Pelenuose yra kalio, kalcio, fosforo, geležies, cinko, mangano, molibdeno, magnio. Fosforą ir kalį iš pelenų lengvai pasisavina augalai. Pelenuose yra nemažai silicio, vario, švino – iš viso net 30 makro- ir mikroelementų. Medžių pelenuose gausiausia kalcio, todėl juos galima prilyginti kalkinėms trąšoms. Pelenai ne tik didina augalų derlių, bet ir mažina dirvožemio rūgštumą. Jeigu į 10 kv. m dirvos išberiama 1–1,5 kibiro pelenų, dirva pakalkinama. Žinoma, pririnkti daug pelenų nėra lengva. Norint, kad dirva būtų nerūgšti, reikia išberti 500–700 g/kv. m pelenų.
Smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose paprastai būna mažai boro. Jeigu pavasarį į 10 kv. m išberiama 700 g pelenų, boro užtenka.
Sunkius priemolio ir molio dirvožemius tręšti pelenais geriau rudenį, smėlio ir priesmė-
lio – pavasarį. Pelenai gerina miško ir durpynų dirvas, kuriose mažai kalio, fosforo, mikroelementų, be to, jas nurūgština.
Pelenuose mažai chloro. Jie tinka visiems augalams, ypač grikiams, bulvėms, lubinams, avietėms.
Medžių pelenus lengviau kaupti negu įvairių augalų liekanų, nors pastarųjų pelenai vertingesni. Bulvienojų pelenuose yra iki 40 proc. kalio druskų, saulėgrąžų pelenuose – 36 proc., grikių – 35 proc., balandūnių – 33 proc., dilgėlių – 27 proc., rugių šiaudų – 16 proc., kviečių šiaudų – 13,6 proc.
Daugiausia vertingųjų medžiagų yra beržinių malkų pelenuose: 7,1 proc. fosforo, 13,8 proc. kalio ir 36,3 proc. kalcio. Po jų rikiuotųsi pušinių malkų ir eglių pelenai. Durpių pelenuose yra tik 1 proc. kalio.
Pomidorų, agurkų liekanas, bulvienojus, medžių šakas, šiaudus, žolę verta sudeginti, o jų pelenais tręšti daržoves. Žiemą galima pašienauti ajerų, viksvų, dilgėlių, kurių pelenai irgi tinka trąšoms.
Pelenai laikomi sausai, nes lietus išplauna kalį ir kitas vertingąsias medžiagas.
Pelenais galima tręšti visas daržoves. Jie įterpiami 8–10 cm gyliu po 100–150 g/ kv. m. Dar geriau pelenus sumaišyti su durpėmis arba perpuvusiu mėšlu (1:1–4). Nerekomenduojama pelenų maišyti su amonio sulfatu, srutomis ir fekalijomis. Sumaišytus pelenus su superfosfatu, fosforitmilčiais, kalkėmis prasčiau pasisavina augalai. Pelenai naudojami nuo augalų kenkėjų ir ligų (spragių, kekerinio puvinio, miltligių).
Su malkomis ir augalų liekanomis negalima deginti plėvelės, plastmasės, nes iš jų išsiskiria daug labai nuodingų medžiagų. Netinka daržo žemę tręšti pakelės medžių pelenais, nes juose gausu švino ir kitų sunkiųjų metalų.
Šaukštelyje (5 kub. cm) telpa 2 g medžio pelenų, šaukšte (15 kub. cm) – 6 g, degtukų dėžutėje (20 kub. cm) – 10 g, stiklinėje (200 kub. cm) – 100 g.
Lengviausiai ir daugiausiai pelenų gaunama deginant malkas.