Klimato pokyčiai grasina katastrofomis

Apie kli­ma­to po­ky­čius iš pir­mų lū­pų – į klau­si­mus at­sa­ko Lie­tu­vos hid­ro­me­te­o­ro­lo­gi­jos tar­ny­bos prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Kli­ma­to­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­ja dr. Aud­ro­nė Gal­vo­nai­tė.

- Šil­tos lie­tu­viš­kos žie­mos – kli­ma­to at­ši­li­mo po­žy­miai ar na­tū­ra­lių kli­ma­to po­ky­čių reiš­ki­niai?

- Šil­tas žie­mas Lie­tu­vo­je pa­ste­bi­me ne pir­mus me­tus, to­kių bu­vo ir anks­čiau. Ta­čiau šiais me­tais vi­siš­kai nė­ra snie­go. Anks­čiau bū­da­vo ato­drė­kių, bet snie­go pa­klo­tas lai­ky­da­vo­si.

Anks­čiau tarp šal­tų žie­mų pa­si­tai­ky­da­vo šil­tų, o da­bar at­virkš­čiai – šal­tos žie­mos vis re­tes­nės ar­ba šal­tis trun­ka trum­pai. Ap­skri­tai sun­ku kal­bė­ti apie šal­tą­jį se­zo­ną, kai per vie­ną die­ną pa­si­kei­čia vi­si me­tų lai­kai – snin­ga, ly­ja, žai­bai tran­ko­si. Tai le­mia vyks­tan­tys glo­ba­lūs po­ky­čiai. Gam­tos ano­ma­li­jos vyks­ta vi­sa­me pa­sau­ly­je.

At­ro­do, kad Že­mė at­si­sto­jo ant gal­vos. Ten, kur sub­tro­pi­kai, kur tu­rė­tų bū­ti šil­ta, snin­ga, ir ga­na gau­siai, kren­ta tem­pe­ra­tū­ra, su­kel­da­ma di­de­lį pa­vo­jų ne tik der­liui, bet ir žmo­nėms. Gy­ven­to­jai ne­pri­si­tai­kę gy­ven­ti šal­to kli­ma­to są­ly­go­mis, ne­tin­ka­mi jų na­mai. Už­pus­ty­ti ke­liai su­ke­lia trans­por­to su­iru­tę. Snie­gas už­ver­tė Ki­ni­ją, Ja­po­ni­ją.

Tuo tar­pu Ark­ty­je yra ne­pa­pras­tai šil­ta. Per­nai pir­mą kar­tą žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je Ark­ties van­de­ny­nas bu­vo api­plauk­tas be led­lau­žio. Ar tai ge­rai, ar blo­gai? Iš vie­nos pu­sės ge­rai, nes pail­gė­jo na­vi­ga­ci­nis lai­ko­tar­pis, anks­čiau ten dir­ban­tys ir gy­ve­nan­tys žmo­nės lai­vų tu­rė­da­vo lauk­ti pu­sę me­tų. Iš­si­plė­tė tu­riz­mas. Iš­po­pu­lia­rė­jo eg­zo­tiš­kos ke­lio­nės skris­ti į Šiau­rės ar Pie­tų aši­ga­lį per Nau­juo­sius me­tus.

Ki­ta ver­tus, dėl to­kių kli­ma­to po­ky­čių ga­li iš­nyk­ti iš­ti­sos gy­vū­nų po­pu­lia­ci­jos, pa­vyz­džiui, bal­tie­ji lo­kiai, ku­riems per karš­ta.

- Jei kal­bė­tu­me tik apie orų po­ky­čius, ke­li laips­niai tik­rai nė­ra la­bai reikš­min­gi. Pa­pras­tai žmo­nės taip ir ma­no – il­ges­nis šil­tas se­zo­nas net ir ge­rai, ma­žiau rei­kia šil­dy­ti na­mus, ne­rei­kia šil­tų dra­bu­žių ir pan.

Ta­čiau kli­ma­tas – tai su­dė­tin­ga sis­te­ma, ku­ri kin­ta ir vys­to­si pri­klau­sy­da­ma nuo ki­tų sfe­rų kai­tos ir vys­ty­mo­si: krios­fe­ros, at­mo­sfe­ros, bios­fe­ros, ge­os­fe­ros ir kt. Oro tem­pe­ra­tū­ra – tik ne­di­de­lė da­lis vi­so­je gran­di­nė­je.

Ap­žvel­gę kli­ma­to vi­su­mą įsi­tin­kin­si­me, kad si­tu­a­ci­ja tam­pa pa­vo­jin­ga.

Kaip jau mi­nė­jau, ne tik ga­li iš­nyk­ti gy­vū­nų po­pu­lia­ci­jos, bet ir pa­si­keis­ti eko­sis­te­mos. Tirps­ta am­ži­no įša­lo že­mė, ant ku­rios pa­sta­ty­ti iš­ti­si mies­tai, nu­ties­ti naf­tos vamz­dy­nai, pa­sta­ty­ti grę­ži­niai. Jau da­bar skel­dė­ja ke­liai, na­mai Ru­si­jo­je, Ka­na­dos šiau­rė­je, Alias­ko­je.

Tirps­ta Ant­ark­tidos le­dy­no pa­kraš­čiai ar­ba at­sky­la di­de­li le­do lui­tai ir drei­fuo­ja van­de­ny­je.

Tirps­tant le­dy­nams di­dė­ja gė­lo van­dens kie­kis. Sū­rus van­duo sun­kes­nis, to­dėl leis­da­ma­sis že­myn tu­rės įta­kos van­de­ny­no sro­vėms. Dėl šių po­ky­čių kei­sis van­de­ny­no spal­va, o ta­da ir jo tem­pe­ra­tū­ra. Su­ši­lęs van­de­ny­nas plė­sis, veiks oro tem­pe­ra­tū­rą. Taip su­si­da­ro už­da­ras ra­tas.

Tai­gi pro­ble­ma rim­ta ir gai­la, kad vy­rau­ja ne moks­li­nės dis­ku­si­jos, o po­pu­lis­ti­niai pa­si­kal­bė­ji­mai, ku­riuos es­ka­luo­ja po­li­ti­kai, daž­niau­siai prieš rin­ki­mus.

- Ši hi­po­te­zė iš da­lies tu­ri moks­li­nį pa­aiš­ki­ni­mą. Gol­fo sro­vė dėl sū­raus ir šal­to van­dens pa­ke­lia­ma į pa­vir­šių, to­dėl Eu­ro­po­je vy­rau­ja vi­du­ti­nio šil­tu­mo kli­ma­tas. Tirps­tant le­dy­nams, Gol­fo sro­vė ga­li pa­suk­ti į ki­tą pu­sę, su­sto­ti ties Af­ri­kos že­my­nu, ar jos at­ša­kos pa­suks ki­ta lin­kme, to­dėl kli­ma­tas Eu­ro­po­je at­šals. Ta­čiau dar ne­aiš­ku, kiek pa­di­dės gė­lo van­dens kie­kis. Rim­to moks­li­nio pa­tvir­ti­ni­mo nė­ra.

Bet fak­tas, kad Lie­tu­vos kli­ma­tas, kaip ir vi­so pa­sau­lio, kin­ta. Me­ti­nė tem­pe­ra­tū­ra di­dė­ja, nors ir ne­vie­no­dai. Pa­di­dė­ji­mas ly­gi­na­mas pa­gal nu­sta­ty­tą kli­ma­to nor­mą. Že­mes­nė už nor­mą tem­pe­ra­tū­ra bu­vo tik 1995-1996 m. žie­mą. Tai bu­vo pas­ku­ti­nė il­ga ir gi­li žie­ma. Vi­sų ki­tų me­tų me­ti­nės tem­pe­ra­tū­ros ar­ba ar­ti­mos stan­dar­ti­nei kli­ma­to nor­mai, ku­ri Lie­tu­vo­je nu­sta­ty­ta 6,2 laips­nių, ar­ba daug aukš­tes­nės. Pra­ei­tais me­tais bu­vo 1,7 laips­nių aukš­tes­nė.

Lie­tu­vo­je at­si­ran­da pro­ble­ma dėl ne­to­ly­gaus kri­tu­lių pa­si­skirs­ty­mo. Mū­sų kraš­tas bu­vo per­tek­li­nio drėg­nu­mo zo­no­je – dau­giau ly­da­vo, nei iš­ga­ruo­da­vo. Da­bar daž­nai iš­tin­ka saus­ra – va­sa­rą, pa­va­sa­rį. Kri­tu­lių iš­krin­ta ma­žiau nei nor­ma, o pas­kui per ke­lias pa­ras – dvie­jų ar tri­jų mė­ne­sių kie­kis. Liū­tys nu­plau­na der­lin­gą že­mės sluoks­nį, su­jau­kia der­lių, nu­ar­do ke­lius ir pan.

At­si­ran­da karš­čio ban­gos. Taip bū­da­vo ir anks­čiau, bet truk­da­vo il­giau­siai dvi die­nas. Pas­ta­ruo­ju me­tu jos ga­li tęs­tis ir de­šimt die­nų. Tai ke­lia pa­vo­jų vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms, vai­kams. Mū­sų imu­ni­nė sis­te­ma pri­tai­ky­ta vi­du­ti­nių pla­tu­mų juos­tos kli­ma­tui, to­dėl pri­si­tai­ky­ti sun­ku.

Šil­tė­jan­tis kli­ma­tas į mū­sų kraš­tus pri­vi­lio­jo įvai­rių pa­ra­zi­tų. Kai ku­rie at­mig­ruo­ja iš pie­tų, kai ten at­šą­la, ir pa­si­lie­ka pas mus, nes ran­da ge­ras są­ly­gas. Ky­la pa­vo­jus, kad Lie­tu­vo­je ga­li pa­plis­ti ma­lia­ri­ja.

Len­ki­jos van­de­ny­se pa­si­ro­dė pi­ra­ni­jos. Į Bal­ti­jos jū­rą at­plau­kia ryk­lių žval­gai.

- Jei kli­ma­tas ir to­liau to­kiu tem­pu kei­sis, pra­si­dės ma­si­nė gy­ven­to­jų mig­ra­ci­ja iš ša­lių, kur pri­trūks mais­to ir van­dens, ypač Af­ri­kos. Kol kas eko­lo­gi­niai mig­ran­tai pa­pli­tę tik vie­ti­nia­me re­gio­ne – iš sa­lų ke­lia­si į že­my­ną. Tai dar nė­ra ma­si­nis reiš­ki­nys, daž­niau pa­si­tai­ko tik žval­gai. Bet jei gim­ta­me kraš­te ne­bus są­ly­gų iš­gy­ven­ti, iš pra­džių į tin­ka­mus gy­ven­ti kraš­tus at­va­žiuos vie­nas, o jam iš pas­kos vi­sa gi­mi­nė.

Ly­giai to­kie pro­ce­sai vyks­ta ir gam­to­je. Tik­riau­siai pa­ste­bė­jo­te va­sa­rą ama­ro, juo­dų taš­ke­lių, ir vo­ra­tin­kliu ap­trauk­tus krū­mus – tai sub­tro­pi­kų ama­ras. Jie at­ke­lia­vo su oro srau­tais. Čia są­ly­gos – ku­ror­ti­nės, ža­lu­mos daug, to­dėl ir pra­dė­jo dau­gin­tis.

Paukš­čiai žie­mo­ji­mo vie­to­se ran­da snie­go, to­dėl skren­da at­gal – į šiau­rę, kur ne taip šal­ta.

Šil­tas oras su­trik­do gy­vū­nų žie­mos mie­gą, o tai nei­gia­mai at­si­lie­pia jų sa­vi­jau­tai, svei­ka­tai, to­dėl ga­li iš­nyk­ti. Gam­ti­nin­kai žie­mą pa­ste­bė­jo pėd­sa­kų tų gy­vū­nų, ku­rie tu­rė­tų mie­go­ti.

- Ši hi­po­te­zė pa­grįs­ta moks­liš­kai. Jei iš­tirps le­dai tik Ark­ty­je, van­dens tū­ris pa­si­keis tik tiek, kiek iš­si­plės dėl ši­lu­mos. Bet jei iš­tips kal­nų le­dy­nai ir am­ži­nas įša­las, ta­da jū­ros ly­gis tik­rai pa­kils.

Ma­no­ma, kad vi­sa Lie­tu­va ga­li at­si­dur­ti po van­de­niu. Gal­būt taip ka­da nors ir at­si­tiks, nes taip ir bu­vo – įvai­rio­se sau­su­mos vie­to­se ran­da­ma gi­nta­ro, kriauk­lių, mo­lius­kų. Bet tai – to­li­ma at­ei­tis, o pa­vo­jus pra­ras­ti Pa­lan­gą, Ne­rin­gą – la­bai re­a­lus. Ga­li pa­si­keis­ti upių mig­ra­ci­ja, at­si­ras­ti nau­jos už­pel­kė­ju­sios vie­tos ir kt.

- Yra dvi – pe­si­mis­ti­nė ir op­ti­mis­ti­nė, ta­čiau prog­no­zė ne­bū­ti­nai pa­si­tvir­ti­na.

Jei kli­ma­tas šils to­kiu tem­pu, kaip iki šiol, vi­du­ti­nė me­ti­nė tem­pe­ra­tū­ra ga­li pa­kil­ti 3–4 ar net dau­giau laips­nių iki šio šimt­me­čio vi­du­rio. Tai jau pa­vo­jin­ga gy­vy­bei. Ke­tu­ri laips­niai yra ri­ba, kai pla­ne­ta „iš­keps“.

Kiek op­ti­mis­tiš­kes­nė progno­zė – tem­pe­ra­tū­ra pa­kils 2 laips­niais.

Prog­no­zuo­ja­ma, kad šil­tuo­ju me­tų pe­ri­odu Ark­ties van­de­ny­ne iš vi­so ne­bus le­do. Ty­vu­liuos jū­ra. Tuo­met gal pa­si­keis Gren­lan­di­ja, ku­ri bus ža­lia. Gal su­ža­liuos ir Alias­ka.

- Taip, to­kie plo­tai sun­kiai su­vo­kia­mi. Ne vel­tui ko­vo 12 d. pa­skel­bta Tarp­tau­ti­ne po­lia­ri­ne die­na, o šių me­tų ko­vo mė­ne­sį bai­gia­si Tarp­tau­ti­niai po­lia­ri­niai me­tai. At­lie­ka­ma daug ty­ri­mų. Ne­tru­kus su­ži­no­si­me nau­jus duo­me­nis apie pa­si­kei­ti­mus šiau­rės pus­ru­tu­ly­je.

- Kli­ma­to po­ky­čiams tu­ri įta­kos ir ki­ti fak­to­riai. Nuo šių me­tų ko­vo mė­ne­sio pra­si­de­da nau­jas Sau­lės ak­ty­vu­mo cik­las, ku­ris pa­sieks pi­ką 2011-2012 m. Ži­no­me, kad Sau­lės su­ak­ty­vė­ji­mą vi­suo­met ly­di ura­ga­nai ir ki­tos ka­tast­ro­fos.

Kli­ma­to po­ky­čius le­mia ir vul­ka­nų iš­si­ver­ži­mai. Yra net siū­lo­ma dirb­ti­nai su­kel­ti jų iš­si­ver­ži­mus, kad dul­kių de­be­sys, pa­ki­lę į at­mo­sfe­rą, su­ma­žin­tų tem­pe­ra­tū­rą.

- Tu­rė­si­me keis­ti sa­vo įpro­čius. Kli­ma­to po­ky­čių su­stab­dy­ti jau ne­ga­li­me, o tik šiek tiek re­gu­liuo­ti, to­dėl rei­kia gal­vo­ti, kaip iš­lik­ti.

Rei­kia mo­ky­tis pri­si­tai­ky­ti – tau­py­ti ener­gi­ją, keis­ti ar iš­ves­ti že­mės ūkio veis­les, la­biau tin­kan­čias pa­si­kei­tu­sio­mis kli­ma­to są­ly­go­mis. Rei­kė­tų gal­vo­ti ir apie au­gi­ni­mą to­kių miš­kų, ku­rie bū­tų at­spa­rūs gais­rams, t. y. la­puo­čių.

Miš­kai pa­si­keis sa­vai­me. Spyg­liuo­čiams mū­sų kraš­tuo­se jau per karš­ta.

Pa­skai­čiuo­ta, kad kiek­vie­nas žmo­gus ga­li su­ma­žin­ti an­glies dvi­de­gi­nio iš­si­sky­ri­mą (ki­log­ra­mų per me­tus) į at­mo­sfe­rą, jei: pirk­tų pro­duk­tus pa­kuo­tė­se, ku­rias ga­li­ma per­dirb­ti (110 kg); įreng­tų du­šo re­gu­lia­to­rių, tau­pan­tį van­de­nį (250 kg); skalb­tų šal­ta­me ar šil­ta­me, bet ne karš­ta­me van­de­ny­je (250 kg); įreng­tų sau­lės ener­gi­jos sis­te­mą van­de­niui šil­dy­ti (360 kg); rū­šiuo­tų at­lie­kas per­dir­bi­mui (po­pie­rių, stik­lą, me­ta­lą) (400 kg); dvi die­nas per sa­vai­tę at­si­sa­ky­tų au­to­mo­bi­lio ir ei­tų į dar­bą pės­čias, va­žiuo­tų dvi­ra­čiu ar vi­suo­me­ni­niu trans­por­tu (750 kg); ap­šil­tin­tų na­mų sie­nas ir per­dan­gas (2000 kg); au­gin­tų me­džius, tam­siai nu­da­žy­tų sto­gus (2500 kg).