Viršininke, netark nuteistojo vardo

Aldona JANKAUSKIENĖ
„Ar tu nebijai?“ - alytiškė Berta Kubilevičienė jau įprato girdėti tokį klausimą. To nuolat klausia draugai, artimieji ir beveik visi, kurie tik sužino, kad moteris dirba kalinių būrio viršininke Alytaus pataisos namuose.
Šioje įstaigoje kali apie tūkstantį po keletą kartų teistų vyrų. B.Kubilevičienės vadovaujamame būryje jų būna 20-30.
39 metų moteris su savo būrio nuteistaisiais bendrauja kasdien: priima jų prašymus ir skundus, išklauso norinčius pasipasakoti, rūpinasi jų buities reikalais. Berta eina pas prasižengusius savo būrio vyrus į baudos izoliatorių, kasdien užsuka į jų gyvenamąsias patalpas, prireikus nuteistieji ateina į viršininkės kabinetą. Moteris su kalinčiais vyrais bendrauja viena - šalia nestovi jokia apsauga.
„Ar nebūna baisu?“ - neištvėrė jos nepaklaususi ir „Ekstros“ žurnalistė. „Ne“, - santūriai šyptelėjo Berta. Trumpas jos atsakymas nuskambėjo nuoširdžiai ir įtikinamai.
B.Kubilevičienė - viena iš dviejų nuteistųjų būrio viršininkių Alytaus pataisos namuose, visiems kitiems būriams vadovauja vyrai. Prieš metus būrio viršininke tapusi Berta keletą mėnesių buvo vienintelė tokias pareigas einanti moteris šioje vyrų įkalinimo įstaigoje. Netrukus ji sulaukė kolegės.
Vyrų įkalinimo įstaigose prižiūrėtojomis ar būrių viršininkėmis dirbančios moterys Lietuvoje - naujas reiškinys. Anksčiau tokiose vietose jos būdavo nepageidaujamos baiminantis dėl nuteistų vyrų apsuptyje atsidūrusių moterų saugumo. Moterys įkalinimo įstaigose dirbdavo tik ten, kur nebūdavo tiesioginio kontakto su nuteistaisiais.
Tačiau gyvenimo realybė privertė keisti įprastą tvarką ir požiūrį. Kai dėl nedidelių atlyginimų vyrų, norinčių dirbti pataisos namuose, pradėjo gerokai mažėti, o vėliau ir visai nebeliko, nuspręsta priimti į darbą moteris.
„Užsienio patirtis rodo, kad moterys ne tik gali dirbti tokiose vietose, bet ir labai neblogai susitvarko su savo pareigomis“, - sakė Alytaus pataisos namų direktorius Kęstutis Jasmontas.
Moterys į vyriškas pareigas vyrų kalėjimuose Lietuvoje priimamos jau maždaug metai. Per tą laiką vien Alytaus pataisos namuose prižiūrėtojomis pradėjo dirbti apie 40 dailiosios lyties atstovių.
Baimės dėl jų saugumo bandantys atsikratyti įkalinimo įstaigų vadovai vis dėlto stengiasi jas skirti į tas vietas, kur joms netektų tiesiogiai susidurti su kaliniais. Moterims dažniau tenka budėti sargybos bokšteliuose, o teritorijoje kalinius dažniausiai prižiūri vyrai.
„Ateityje stengsimės, kad ir teritorijoje kartu patruliuotų vyras ir moteris. Pastebėjome, kad moterys sugeba ramiau užglaistyti konfliktus, jų buvimas gal net daro teigiamą įtaką nuteistųjų elgesiui“, - kalbėjo K.Jasmontas.
Pataisos namuose dirbančio prižiūrėtojo ir būrio viršininko funkcijos labai skiriasi. Prižiūrėtojas - nuteistuosius kontroliuojantis, saugantis asmuo. Būrio viršininkas - tas, į kurį jie kreipiasi kilus bet kokiam reikalui, iš kurio laukia pagalbos ir kuriuo labiau pasitiki. Būrio viršininkas nuteistiesiems - ir didesnis autoritetas.
„Daugelis žmonių nesuvokia, koks yra mano darbas, ką aš darau. Juk čia uždara zona, į kurią patenka ne bet kas. Laisvas žmogus net neįsivaizduoja, kas čia vyksta, todėl ir klausinėja vis to paties.
Žmonėms smalsu, kaip elgiasi nuteistieji, ką jie veikia. Galų gale kamantinėjimas baigiasi tuo pačiu klausimu: ar man ten nebaisu“, - pasakojo viena pirmųjų šalyje nuteistų vyrų būrio viršininke dirbti pradėjusi B.Kubilevičienė.
Į pastarąjį klausimą ji visada atsako neigiamai. Ir prisipažįsta, kad būdama savo darbe dažnai jaučiasi net gerokai saugesnė nei sutemus eidama per miestą.
„Darbe visada turiu pavojaus signalo pultelį, kurį paspaudusi iškart sulaukčiau netoli esančių prižiūrėtojų, kitų pareigūnų pagalbos. O jeigu einant per miestą kas atsitiktų, iš kur tos pagalbos prisišaukčiau?“ - svarstė pareigūnė.
Akis į akį su kaliniais bendraujančiai būrio viršininkei per pirmuosius darbo metus dar nė karto neteko pasinaudoti pavojaus signalo pultu, kurį darbe nuolat nešiojasi kišenėje.
Berta prisipažino: jeigu prieš metus, kai sulaukė pasiūlymo tapti būrio viršininke, būtų jautusi baimę, šio darbo greičiausiai būtų atsisakiusi. Tačiau pataisos namų aplinka moteriai jau buvo pažįstama ir jos nebaugino.
Prieš tapdama būrio viršininke, inžinieriaus išsilavinimą turinti B.Kubilevičienė šešerius metus dirbo pataisos namuose esančioje valstybinėje įmonėje, kurioje nuteistieji gamina baldus, kitokius daiktus.
Bertai bendrauti su kaliniais tuomet beveik netekdavo - ji dirbo administracinį darbą. Tačiau po šešerių metų tokios patirties pataisos namų atmosfera ir darbo įkalinimo įstaigoje specifika jai jau nebuvo svetima.
„Tik pradėjęs tokioje įstaigoje dirbti žmogus jaučia ir įtampą, ir nerimą. Prisimenu, ir aš, pirmą kartą pabuvusi pataisos namuose tarp nuteistųjų, vakare jaučiausi išsunkta lyg po sunkiausio fizinio darbo. Ko gero, ten būnant net kojos virpėjo. Bet paskui įsisuki į verpetą ir viskas užsimiršta, pasitraukia į šalį - lieka tik darbas. Žinai, kur eini, ką darai, ir nebelieka kada bijoti“, - kalbėjo alytiškė.
Sulaukusi pasiūlymo tapti būrio viršininke, moteris nevargino savęs ilgais svarstymais ir neišgirdo atkalbinėjimų iš kolegų, kurių nuomonės ji klausė.
„Jeigu būčiau buvusi žmogus iš šalies, gal ir būčiau pabūgusi tam ryžtis: juk šioje specifinėje įstaigoje ne kiekvienas psichologiškai ir morališkai gali ištverti“, - neslėpė B.Kubilevičienė.
Išsituokusiai moteriai nereikėjo savo sprendimo derinti su vyru, o aštuoniolikmetis sūnus sulaikyti nuo netikėto karjeros posūkio motinos nebandė. Tik po pirmosios darbo dienos jis pasmalsavo: „Na, kaip ten?“
Nuteistųjų, kurių būriui iki tol vadovavo pareigūnas vyras, reakcija, išvydus naująją viršininkę, buvo įvairi: vieni džiaugėsi, kiti tylėjo, treti žiūrėjo skersai.
Laiką nelaisvėje leidžiantys vyrai, savo aplinkoje išvydę moterį, neretai pradeda laidyti replikas, dviprasmiškus garsus. Berta tikino, kad nei pirmąją savo darbo dieną, nei vėliau tokių dalykų iš būrio nuteistųjų jai neteko girdėti. „O ką jie kalba man negirdint, nežinau“, - šyptelėjo pareigūnė.
Užtat komplimentus nuteistieji sako jai girdint, ir ne taip jau retai. Vos pradėjusią dirbti dailią viršininkę kai kurie nuteistieji siūlėsi pamaloninti šokoladu, tačiau, jai keletą sykių mandagiai, bet kategoriškai atsisakius, pasiūlymai liovėsi. Informacija tarp kalinių plinta labai greitai.
Pareigūnai žino, kad nuteistieji savaip išbando kiekvieną įkalinimo įstaigoje dirbti pradėjusį žmogų. Vieną kartą pamaloninę, kitąsyk lengvai gali paprašyti paslaugos, o vėliau jau imti reikalauti. Vienas neatsargus pareigūno žingsnis gali būti lemtingas ir turėti skaudžių padarinių.
„Dirbti su žmonėmis visur sunku. O su tokiu kontingentu, koks yra pas mus, - tuo labiau“, - pripažino B.Kubilevičienė. Tačiau ji nesigaili sutikusi viena pirmųjų imtis pareigų, kurias daugelį metų eidavo tik vyrai.
Berta žino visų savo būrio nuteistųjų vardus, bet kreipiasi į juos vien pavarde. Moteris vengia bet kokio familiarumo ir stengiasi išlaikyti oficialų atstumą. Nuteistieji B.Kubilevičienę vadina viršininke arba auklėtoja.
„Būrio viršininkas pataisos namuose ir yra maždaug tas pat kaip mokykloje klasės auklėtojas. Į mane nuteistieji kreipiasi jiems rūpimais klausimais. Aš suteikiu informaciją, perduodu jų prašymus, padedu tvarkyti kitokius reikalus. Būrio viršininkas nuteistajam turi atstoti ir tėvą, ir motiną“, - savo funkcijas aiškino Berta.
Žmonės jos būryje keičiasi dažnai: vieni išeina į laisvę, kiti prasikalsta ir grąžinami atgal. Tačiau viršininkė stengiasi pažinti ir rasti bendrą kalbą su kiekvienu jų.
Ji perverčia visų naujai į būrį patekusių nuteistųjų bylas, paskaito psichologų išvadas. „Kuo daugiau žinai apie žmogų, tuo lengviau su juo bendrauti“, - įsitikinusi Berta.
Darbe ji visuomet vilki uniformą. Ją užsisakydama moteris galėjo rinktis kelnes arba sijoną. Nuteistųjų būrio viršininkė pasirinko ne itin dailiai atrodančias kelnes, o ne kojas iki kelių atidengiantį sijoną.
Ji įsitikinusi, kad tokiame darbe kelnės - ne tik patogesnis, bet ir tinkamesnis drabužis. „Nereikia savo išvaizda provokuoti žmonių“, - paaiškino Berta.
Kai ji įeina į nuteistųjų miegamuosius, kuriuose gyvena po 5-6 žmones, vyrai pakyla iš savo vietų: viršininkę jie sutinka stovėdami. Berta patikino, kad įėjusiai į nuteistųjų patalpas jai dar niekada neteko susidurti su kalinčių vyrų priešiškumu: dažniau jie kaip tik atrodo nudžiuginti jos apsilankymo.
Kaskart, viena eidama į gyvenamąsias nuteistųjų patalpas, ji rankoje nelaiko pavojaus signalo pultelio. Ar prireikus suspėtų jį išsitraukti iš kišenės?
Užuot tiesiai atsakiusi Berta tik šyptelėjo jai būdingu santūriu šypsniu ir prisipažino: „Suprantu, kad mano darbas pavojingas. Bet stengiuosi į tai per daug nesigilinti, neleidžiu sau galvoti apie kokias nors baimes. Kaip kitaip galėčiau dirbti?“
Ji vadovauja būriui, kuriame kali geriausiai besielgiantys nuteistieji - tie, kurie jau įgiję teisę dirbti be sargybos. Į moters vadovaujamą būrį patenka nuobaudų neturintys, tam tikrą bausmės dalį jau atlikę, pasitikėjimą įgavę kaliniai, kuriuos labai kruopščiai atrenka speciali komisija.
Perėję šią atranką, jie tampa vadinamaisiais kaliniais be sargybos ir gali dirbti ne tik pataisos namų teritorijoje: dieną daugelis išvežami į laisvėje esančias įmones.
Tačiau tai nuteistiesiems - ne tik privilegija, bet ir nelengvas išbandymas. Patys dar būdami kaliniai, jie atsiduria šalia laisvų žmonių ir laisvo gyvenimo pagundų, o jų traukai atsispirti nelengva.
Neretai pasitaiko, kad pabuvę būryje be sargybos jie nusižengia ir patenka į baudos izoliatorių ar, praradę pasitikėjimą, grąžinami į uždarąją pataisos namų zoną.
Berta šypsodamasi pasakojo apie vieną nuteistąjį, kuris tokiame būryje be nuobaudų sugebėjo ištverti rekordiškai ilgai - pusantrų metų. Tačiau iki laisvės likus vos porai savaičių iš laimės prisigėrė ir pateko į baudos izoliatorių.
„O neseniai iš izoliatoriaus parsivedžiau nuteistąjį, pas kurį buvo rastas mobilusis telefonas. Kaliniams juos turėti draudžiama. Iki tol žmogus lyg ir buvo teigiamas. Bet jų perprasti neįmanoma - tai ne po vieną nusikaltimą įvykdę ir kitokią gyvenimo mokyklą išėję žmonės“, - kalbėjo B.Kubilevičienė.
Kiekvieną rytą atėjusi į darbą, rikiuotėje ji sužino, kaip naktį praleido jos būrio nuteistieji. Susirinkusi raportus, eina į baudos izoliatorių kalbėtis su prasižengėliais.
Prasikaltę nuteistieji būrio viršininkės neretai prašo užtarti prieš pataisos namų direktorių, kuris sprendžia, kokią nuobaudą skirti. Aiškindami savo elgesį, kaliniai turi daugybę pasiteisinimų ir niekuomet nesijaučia kalti dėl prasižengimo. „Kaskart klausydamasi, ką jie šneka, svarstau, ar nemeluoja. Jokiu būdu negaliu aklai jais pasitikėti: visą laiką būnu įtari“, - neslėpė B.Kubilevičienė.
Kokia turi būti moteris, kad galėtų dirbti nuteistų vyrų būrio viršininke? Berta į šį klausimą atsakė nedvejodama: „Emociškai stipri, nekarštakošė, neimpulsyvi. Sugebanti išlikti rami pati ir nuraminti įsiplieskusius nuteistuosius, jei to prireikia“.
Ramaus būdo Bertai po darbo nereikia ieškoti, kur išlieti visą dieną tvardytas emocijas. Į sporto klubą ji vaikšto ne norėdama išsikrauti, o stengdamasi palaikyti gerą fizinę formą.
„Ir anksčiau pasportuodavau, bet darydavau tai probėgšmais. O tapusi būrio viršininke, pradėjau uoliai sportuoti. Tai būtina - privalau būti geros formos, be to, kasmet reikia laikyti fizinio pasirengimo įskaitas“, - nuteistųjų būrio viršininkė prisipažino, kad naujas darbas jai tapo stimulu reguliariai sportuoti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.