Bet net jeigu Europa nebūtų kažkada sugalvojusi Eurovizijos, ją tiesiog būtume privalėję kaip nors išrasti patys.
Ne todėl, kad ji jaudina jauną ir seną. Ir ne todėl, kad per Euroviziją galime tapti šiame amžiuje labiausiai kylančio tautinio sporto – mobiliųjų mygtukų maigymo – žaidėjais. Nors ir tai, žinoma, miela.
Užsidegti amžina meile Eurovizijai galima vien už tai, kad visas mūsų kvailumas, nemokšiškumas, kaimiškas familiarumas ir primityvumas – kaip ant delno.
Niekur kitur tokio koncentrato daugiau nepamatysi.
Be abejo, galima pasiginčyti. Ne vienas iškart paklaus: „O Seimas?“
Ir bus teisus. Tik kiekgi žmonių irgi rimtai stebi tai, kas vyksta Seime? Užtat Eurovizija – tam ji ir Eurovizija – ateina beveik į visus namus.
Vaizdas priminė gedulingus pietus. Būtų tiesiog nusikaltimas maestro V.Juozapaičiui išsprūdusią vaizdingą frazę apie vienos grupės aprangą taikyti taip siaurai.
Tai apie visą lietuvišką Euroviziją trumpai pasakyta.
Ypač norėjosi sušukti tą akimirką, kai gražuolė Eurovizijos vedėja nerausdama išpyškino frazę apie atliekant gamtinius reikalus apšlapintus du pirštus. Kažkelintų metų „Mis Lietuva“. „Paguodė“ puikaus balso dainininkę, iš kurios išsityčiojo komisijos vyrija. Šios subtilumu apkaltinti niekas niekada nedrįs. Kaip ir gražiosios laidos vedėjos.
„Furistų“ kabinose ar statybų aikštelėse galima ir ne tokių „perlų“ prisigraibyti.
Bet kokių drignių reikia užkąsti, kad taip pavarytum per nacionalinį transliuotoją?
Mintį apie drignių rūšį sustiprino vedėjos sakiniai veltiniai, skirti baltarusiui dainininkui pristatyti.
Matėte išplėstas jos kolegos vedėjo akis, tarytum sakančias: „Viešpatie, ką ji čia mala ir ką dar primals?“
Nespėjo. Eurovizijos laikas baigėsi. Užtat kultūros ministras, liberalcentristas J.Jučas laiko pasižymėti apsčiai turėjo. Visą Euroviziją. Kiti politikai, būsimi kandidatai į Seimą turėjo sprogti iš pavydo.
Vargšė kultūros ministro lietuvių kalbos mokytoja, jei ji dar gyva. Vargšė Lietuvos valstybė.
„Jei jums teks atstovauti LietuvĄ“, – porino kultūros ministras J.Jučas. Ir tai varė į neviltį šimtus dorų lituanistų, kurie stengiasi išmokyti mūsų vaikus sakyti, kad galime atstovauti tik LietuvAI.
Naudininkas, o ne galininkas, pone ministre. Jeigu negaila pačiam savęs, pagailėkite bent valdžios niekinamų mokytojų ir neikite daugiau į televiziją, kol burbuliuosite kaip Eurovizijoje: „O, tačiau“.
Tai televizinė pelė Sūrskis taip šaržuoja nevykusius oratorius, kartodama „O, bet, tačiau“. Kultūros ministras nutarė, kad šitaip televizijoje ir reikia kalbėti?
Apskritai, kas pasakys, kam ta Eurovizijos komisija, kai balsuoja tauta? Tyčiotis iš pačios televizijos atrinktų nevykėlių dainininkų?
Jeigu ši komisija, kaip koks komunistų partkomas, įkurta tiktai dėl visiško nepasitikėjimo tauta, tada kitas klausimas: o ar yra koks skirtumas, kuri grupė ar dainininkas užims paskutinę vietą Europoje?
A, tai paaiškėja tik po to. Štai ir dar vienas bruožas, dėl kurio myliu Euroviziją – ji kaip broliai dvyniai panaši į lietuvišką politiką.
Serga Amerikos ūkis, dreba Azija ir Europa, o ką kalba Lietuvos banko valdytojas R.Šarkinas? „Pasaulio finansų krizė neturės įtakos Lietuvos bankams“. Dar didesniu optimizmu trykšta finansų ministras R.Šadžius.
Ką prieš 9 metus kalbėjo tuometis premjeras G.Vagnorius?
„Jokios įtakos Rusijos finansų krizė Lietuvos ekonomikai neturės“.
Turėjo, ir dar kokią. Bet tik po to. Po ano premjero fiasko politinėje Eurovizijoje.