralę yra šiek tiek kitoks nei kai kurių mano kartos atstovų. Mano supratimu, šeima – visko centras. Ji pirmoje vietoje, o ne karjera. Šeima – varomoji gyvenimo jėga.
Kol šalia nėra vyro, kuris mane myli, tol negaliu spėti ateities. Bet šeimos viziją turiu. O kol kas mano gyvenimo datos ir šventės – repeticijos ir koncertai. Dabar laiką matuoju tik taip.
- Kaip pavyksta susitaikyti su klaidomis scenoje ir gyvenime?
- Kuo esu vyresnė, tuo daugiau sau atleidžiu. Nors vis tiek nemėgstu klysti. Savo gyvenimą mėgstu kontroliuoti ir stengiuosi, kad viskas būtų sudėliota į vietas.
Tai leidžia jaustis laisviau. Jeigu būtų chaosas, tiesiog nesuspėčiau nuveikti begalės darbų.
- Užsienio spauda dažnai pabrėžia išskirtinį jūsų talentą. Jūsų laimėjimai – stulbinami, bet su aplinkiniais bendraujate paprastai, be jokios pozos.
Ar nesate išlepinta įkyraus gerbėjų dėmesio?
- Įkyrumas – savotiškas reiškinys, bet manęs nepersekioja gerbėjų minios.
Žmonių, kuriems rūpi opera, yra mažai. Gal todėl visada įsiklausau į publikos ir kritikų nuomonę, o ypač – ką sako mano kūrybos gerbėjai.
- Branginate kiekvieną minutę, todėl neįsivaizduoju jūsų ramiai vaikštinėjančios po parduotuves, kuriose dažnai patenkinama moterų silpnybė apsipirkinėti.
- Labai nemėgstu parduotuvių. Einu apsipirkti tada, kai jau neįmanoma nenueiti.
Nesu nuolatinė vakarėlių viešnia, todėl dažniausiai renkuosi kapsulės garderobą. Taip vadinasi būtiniausių daiktų komplektas, kuris telpa į vieną lagaminą. Jį nešioju pati, todėl stengiuosi, kad nebūtų sunkus.
O jeigu kartais prireikia kokio nors apdaro, jį visada galiu rasti sesers spintoje. (Juokiasi.)
Tikrai nesuku galvos dėl drabužių, kur kas labiau rūpinuosi savo balsu.