Kalnų paviliotiems tautiečiams, pabodus laukti iškrintančio sniego ir jį sulaikančio šalčio, lieka krautis daiktus ir važiuoti ten, kur tikrai jo ras ir patirs tikrą slidinėjimo malonumą. Magiškai kalnų traukai neatsispiriantys lietuviai kasmet vis didesniais būriais traukia ieškoti tikros žiemos ir švilpiančio vėjo, palydinčio jų skrydį.
Nepaisant to, Lietuvoje slidinėjimo trasų daugėja. Tikram žiemos pramogų mėgėjui geriau neužsiminti apie jų nereikalingumą - gali likti nesuprastas, o gal net ir pasmerktas dėl, entuziastų akimis, ereziškų minčių. Dažnam lietuviui apsnigtas kalnas namų pašonėje ne mažiau mielas nei geriausias kurortas. O kritikos sulaukianti, bet ranka pasiekiama slidinėjimo trasa kompensuos tikrų kalnų alkį.
Dainininkas Mantas Jankavičius nekantriai laukė vasario 1-osios, kai su didele draugų kompanija pagaliau išvyko slidinėti į Slovakijos kalnus. Atlikėjui tai - puiki galimybė atsipūsti nuo įtempto gyvenimo ritmo.
„Galva prikimšta nereikalingų minčių. O kalnuose atsiriboju nuo visko. Leidžiu vėjui prapūsti man smegenis. Išjungiu telefonus, atsipalaiduoju. Kalnai - vienas geriausių dalykų“, - tikino Mantas. Šiemet jis pirmą kartą į kalnus pasiėmė ir savo įsigytą snieglentę - dainininkas nuo kalnų mėgsta leistis būtent ja, o ne slidėmis. Šios jam sukelia ne itin malonius prisiminimus.
„Vaikystėje odiniais dirželiais apkaustytomis slidėmis „Šatrija“ reikėdavo šliuožti laukais. Tie dirželiai nuolat krisdavo. Labiau prasikeikdavau, nei patirdavau malonumą“, - pasakojo Mantas, nusprendęs, kad slidinėjimas slidėmis neatitinka jo gyvenimo būdo.
Todėl kai prieš penkerius metus draugų įkalbėtas pirmą kartą su jais išvyko į Slovakiją, nuo kalno leidosi snieglente. Jis išmėgino greitąjį leidimąsi.
Snieglenčių sportas yra dviejų rūšių: greitasis leidimasis ir laisvasis stilius, kai svarbiausia akrobatiniai triukai, o ne greitis. Į tai Mantas atsižvelgė šiemet rinkdamasis snieglentę.
„Maniškė labiau pritaikyta greitai leistis, bet kartu galima bandyti atlikti ir triukus. Tai toks tarpinis variantas“, - pasirinkimo motyvus aiškino atlikėjas.
Spalvota snieglentė pakeltų nuotaiką net ir didžiausiam surūgėliui, bet Mantas tikino, kad ją rinkosi ne pagal piešinėlį. „Slystant tai neturi jokios reikšmės. Rinkausi ją pagal savo matmenis ir slidinėjimo stilių“, - sakė dainininkas.
Į kalnus kartu su vyru visuomet vykstanti M.Jankavičiaus žmona Ieva mieliau lipa ant slidžių nei ant snieglentės. „Kalnuose yra savos tradicijos. Snieglentininkai pyksta ant slidininkų, o slidininkai pyksta ant snieglentininkų. Nes vieni kitiems trukdo. Žmona šiais metais pasiryžo irgi išmėginti snieglentę. Pažiūrėsime, ar patiks“, - spėliojo Mantas.
Anksčiau jis nesuprasdavo draugų, kurie valandų valandas gali kalbėti apie kalnų magiją, apie tai, kaip ten viskas įdomu, traukia sugrįžti.
„Aš tik skeptiškai išklausydavau ir vis klausdavau, kas gera gali būti tuose kalnuose? Šalta, daug sniego, šlapia. Tačiau užteko draugams vieną kartą mane ten išsitempti ir klausimų daugiau nebekilo“, - prisiminė Mantas.
Dabar ir jis kasmet su nekantrumu laukia akimirkos, kai ir vėl mėgausis nepakartojamais čiuožimo nuo kalnų pojūčiais. Jau penkerius metus nuo kalnų snieglente čiuožiantis dainininkas save vis dar vadina šio sporto naujoku.
Austrija, Prancūzija, Slovakija, Italija - tai šalys, į kurias atlikėją vilioja vien sniegas ir kalnai. „Kitaip ten net nevažiuočiau. Darbai, įsipareigojimai neleidžia keliauti taip dažnai, kaip norėtųsi. Todėl dažniausiai į kalnus išvykstu tik kartą per sezoną, šiemet gal pavyks dusyk“, - vylėsi Mantas.
Per kelerių metų šliuožimo praktiką jam pavyko išvengti rimtesnių traumų. „Tik kiekvieną kartą apsidaužau užpakalį, įsistatau porą mėlynių. Bet to skausmo net nejuntu, nes patiriamas malonumas kur kas didesnis. Kol kaulai nelūžta, tol viskas gerai. O šiais laikais ir apsaugos priemonių yra gausybė. Leistis snieglente nuo kalnų saugiau, nei važiuoti automobiliu“, - įsitikinęs dainininkas.
Žiemos pramogų Lietuvoje Mantas neieško - mūsų šalies kalvos ir retai čia iškrintantis sniegas jam tik sukelia susierzinimą: „Sniegas šlapias, kalnų nepavadinsi kalnais, todėl geriau čia jau visai nesnigtų. Norėčiau gyventi kalnuose, kur būtų daug sniego. Esu ligonis, priklausomas nuo snieglentės, sniego, orų, emocijų“.
Taip kategoriškai Lietuvos kalnus ir išdavikiškus žiemos orus vertina anaiptol ne visi slidinėjimo entuziastai. Prisiekusiems žiemos pramogų mėgėjams „Ekstros“ žurnalistų klausimai apie slidinėjimo trasų reikalingumą Lietuvoje atrodė keistoki.
„O kaip be slidinėjimo trasų? Žinoma, kad jų reikia: daugybė žmonių jose praleidžia savaitgalius. Ir vaikai jose kala slidinėjimo pradžiamokslį. Be to, sportinę formą reikia palaikyti ir tiems, kurie rengiasi slidinėti į kalnus. Juolab kad dabar slidinėjimas ypač išpopuliarėjo.
Bene kiekvieną šeštadienį iš Vilniaus į Miuncheną skrenda lėktuvai, pilni slidininkų: Austrijos Alpės tapo vos ne ranka pasiekiamos“, - kalbėjo slidinėjimo entuziastas architektas Gediminas Antanas Sakalis.
Lietuvos slidininkai mėgėjai entuziazmo tikrai nestokoja. „Į pasaulio lietuvių tautinę žiemos olimpiadą, vykstančią kas dvejus metus, suvažiuoja bene 6 autobusai iš Lietuvos, suskrenda kokie 4-6 lietuvių pilni lėktuvai iš įvairiausių šalių - JAV, Kanados, Prancūzijos, Vokietijos. Šios sporto šakos pavergtųjų - daugybė“, - kalbėjo slidininkas.
Tačiau olimpiados ir kalnų slidinėjimo kurortai - viena, o nuolatinės treniruotės namie - kas kita.
Slidininkai mėgėjai paprastai buriasi į klubus. Ir ne visi kas savaitgalį skuba į didžiąsias - Liepkalnio Vilniuje, Anykščių, Birštono ar Ignalinos trasas.
G.A.Sakalis dažniausiai treniruojasi ant Šilo kalno sostinės Sapieginės miškuose. Kiti slidinėjimo mėgėjai Vilniuje renkasi Rokantiškių kalnų slidinėjimo centrui priklausančias trasas. Trasų įrengta ir ant Piramidės kalno, ant Bagdo kalno ties Lazdynais. Jų yra ir važiuojant Kauno link, už Gariūnų.
Paprastai kiekvienas klubas prižiūri „savo“ kalną. Rudeniop žolė kalno šlaite nušienaujama, o iškritus gausesniam sniegui, pirmiausia mindžikuojant skersomis slidėmis sutrypiamas sniegas.
„Trasą reikia nuolat prižiūrėti. Todėl mums, slidininkams, labai jau ne prie širdies rogutininkai, kurie kartais šviežią, slidininkų vos sutryptą sniegą iki žemės išrausia, - kalbėjo G.A.Sakalis. - Ką reiškia rudenį tokį kalną nušienauti? Maždaug dvidešimt žmonių turi dirbti dvi dienas. Vėliau tenka mokėti už keltuvo remontą, už elektrą: visa tai yra bemaž pačių slidininkų rūpestis“.
„Slidinėjimo trasos Lietuvoje būtinos kaip duona kasdienė. O kaip gydytojas dar pridurčiau: kuo jų bus daugiau, tuo žmonių nuotaika bus geresnė ir tuo jie bus sveikesni. Nes slidinėjimas - ypač geras būdas pailsėti po protinio darbo“, - įsitikinęs Lietuvos širdies asociacijos prezidentas, širdies ligų gydytojas dr. Pranas Šerpytis.
Slidinėjimas, mediko nuomone, yra vienas tautos kultūros elementų: kuo daugiau sniego trasų, tuo kultūringesnė šalis.
„Nors Lietuva ir nėra kalnų valstybė, slidinėjimo entuziastų joje nuolat daugėja. Manau, kad šiuo metu kiekvienoje šeimoje atsirastų slidininkų mėgėjų, kurie mielai išsirengia į trasas, vos tik jos atidaromos, - kalbėjo gydytojas. - Juk į slidinėjimo kurortus galima išvažiuoti vos vieną ar du kartus per metus, be to, ne kiekvienas žmogus tai apskritai sau gali leisti“.
Šį sezoną gydytojas ant slidžių dar nestovėjo, bet vasario viduryje planuoja kelionę į Afriką, kur Maroke, Atlaso kalnuose, vyks Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų susitikimas.
Bet P.Šerpyčio atsiminimuose iš slidinėjimo trasų - ne vien linksmi nuotykiai. Šis medikas buvo vienas liudininkų, kurio akyse 2002 metų sausį Vilniuje žuvo profesionalus slidininkas Rolandas Sėliukas. Atsikabinus slidžių apkaustui, didžiuliu greičiu nuo kalno besileidžiantis sportininkas negalėjo suvaldyti slidžių ir trenkėsi į medį. Nuo smūgio plyšo širdis.
Tad ką vis dėlto turėtų žinoti trasų naujokai, ypač tie, kurie pirmąkart rengiasi slidinėti į kalnus užsienyje?
„Kad ir kur žmogus slidinėtų, svarbiausia - nepamesti galvos: būtina pagalvoti ir apie kitus trasose esančius slidininkus. O jose yra ir vaikų, ir tų kurie pirmąkart ant slidžių. Visus juos reikia gerbti: apvažiuoti, o ne nutrūktgalviškai tiesiai į juos lėkti“, - pabrėžė P.Šerpytis.
Patyrę slidininkai rizikuoja tik tuomet, kai tai nekelia pavojaus gyvybei. „Kalnuose adrenalino gaunama daug. Tie žmonės, kurie turi rizikos geną, trokšta ir įspūdingų posūkių, ir greito nusileidimo, ir kuo statesnių kalnų. Taigi rizikos kalnuose yra, bet ją pirmiausia reikia pamatuoti“, - sakė P.Šerpytis.
Kita taisyklė: rengiantis į kelionę būtinas sveikatos draudimas. Vieni žmonės sveikatą apsidraudžia privačiose draudimo bendrovėse, kiti pasirūpina teritorinių ligonių kasų išduodama Europos sveikatos draudimo kortele.
„Neapsidraudusiems ir nedidelės nelaimės baigiasi graudžiu ašarojimu, nes jie negauna medicinos pagalbos. Ir atvirkščiai, apdraustiesiems geruose, civilizuotuose kraštuose esančiuose slidinėjimo kurortuose medicinos pagalba visada suteikiama“, - kalbėjo didelę slidininko patirtį turintis P.Šerpytis.
Jis pasakojo, kad patyręs traumą slidininkas visada nemokamai nukeliamas nuo kalno ir nuvežamas į medicinos punktą. Jei trauma sunki ir žmogus patenka į gydymo įstaigą, už vežimą reikia mokėti.
Jei susižeidęs žmogus pasiekia privačią gydymo įstaigą, kuri dažniausiai neturi sutarties su ligonių kasomis, už suteiktas medicinos paslaugas irgi teks sumokėti, jei tik tos paslaugos aprėpia daugiau nei būtinoji pagalba.
Už medicinos pagalbą gali tekti mokėti net ir tuomet, jei slidininkas Lietuvoje yra apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu (tokį draudimą paprastai turi visi dirbantys žmonės, vaikai, moksleiviai, studentai) ir turi teritorinių ligonių kasų išduodamą Europos sveikatos draudimo kortelę (ji galioja ES valstybėse).
„Visiems šiems atvejams vertėtų turėti ir pinigų (grynųjų arba galiojančią banko kortelę), - patarė gydytojas. - Be to, vykstantiems į kalnus patarčiau apsidrausti ir papildomu draudimu. Pinigus, kuriais užsienyje atsiskaityta už suteiktas medicinos paslaugas, parvykus į Lietuvą, draudimo bendrovės, kaip ir ligonių kasos, grąžina“.
Į šiuos patarimus vertėtų įsiklausyti tiems, kurie neįsivaizduoja žiemos be slidinėjimo, mat net didžiausiems patriotams gali tekti leistis į kelionę - sinoptikų prognozės vis labiau žlugdo viltis paslidinėti Lietuvoje.
„Keltuvai neveikia“ - tik tokį lakonišką pranešimą, įpusėjus kalendorinei žiemai, randa kalnų slidinėjimo mėgėjai, užsukę į Lietuvos žiemos sporto centro interneto svetainę.
Ar galima tikėtis ko nors daugiau, kai lauke - per anksti prasidėjusio pavasario požymiai, o geriausi norai pasiūlyti visą pramogų puokštę žiemos sostinėje Ignalinoje tirpsta lyg pernykštis sniegas. Nejaugi žiemos pramogų sezonas baigsis net neprasidėjęs? Šioje pramogų srityje bet kokios prognozės net ir artimiausiam savaitgaliui gali būti lyg būrimas iš kavos tirščių.
Kurie suspėjo, jau išbandė slidinėjimo malonumus Kalitos kalno šlaite Anykščiuose - vienintelėje nuo gruodžio pabaigos veikiančioje kalnų slidinėjimo bazėje. Vilniečiai snieglentininkai iš viešosios įstaigos „Ekstremalus sportas“ čia net sutiko Naujuosius metus.
Kai ten sukosi keltuvas, ir ant šlaito, ir kalno prieigose buvo ankšta. Pramogautojai skubėjo lyg nujausdami, kad kiekviena žiemiška diena šį sezoną Lietuvoje gali būti jau paskutinė.
„Lietuviai pasiilgsta sniego: jeigu tik jį pamato, iškart nori šliuožti, kad tik būtų kur. Tai tikriausiai instinktas arba visam gyvenimui likę vaikystės sentimentai. Kuo mes kalti, kad orai dabar tokie permainingi, - mūsų norai nuo to juk nesikeičia“, - kalbėjo buvęs krepšininkas, o dabar Anykščių rajono mero patarėjas turizmui ir sportui 53 metų Sergejus Jovaiša.
Jis vis prisimena, kaip pats paauglystėje paprastomis slidėmis šliuoždavo žemyn nuo Liudiškių kalvos, nuo paties Jono Biliūno kapo. „Dabar užlipu ten, pasižiūriu iš viršaus žemyn - ir negaliu patikėti, iš kur tiek drąsos turėjau šitaip rizikuoti“, - kalbėjo S.Jovaiša.
Prisipažinęs, kad neberizikuoja leistis slidėmis ir Kalitos kalno šlaitais, jis verčiau ir pats šliuožia lygia trasa, ir savo vaikus tik taip moko slidinėti. Tačiau apsnigtą šlaitą vis vien vadina Dievo dovana, kurią būtina priimti ir panaudoti.
„Daugiau kaip milijoną litų į kalnų slidinėjimo pramogą investavusi Anykščių rajono savivaldybė jau išaugino Kalitos kalno slidinėjimo centrą tiek, kad jis galėtų veikti, plėtotis būdamas ir privatininkų rankose“, - sakė Anykščių mero patarėjas, neslėpdamas, kad ieško perspektyvaus šeimininko tokiam objektui.
S.Jovaiša įsitikinęs, kad investicija į pramogas ant šlaito, kur kraštovaizdis turi tarsi mažosios Šveicarijos žavesio, yra patikimas verslas - čia galima pramogauti ne tik žiemą, bet ir vasarą.
„Jeigu man rūpi slidinėti, noriu tai daryti čia ir dabar, o ne ruoštis į kelionę, krautis lagaminus, derinti savo ir draugų darbo ir poilsio grafikus. Todėl manau, kad galimybė slidinėti Lietuvoje niekada nebus pamiršta. Jei turi laiko tik vieną ar dvi dienas, nevažiuosi dėl jų į kalnus net ir dabar, kai valstybių sienos nebetrukdo kelionei“, - tikino S.Jovaiša.
Buvęs krepšininkas įsitikinęs: Tatrai ar Alpės Kalitos kalnui - ne konkurentai. Į kalnus, kur garantuotas sniegas ir žiemiški orai, išsiruošiama ne trumpiau nei savaitei, tuo tarpu Anykščių trasa, kaip ir kiti Lietuvoje veikiantys kalnų slidinėjimo centrai, skirta dienos poilsiui.
„Mūsų tikslas - ne pervilioti kalnų mėgėjus ant Lietuvos kalvų šlaitų, o sudaryti čia tokias pat paslaugų ir poilsio sąlygas, kokias jie įpratę rasti išsiruošę atostogauti toliau nuo namų“, - sakė Anykščių mero patarėjas.
Tačiau ir savo krašto perspektyvų vizijas kuriančių politikų norai, ir verslininkų prognozės lieka tik rožinė svajonė, jei jiems priešinasi pati gamta.
Slidinėjimo sezono pradžios niekaip nepaskubinsi, jei nėra ne tik sniego iš dangaus, bet ir kuklaus 5 laipsnių šaltuko, kad šlaitus dirbtiniu sniegu galėtų nupurkšti sniego patrankos.
Praėjusią žiemą vietoj idealaus 3 mėnesių slidinėjimo laikotarpio, kokio būtų galima tikėtis Lietuvoje, liko tik vienas mėnuo - keturi savaitgaliai per metus. Visus metus ruoštis ir - tik tiek? Kas gi gali investuoti į tokį verslą, kuris duoda pajamų vos mėnesį per metus?
Lietuvos žiemos sporto centro direktorius Bronius Cicėnas praėjusios žiemos nenori net prisiminti - nuostolingas laikotarpis. Tačiau patyręs slidininkas tikino, kad tokios žiemos Lietuvoje - vis dar išimtis, o ne taisyklė, kuri kartojasi kasmet ir šiemet tik dar kartą pasitvirtina.
Besniegė šios žiemos pradžia ir vėl užklupęs šiltų orų tarpsnis dar kartą priminė: net ir įranga dirbtiniam sniegui gaminti - sniego patrankos - Lietuvoje negali išgelbėti pramogų ant šlaitų.
Kai žiema tokia kaprizinga ir permaininga, sniegas - per brangus malonumas. Kalnuose, kur natūralaus sniego danga laikosi iki pusės metų, tokios patrankos irgi naudojamos, bet jos tik pataiso trasas, papildo slidininkų nužertą sniegą.
Tuo tarpu Lietuvos žiemos sporto centras, kad galėtų pakviesti slidininkus šliuožti žemyn nuo šlaitų Ignalinoje, ant jų turi užpūsti ne mažiau kaip 30 tūkst. kubinių metrų sniego.
Dviem sniego patrankoms, esant šaltiems orams, darbo užtenka dvi savaites - žinoma, tos pačios žiemos sąskaita, trumpinant aktyvių pramogų laikotarpį.
Bet kai lauke nuolatinis pavasarėjimas, nepadės jokia sniego patranka. Tuo skaudžiai įsitikino ir birštoniškiai, kurių turima slidinėjimo trasa šiemet neveikė nė vienos dienos. „Tokios žiemos dar neprisimenu“, - prisipažino Birštono sporto centro direktorius Saulius Smailys.
Ne pyragai buvo ir pernai, bet tuomet, sausio pabaigoje, nors neilgam trasą sniegu pavyko užkloti, o šiemet nebuvo nė to.
„Nereikia bijoti, kad dabar šilta, vis tiek dar bus šaltų dienų“, - vylėsi S.Smailys, net artyn neprisileidžiantis abejonės, kad slidinėjimo trasos Lietuvoje gali būti nereikalingos.
„Galvojame tik apie išplėtimą, o ne naikinimą. Svarstome, kaip žiemos trasą pritaikyti vasaros pramogoms, ekstremaliam sportui: leidimuisi ratukinėmis rogėmis, dviračių takams“, - kalbėjo S.Smailys.
Jis net neabejojo šviesia Birštono slidinėjimo trasos ateitimi: „Ją reikia tik tobulinti, padaryti prieinamesnę“.
Slidinėjimo trasų perspektyvos Lietuvoje abejonių nekelia ne tik jas jau turintiems: ateityje pasiūlyti naujų trasų planuoja ne viena savivaldybė. Jau šiemet dvi naujas slidinėjimo trasas ketinama įrengti Alytuje. Jos turėtų atsirasti vaizdingoje vietoje - šalia Nemuno ir gynybinių miesto fortų.
Alytiškiai prie būsimų trasų numatę nutiesti žvyruotą kelią ir automobilių aikšteles.
Prie 135 ir 190 metrų ilgio trasų veiks keltuvai, nuomos punktas, vėliau turėtų atsirasti ir motelis, ir kavinė su pagalbinėmis patalpomis, persirengimo kambariais, dušais.
Alytaus valdžia viliasi, kad už daugiau kaip 2 milijonus litų įrengtos slidinėjimo trasos bus vienos geriausių, moderniausių Lietuvoje ir į jas pavyks pritraukti klientų iš šalia Alytaus esančių kurortų - Dzūkijos sostinė įsikūrusi tarp Birštono ir Druskininkų.
Tačiau tokie kaimynų užmojai tik verčia tramdyti šypseną Druskininkų merą Ričardą Malinauską, kuriam atrodo, kad nedengtos trasos Lietuvoje neturi jokių perspektyvų.
Jo vadovaujamos savivaldybės planuose - analogų ne tik Lietuvoje, bet ir šimtų kilometrų spinduliu aplink neturinti dengta slidinėjimo trasa. „Artimiausia panaši trasa bus tik Maskvoje arba Vokietijoje“, - patikino R.Malinauskas.
Druskininkiečiai apskaičiavo, kad ištisus metus veiksiančią trasą įrengti kurorto pakraštyje, prie Gerdašių kelio, kainuos apie 60 milijonų litų. Didžiąją lėšų dalį tikimasi gauti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Trasa Druskininkuose turėtų atsirasti per porą metų.
„Mūsų trasa įeis į geriausių dengtų pasaulio trasų septynetuką“, - nesikuklino R.Malinauskas. Ne vieną Lietuvos ir pasaulio slidinėjimo trasą aplankęs kurorto vadovas nusprendė: jei daryti, tai tik gerai ir neužprogramuojant nuostolių.
„Pas mus bus iš karto dvi trasos - to dar niekur nesu matęs. Dengta 380 metrų ilgio, 50 metrų pločio ir 42 metrų aukščio trasa veiks ištisus metus.
Šalia įrengsime 400-430 metrų ilgio lauko trasą, kuri veiks lauke esant neigiamai temperatūrai, ant jos galėsime mesti dirbtinį sniegą. Dviem suoliniais keltuvais pakilus į viršų, bus galima pasirinkti, kuria trasa leistis žemyn“, - pasakojo R.Malinauskas.
Kartu su trasomis pastatytame administraciniame pastate bus įrengtos persirengimo patalpos, barai, o apačioje - ir ledo arena.
„Čia bus visas žiemos pramogų kompleksas, - džiaugėsi R.Malinauskas. - Paprastai tokie kompleksai statomi toliau nuo miesto, o mūsiškis bus vos pusantro kilometro nuo Druskininkų centro ir, apsistojus kurorto viešbutyje, bus nesunku jį pasiekti net pėsčiomis. Mūsų tikslas - suteikti žmonėms galimybę mėgautis žiemos ir vasaros malonumais bet kuriuo metų laiku: grįžus iš slidinėjimo trasos iškart bus galima panerti į atogrąžų šilumą vandens parke“, - netrukus prasiplėsiantį Druskininkų pramogų paveikslą piešė meras.
Užsiminus, kad tokio objekto atsiradimas labiau nei nykstančios žiemos gali kirsti per pakinklius Lietuvoje jau esančioms trasoms, R.Malinauskas mėgino susikuklinti: „Mes visai nepavydime, kad kas nors turi slidinėjimo trasų. Mūsų trasa irgi nekonkuruos su Italijos ar Austrijos kalnais, kur trasos - 5-7 kilometrų ilgio.
Bet kalnų kurortai tikrai sulauks daugiau slidininkų iš Lietuvos, kurie pramoks slidinėti pas mus, o tikri slidinėjimo fanatikai bent porą sykių per metus apsilankys ir mūsų trasoje“, - optimistiškai kalbėjo R.Malinauskas.
Į jo kabineto langus barbeno lietaus lašai, o pilkuose, kaip ir visa šalis, Druskininkuose nebuvo matyti nė krislo sniego. Keistas fonas kalbėtis apie slidinėjimo trasas.
Nuo vaikystės slidinėjantis buvęs krepšininkas S.Jovaiša dėl permainingų orų nekeičia savo įpročių.
M.Jankavičius: „Kalnuose yra savos tradicijos. Snieglentininkai pyksta ant slidininkų, o slidininkai pyksta ant snieglentininkų. Nes vieni kitiems trukdo“.
Druskininkiečiai jau įprato stebinti išskirtiniais projektais - po poros metų kurorte turėtų atsirasti pirmoji dengta 60 milijonų litų vertės trasa Lietuvoje. Žemės sklypas jau suformuotas, dabar rengiamas techninis projektas.
Piniginė: sveikatos draudimas - dar ne viskas
Paprastai asmenims, kurie turi Europos sveikatos draudimo kortelę (ESDK), pakanka įstaigai, suteikusiai medicinos paslaugas, parodyti ją ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Tokiu atveju suteikiamos būtinosios medicinos paslaugos, išrašomi asmeniui reikalingi vaistai, gali būti atlikta operacija.
Pacientui už sveikatos paslaugas mokėti nereikia. Tačiau iš savo kišenės tenka susimokėti paciento mokestį (ES šalyse jis vadinamas „patient's fee“ arba „patient contribution“).
Nelygu ES šalis, tai gali būti paciento mokestis už gydytojo konsultaciją, lovadienį (jei asmuo guldomas į ligoninę). Valstybinė ligonių kasa, t.y. privalomasis sveikatos draudimas, dengia tik tas išlaidas, kurias savo apdraustiesiems padengia tos šalies, kurioje vieši mūsų valstybės pilietis, valstybinis sveikatos draudimas. Vadinasi, grynųjų pinigų vis dėlto reikia turėti.
Kitokia situacija galima Šveicarijoje, Prancūzijoje, kur tų šalių įstatymuose nustatyta, kad už ambulatorines paslaugas asmuo privalo susimokėti pats, po to kreiptis į vietinę valstybinio draudimo įstaigą ir išlaidos bus kompensuotos. Taigi žmogus, kuriam prireikia medicinos paslaugų, gali sumokėtas lėšas atgauti toje pat šalyje, kurioje vieši. Tokiu atveju jam tektų susirasti minėtą draudimo įstaigą. Paprastai patogiau žmonėms parsivežti apmokėtas sąskaitas į Lietuvą ir pateikti jas (originalus) teritorinei ligonių kasai su prašymu kompensuoti išlaidas.
ES yra patvirtinta procedūra, kurią taiko ir ligonių kasos Lietuvoje: prie tam tikro ES patvirtinto sertifikato pridedamos apmokėtos sąskaitos ir siunčiamos į būtinosios pagalbos paslaugas suteikusios šalies pagrindinę už sveikatos draudimą atsakingą įstaigą. Ši įstaiga atsiunčia oficialų patvirtinimą - kokią iš paciento sumokėtų pinigų dalį reikia kompensuoti (t.y. nurodo, kokią lėšų sumą ji tokiu atveju kompensuotų savo apdraustajam). Kai gaunamas atsakymas, lėšos asmeniui grąžinamos per 2 savaites.
Ir dar viena situacija, kai pacientui, turinčiam ESDK, reikia mokėti už medicinos paslaugas: kai dėl būtinosios pagalbos paslaugų asmuo kreipiasi į medicinos įstaigą, nepriklausančią tos šalies valstybinei sistemai. Tokiu atveju ir tos šalies apdraustieji, ir užsieniečiai turi sumokėti už paslaugas patys ir šios išlaidos jiems nekompensuojamos.