Prekybininkai ir jų jau „sušaudytų“ žmonių frontas it mūras stoja tarp mūsų ir siektinos šventos vietos. Dalis nepatyrusių maldininkų ar šiaip žioplių kaip mat krenta pakirsti patyrusių prekybininkų vyliaus; kiti – tikėjimo vedini – prasilaužia pro triukšmingai religinius daiktus vienas kitam „stumdančius“ ir dėl jų vertės besiderančius siūlytojus ir jų pirkėjus.
Nėra taip paprasta prasibrauti pro religiniais daiktais ir triukšmu prekiaujantį frontą. Reikia maldos ir dorybės praktikos įpročių, kad gebėtume pasipriešinti miniai ir triukšmui. Religiniui - taip pat.
Tačiau švento tikėjimo ir ilgesio vedini žengiame link Kryžiaus kalno papėdės. Čia mus pasitinka ir apgaubia šventa Dievo tyla. Kryžiuje miršta daiktų gėrio vylius. Religinių daiktų - taip pat.
Kryžiuje įžengiame į Dievo tylą ir suklumpame ties sielos prigimtinio ilgesio gelme. Čia – Kryžiaus tyloje – nutyla žmogus, ir prabyla Dievas. Net ir religingi žodžiai tampa bereikšmiai – kai prabyla Dievas.
Ar ne per smarkiai pasakiau? Gal jautrią religingą sielą, pripratusią maitintis gausingais ir jausmingais pamokslininko žodžiais, šiek tiek užgavau? Juk šv.Mišiose, nelygu kas celebruoja, žodžių tenka klausytis itin daug - gražių, suprantamų, nuoširdžių ir šiuolaikiškai tariamų.
Bet ne Žodžio. „Kaip ne Žodžio?“, tūlas prieštaraus, „juk šv.Mišiose klausomės Dievo Žodžio!“ Klausomės?! Paprieštarausiu dabar ir aš: o kaip jūs Žodžio „klausotės“? Klausytis reiškia KLAUSYTIS! Ypač Žodžio, kuris tapo kūnu ir pasiliko tarp mūsų švenčiausiame Eucharistijos sakramente! Atsakykite „klausytojai“: kiek TYLOS palydi jūsų klausą?
Kas trokšta klausytis, tas ieško tylos. Kas trokšta klausytis Dievo, tas ieško šventos Dievo tylos, kurią Jis sudabartina eucharistinėje Aukoje. Pamenu, kaip pirma kartą „atsidūriau“ Eucharistijos maldos tyloje. Buvo labai nepatogu. Tad muisčiausi, triukšmavau savyje, net protestavau. Kiek apsipratęs, bandžiau suprasti. Juk taip buvau įpratęs melstis šv.Mišiose – bandyti suprasti. O po to mečiau „suprasti“ ir pradėjau klausytis.
Ir supratau, kad mieliau yra klausytis ir neišmatuojama sielos gelmės klausa dalyvauti Dievo dovanojamoje dabartyje. Protas ėmė klusti, ir širdyje gyvenantis ilgesys susirado Dievą šventoje Aukos tyloje. Ir Dievas atsirado mano širdies klausoje, ir mano gyvenime. Tuomet ėmiau suprasti, kad ne mano sumanumas yra pagrindinis santykio su Dievu veiksnys. Bet suklusęs širdies pasišventimas ir Dievo maloningas „sudalyvavimas“ mano širdyje ir gyvenime.
Geriau nieko nesuprasti, bet ribotu protu tvirtai žinoti, kad nieko ir nesuprasi. Bet tikėti tuo, kas paskelbta, ir širdyje išklausyti sudabartinamos Aukos tylos. Kaip Marija, kuri tylėjo ir viską dėjosi į širdį, ir buvo supratingai ir mylinčiai ištikima „iki mirties, iki Kryžiaus mirties“.
„Jėzus pasišaukė Dvylika ir tarė: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels“. Tačiau jie nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma“ (Lk 18,31-34, šio sekmadienio Evangelija).
Ką mes galime suprasti apie Kryžiaus kančią ir iš čia trykštantį gyvenimą, jei mūsų širdis Kryžiaus gyvenime nedalyvauja? Ir kaip gali širdis aukotis, jei siela ir kūnas dievogarbos metu yra išimtinai užsiėmę - ribotu protavimu, pasibendravimais, lingavimais ir kitais humanizmais?
Gal geriau būti aklam, kad praregėtum kaip anas Jericho neregys?
„Kai Jėzus prisiartino prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus Nazarietis. Tuomet neregys ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Ėję priešakyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti.
Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Šis atsakė: „Viešpatie, kad praregėčiau!“ Jėzus tarė: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Tas bemat praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą“ (Lk 18,35-43, tęsinys).
Mokiniai stebėjo akimis, klausėsi ausimis, dėjosi į galvas ir nieko nesuprato. Aklasis niekada nesiklausė ir neturėjo progos „suprasti“ Viešpaties skelbimo. Tačiau aklasis turėjo išlavintą klausą ir tikėjimą. Būtent tikėjimo šauksmas prasibrovė pro religiniais žodžiais mintančios minios frontą ir pasiekė Dievo klausą.
Aklasis tikėjimu sudalyvavo Viešpaties kelionėje į Kryžiaus kalną. Klausa ir tikėjimu aklasis praregėjo, ir pamatė Dievą. Gal Jericho vergeta taip ir nieko nesuprato? O ką reikia „suprasti“, kai tikėjimu regi? Lieka tik būti su Dievu ir deramai pagarbinti Jį.
Mes prarandame galimybes ir gebėjimą klausytis šventos Dievo tylos. Net dievogarbą paverčiame nepaliaujamu žmonių kalbėjimu. Nesudaiktinkime Dievo vardo. Dėmėsio: sielos dūsta ir džiūsta pasaulio triukšme, kurio tiek daug sklando ir mūsų šventovėse!
Šventieji ženklai ir šventieji maldos žodžiai yra pakankamai iškalbingi. Kunigas juos ištars. O mes klausykimės šventos Dievo tylos Aukos kalno papėdėje. Ir Viešpats mus supras ir išklausys.