Ir moderniausioje fermoje reikalingas žmogus

Tik trys melžėjos, per pamainą susitvarkančios su keliais šimtais piendavių ir uždirbančios iki 3 tūkst. Lt per mėnesį.

Šimto karvių „ligoninė“, kurioje patyrusio veterinarijos gydytojo Vytauto Striškos prižiūrimos ilsisi ir gydosi karvutės, netyčia apšlubusios, kol mokėsi vaikščioti guminių grotelių takais.

Laisvalaikiu ir švenčių proga – naujametė kelionė darbuotojams po Europos sostines, kolektyvo vakaronės kultūros namuose...

Kas nenorėtų patogiai, su gera nuotaika dirbti moderniausioje ir didžiausioje Lietuvos privačioje fermoje „kaip sau“ ir gerai uždirbti? Turbūt neatsisakytų daugelis. Bet pirmenybė – Paįstrio k. (Panevėžio r.) gyventojams, geriausiems buvusio „Pergalės“ kolūkio specialistams.

Panevėžiečio Raimondo Vitkausko 1000 karvių fermos kompleksas šalia Paįstrio, Gegužinėje – pirmasis šalyje visiškai rekonstruotas ir atnaujintas pagal Europos Sąjungos standartus.

Padedant „Kesko Agro Lietuva“ bendrovės specialistams, čia įgyvendintas vienas stambiausių šalies gyvulininkystės ūkių atnaujinimo projektų, verslininkui atsiėjęs per 5 mln. Lt.

„Pamačiau, kad kainos kyla šuoliais, brangsta kuras, darbo jėga, statybos darbai, todėl nusprendžiau viską padaryti iškart“, - „ŪP“ sakė komplekso savininkas, 39 m. R.Vitkauskas, surizikavęs skolytis iš banko per 2,5 mln. Lt.

Kita tiek nuosavų lėšų verslininkas investavo į modernią karvidės įrangą, kurią sumontavo „Kesko Agro Lietuva“ specialistai.

1991 m. įsigytos buvusios kolūkio fermos vidus per 5 mėn. visiškai atnaujintas, pristatyta moderni melžykla, turinti „West-faliaSurge“ melžimo aikštelę „Side-by-side“, užimančią 2x20 m. Fermoje įdiegta pirmoji Lietuvoje amerikietiško tipo karvių pavarymo į melžimo aikštelę sistema su automatizuotu mėšlo nuvalymu nuo karvių surinkimo gardo. Sistemos operatoriui belieka tik įjungti nusileidžiančius vartus ir tyliai veikiantys mechanizmai suvaro karves į melžimo aikštelę.

- Net patys „keskininkai“ netikėjo, kad trumpiau nei per pusmetį įmanomi tokie grandioziniai darbai, - sakė R.Vitkauskas, pasidžiaugęs vienos Pasvalio bendrovės statybininkais, dar nepamiršusiais, kaip greitai ir kokybiškai statomos fermos.

Gyvuliai gana greitai priprato prie automatinių „komandų“. „Žmonės, ko gero, lėčiau persiorientuoja prie naujos tvarkos“, - juokavo fermos vedėja Angelė Gnižinskienė ir zooinžinierė Irena Šimkevičienė.

Moderni melžimo įranga leidžia greitai ir švariai pamelžti karves, rodo kiekvienos primilžį, matuoja pieno laidumą ir užtikrina aukštą produkto kokybę, padeda nustatyti, kuri karvė gali sirgti mastitu, kitomis ligomis. Pienas suteka į didžiulį 13 t talpos šaldytuvą.

Karvės fermoje laikomos palaidos, todėl jas tenka nuraginti. Banda šeriama kompiuterizuotai, pagal individualų šėrimo racioną. Valdymo programa „Dairy Plan 21“ reguliuoja kiekvienos piendavės mitybą, dozuoja papildus, suteikia galimybę kontroliuoti gyvulių produktyvumą ir sveikatą. Įdiegta ir identifikavimo sistema su davikliais ant karvės kojos. Kompiuteryje I. Šimkevičienė mato kiekvienos karvės rujojimo laiką, jos sveikatos būklę. Tai įgalina sėkmingesnį sėklinimą ir sutaupo išlaidas šiam tikslui.

Selekciniai vartai karvidėje automatiškai atskiria karves, kurioms reikalingas sėklinimas arba gydymas. Gyvulių komfortui ir kanopų saugumui galvijų gulėjimo vietos ir karvių vaikščiojimo takai padengti specialia gumine danga, automatizuotai šalinamas mėšlas.

Greitai fermoje bus baigtas montuoti didžiausias Lietuvoje 7000 kub. m srutų rezervuaras.

„Labai malonu dirbti kompiuterizuotai, švariai, nebereikia čiupinėti karvių - viską matau ekrane, o dirbant mėgiamą darbą ir sekasi, – kalbėjo 36 metų darbo stažą skaičiuojanti I.Šimkevičienė. Diplomuotos zooinžinierės žodžiais, ūkio savininkas R.Vitkauskas ir gamybos vadovas Sigitas Siudikas - vyrai mąstantys, darbštūs, besidomintys naujovėmis ir dar pačiame jėgų žydėjime, taigi fermos ateitis abejonių nekelia. Uždarbis – pora tūkstančių litų per mėnesį – specialistę irgi tenkina. Kadangi darbas netoli namų, moteris sako atsispyrusi vilionėms pereiti dirbti į „valdišką“ darbą Panevėžyje.

Pasak I.Šimkevičienės, fermos piendavių vidutinis metinis primilžis – 6793 kg iš vienos karvės, pieno riebumas 4,3–4,8 proc., baltymingumas – 3,7.

Pakalbinti gyvulininkystės komplekso generalinį direktorių R.Vitkauską buvo nelengva, - verslininkas nuolat „ant ratų“. Pasak jo, užsukus tokio pobūdžio verslo mechanizmą, atsipalaiduoti negali. Į pokalbį ūkio savininkas atvyko žvilgančiu naujausios laidos BMW su numeriu iš trijų „laimingų“ skaičių, tik jame fotografuotis nenorėjo. Gal vengdamas „papiktinti“ pavyduolius, o gal tiesiog nesureikšmindamas materialinę gerovę atspindinčios prabangios transporto priemonės.

„Savininkas privalo išmanyti visų etapų darbo specifiką – karvės nepaprašysi susilaikyti nuo rujos ar nesiveršiuoti, jei kartais Ireną miestas paviliotų“, - juokavo R.Vitkauskas, užtikrinęs, jog galėtų pavaduoti bet kurį iš 80-ties savo komplekso darbuotojų ir atsakęs į „ŪP“ korespondentės klausimus:

- Mano verslo pradžia – Kėdainių rajone, 50-je ha išsinuomotos žemės ir joje pasėtų kviečių. Patirties neturėjau, nors mano tėveliai kilę iš kaimo Anykščių r., bet konsultavausi su specialistais. Tuo metu Europos Sąjungos fondų parama net nekvepėjo, tačiau pataikiau „į bangą“, kai grūdų supirkimo kainos buvo gana aukštos - net 700 Lt/t, o degalai ir darbo jėga gerokai pigesni nei šiandien.

- Grūdų auginimas – sezoninis verslas, o gyvulininkystė – darbas apskritus metus. 1991 m. pirkau veikiantį ūkį, kuriame dirbo ir jam vadovavo buvę „Pergalės“ kolūkiečiai, ir pradėjau privatų verslą.

- Buvo visko. Tuometinė ūkio valdžia gąsdino, kad viskas bus perparduota, vėjais paleista, įkalbinėjau pajininkus pasitikėti, juk prievarta nieko nepadarysi. Gana greitai kaimo žmonės pamatė, kad gąsdintojai neteisūs – pastatų nepardavinėjame, patys ūkininkaujame, investuojame, duodame darbo ir leidžiame užsidirbti.

- Kodėl to paties nepavyko padaryti iš kolūkio atsiradusioje bendrovėje?

- Kai nuosavybė „mūsų visų“, tai ir vagiama, ir geriama bendrai, ir neskaičiuojama. O kai atsiranda vienas savininkas, atsakingas šeimininkas, pasikeičia požiūris. Tada dirbama ir siekiama uždirbti. Šiandien visuomenė sparčiai materialėja. Geri specialistai jau suvokia savo vertę. Mano ūkio žmonės – puikūs, bet juos suinteresuoti ir motyvuoti reikia pinigais. Vien glostydamas ir guosdamas pažadais gero darbuotojo ūkyje nesulaikysi.

- Ar be finansinio stimulo taikote ir kitokius?

- Visur egzistuoja žmogiškasis faktorius. Nuolat stengiuosi pagirti, įvertinti, pagerbti, pamaloninti. Kai matai, kad darbuotojas galvytę nuleidęs, kažkas jo asmeniniame gyvenime nesiklosto, kalbini, paguodi, paremi. Visi mes žmonės, tačiau darbas su žmonėmis – tikrai ne iš lengvųjų.

- Manau, kad tai – optimalus karvidės dydis Lietuvoje. Aišku, Kanados ar Rusijos masteliais mes būtume prie mažųjų. Plėstis dar norėtųsi, tačiau apriboja žemės stygius: arti Panevėžys, ūkiai stambėja, žemės kainos pasiekė kosminius dydžius, o pieno kainos krinta, rinka kaip ir persisotino. Šiuo metu deklaruoju apie 1,1 tūkst. ha žemės, apie 400 ha - privati, kita nuomojama. Pavasarį eisime į lauką, karves vesime į saulutę, bet bandai viršijus 1000 karvių, gali pritrūkti vietos, nes sąlyginiam galvijui reikia skirti maždaug 1 ha žemės.

- Manau, kad jau po pirmųjų dvejų metų sunku mane būtų buvę „apstumti“ – esu linkęs nuolat domėtis, gilinti žinias, konsultuotis su žinovais – taip ir ateina supratimas.

- Yra baisesnių kvapų – chemijos, naftos, aplinką teršiančios pramonės. Man mėšlo kvapas nėra pats maloniausias, bet jis nekenkia sveikatai. O jei ūkininkavimas leidžia išgyventi man ir mano šeimai, tai kodėl to nedaryti?