Apie tai pagalvojau, paskaitęs nuo skraidančiojo prezidento laikų nematytą teisės specialistų protrūkį. Priminsiu – duobėtoje R.Pakso apkaltos gadynėje beveik visi – net tie, kas sunkiai susigaudydavo miesto mikriukų maršrutuose ir nebuvo įvaldę bankomato naudojimo paslapčių, išmanė Lietuvos Respublikos konstitucinę teisę, o apkaltos procedūras - iki smulkmenų.
Marijos žemėje rasti ką nors, kas galėtų prisipažinti iki galo neišmanąs tos bylos vingrybių, buvo sunkiau, nei išsikviesti taksi Naujųjų metų naktį.
Dabar liaudies švietimas išsiplėtė kaip Nemuno vandenys pavasarį pamaryje. Bet kur bakstelėjus pirštu matyti, jog pridygo tiek ūkio teisės specialistų, pasiruošusių internete išaiškinti, kaip teisingai turėtų vystytis kiekviena byla, tiek ir šmeižto įstatymo žinovų („Jonu“ vadinantis save komentatorius komentatorių padangėje sužibo, be atvangos rašydamas apie Petkevičiaus-Landsbergio bylą dėl šmeižto romane; jis turi tvirtas pažiūras ir nuoseklų aiškinimą apie „žydokratijos“ sąmokslą teismuose – pats „Jonas“ galėtų bylas spręsti daug geriau, jei tik jam leistų žydų mafija).
Verslo administravimą lietuviškoji auditorija išmano ne ką blogiau. Kiekvienas apdaužytą golfuką ant plikų padangų vairuojantis ir centus krapštantis ašarų pakalnės gyventojas – jei tik jam kas leistų – galėtų administruoti bet kurią pasaulio korporaciją.
Bet kuri investicija, bet kuris verslo projektas, bet kuri nauja prekė ir paslauga bet kur Lietuvoje yra „nesąmonė“ (mėgiamiausias ir dažniausiai naudojamas žodis), nes garantuotai bankrutuos arba niekas nepirks.
Kiekvienas mobiliųjų telefonų bendrovės ar banko pasiūlymas yra nesąmonė, buduliui tiek pat nereikalinga, kaip ir asmens higiena. Europos ar Amerikos korporacijos gali gauti milijardinius pelnus, bet, kaip man vieną sykį paaiškino tautinis “specialistas”, visi jų pelnai yra fikcija, ir baigsis jiems visiems, kaip korporacijai „Enron“. Jei ne šiemet, tai vis tiek greitai.
Atpigęs JAV doleris įkvepia dar daugiau kritinio siautulio: štai ir įrodymas, kad visi tie Vakarai eina velniop, su visomis jų bendrovėmis.
Pasitvirtina sena išmintis, kad niekas taip lietuvio nedžiugina, kaip svetimas bankrotas. Jei pusė visų bendrovių, statančių Lietuvoje gyvenamuosius namus, rytoj apsivožtų dėl staigios nekilnojamojo turto krizės, šventė būtų ne mažesnė, nei rimta krepšinio rinktinės pergalė. Švęstų ir tie, kieno butai dėl tos krizės taip pat nuvertėtų, nes svetimos nesėkmės svaigulys atpirktų viską.
Galbūt todėl 95 proc. visų verslo naujienų, publikuojamų Lietuvoje, yra runkelinio lygio pseudoinformacija: iš rusiškų tinklapių prirankiotos ir nevalyvai išverstos („parengta pagal užsienio spaudą“) senos žinios apie garsių bendrovių skandalingas nesėkmes, apie kokį nors biuro darbuotoją, įkišusį kaklaraištį į popieriaus smulkintuvą, beveik pasismaugusį ir prisiteisusį dešimtis milijonų, ir apie kokį nors Korėjoje parduodamą šaukštą su USB jungtimi, bevalgant tikrinantį burnos ertmės rūgštingumą ir pranešantį apie jį dantų gydytojui.
Rimtų naujienų skelbti nebėra prasmės: vidutinis skaitytojas nesidomi akcijų kursais ir rinkos dinamika, jis gerai žino tik du verslo modelius: „atkatas“ ir „pinigų plovimas“ (nors tiksliai paaiškinti nei vieno, nei kito mechanizmo negalėtų).
Jo giliu įsitikinimu, kito verslo Lietuvoje nėra ir būti negali. Ir įrodymas čia pat: „iš Lietuvos jau pabėgo“ gal 600 tūkstančių gyventojų, o gal 600 tūkstančių šeimų, o greičiausiai jau šeši milijonai – faktai arba sveikas protas niekada neturi trukdyti įspūdingiems skaičiams paskelbti.
Buvo laikas, kai įdėmiau sekiau Lietuvos oro transporto rinką, ir žinote ką? Nėra Lietuvoje geresnio eksperto apie tai, kur turi būti nutiesti oro maršrutai, negu vidutinis keleivis – tas pats, kuris nesugeba susigaudyti, kada jam reikia atvykti į oro uostą, kuriam „20 kilogramų“ yra absoliučiai nesuvokiama kategorija, ir kuris yra šventai įsitikinęs, kad krestelėjimas nusileidimo metu tiksliai parodo lakūno meistriškumą, arba to meistriškumo nebuvimą.
Ligi šiol yra plačiai paplitęs įsitikinimas, kad iš Lietuvos į Ameriką tiesioginių reisų nėra tik dėl oro linijų bendrovių bukumo („ jie debilai – juk tikrai apsimokėtų“). Statistika ir mažų rinkų pavyzdžiai rodo visai ką kitą, bet velniams ta statistika. Lygiai taip pat ir orlaivius kur kas geriau parinktų tas keleivis.
Ir jau neduok Dieve, neleiskite man pradėti rašyti apie mediciną. Jei turite pažįstamą gydytoją, paklauskite, ką jis galvoja apie pacientus, kurie visiškai tiksliai žino, kuo juos reikia gydyti, ir kaip. Nes metai studijų medicinos universitetete, be abejo, neatstoja straipsnio blizgiame moterų žurnale (beje, ar yra koks nors lietuviškas moters vardas, kuriuo nebūtų pavadintas lietuviškas moterų žurnalas? Aš dar nemačiau žurnalo „Genovaitė“, visi kiti vardai jau yra, bet gal aš blogai ieškojau?).
Tiesa, yra ir išimčių: durninant visus ir viską, reikia nepamiršti, kad pasaulį valdo ir pinigų srautus, valdžią bei žiniasklaidą kontroliuoja žydai, kuriems nenorom pripažįstamas bent jau sumanumas, nes kaip kitaip jie sugebėtų visus apgauti ir iš visų viską pasiglemžti?
Jau galiu įsivaizduoti pasipiktinusį skaitytoją – ką tu čia, Užkalni, aiškini, ką tu pats išmanai, pusiau architektas, pusiau humanitaras, pusiau vadybininkas su velniai žino kokiu išsilavinimu ar be jo? Ir apie ką visa tai? Kad specialistų reikia klausyti?
Taip, tiesa: pagarba specialisto nuomonei yra sudėtingas dalykas. Visi gali pateikti pavyzdžių apie nusišnekėjusius ekspertus: nuo nusipelniusio statybininko, argumentuotai įrodžiusio, kad nepriklausoma Lietuva per kelias dienas bankrutuotų (todėl „suverenitetas TSRS sudėtyje“ būtų geresnis pasiūlymas), iki mokslininkų, kurie tik prieš 30 metų baugino tuo, kad iki 1985 metų pasaulyje garantuotai baigsis visos naftos atsargos, ir kartu dar žadėjo „pasaulinį atšalimą“ bei naują ledynmetį.
Tie specialistai, beje, sėdėjo tuose pačiuose kabinetuose ir gaudavo algas iš tų pačių universitetų, kaip ir tie, kurie šiandien kalba apie tai, kad klimato atšilimą sukelia žmogaus veikla. Jei visų jų būtume klausę, šiandien nebūtumėm turėję nepriklausomos Lietuvos, o su klimatu galai žino, tikriausiai būtų buvę vis tiek taip pat, kaip ir yra.
O rašiau apie visa tai, apie arogantiškus ir visus durninančius interneto komentatorius, nes ateina toks politinis metas, kai šitos nuotaikos persikels į viešumą ir rinkimų kalbas. Reikia laukti vis labiau trumpai paaiškinamų ir net neguviam protui prieinamų sprendimų. Nublankus suvirintojo agurkinei žvaigždei, aukurą kurs kiti.
Vienas jų - toks veikėjas, gimęs Šveicarijoje, bet dvasiškai subrendęs Baltarusijos šešėlyje - jau apsireiškė ir siūlo nesudėtingus variantus: nacionalizavimą bei turto perdalijimą. Lieka sulaukti, kada kas nors visiems gyventojams pasiūlys pajamas, didesnes nei vidutinės. Tokio politiko laukia sėkmė.