Kaip susivokti vis skurdesnėje kasdienybėje, kodėl vis labiau blėsta šalies gyventojų optimizmas dėl ateities, dėl visuomenės ir jos valstybės finansinės padėties? Atsakymų į žmonėms opiausius klausimus ieškojo Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas KUODIS kartu su “ŪP” korespondente Aldona SVIRBUTAVIČIŪTE.
- Tad kokie Lietuvai buvo praėjusieji metai?
- Prieštaringi. Ekonomika augo, atlyginimai didėjo, tačiau ėmė kelti galvą ir infliacija. Jau daug metų santykinai geri laikai ekonomikai nebuvo panaudoti rimtoms reformoms viešajame sektoriuje – pensininkai, mokytojai, sąžiningi medikai ir policininkai ir toliau balansavo ant skurdo ribos.
- Paskutiniai visuomenės nuomonės tyrimai rodo mažėjantį Lietuvos žmonių pasitikėjimą šalies ekonomine perspektyva. Ką manote Jūs?
- Globalinė geopolitinė ir ekonominė situacija įtempta. Pasaulis – ant rimto nuosmukio ribos dėl JAV antrarūšių būsto paskolų krizės ir krintančių būsto kainų. Lietuvoje nekilnojamojo turto burbulas taip pat sprogo. Žmonės tokius dalykus puikiai jaučia, todėl gali tapti konservatyvesni, stengtis daugiau taupyti. Tai paprastai virsta savaime išsipildančia pranašyste – jei dauguma įtiki, kad ekonomika lėtės, taip ir atsitinka.
- Žinomus bankų analitikus ir ekonomistus dažnai girdime kalbant atlyginimų, nedarbo, BVP temomis, skelbiamos jų ekonomikos apžvalgos ir prognozės. O kaip ekonomistai vertina padėtį Lietuvos žemės ūkyje?
- Rizikuoju, kad po šio atsakymo “ŪP” skaitytojai šio interviu toliau nebeskaitys. Tačiau nė viena šalis, kurioje didelę dalį gamybos sudaro žemės ūkio produkcija, turtingai negyvena. Išskyrus pastarąjį laikotarpį, santykinės žemės ūkio produktų kainos kelis dešimtmečius buvo linkusios mažėti. Todėl Lietuvoje neišvengiamai mažės užimtų žmonių žemės ūkyje skaičius, ir tai normalu. Dar neseniai jie sudarė 17 proc. darbo jėgos, o dabar tik apie 11 proc. Žemės ūkio žmonės pamažu pereina į ūkio šakas, kur jų darbo našumas didesnis, o šis ir lemia realų atlyginimą.
- Dabartinis finansų ministras Rimantas Šadžius Jus vadina nihilistu, kurio nepasitenkinimas grindžiamas, cituoju: “paskaitai ir matai, kad žmogus labiausiai nepatenkintas, kad jo, pavyzdžiui, prezidentu neišrinko. Gal jis turi tokią slaptą mintį, niekam jos nesako, visuomenė nesusiprato jo išrinkti”. Ar tikrai esate nihilistas?
- Sunku suokti giesmes valdžioms, kai Lietuva iš esmės pirmauja Europos Sąjungoje pagal emigraciją, korupciją ir santykinį skurdą. Kai kas nesupranta, kad šie dalykai gali rūpėti nuoširdžiai, o ne dėl kokių nors postų.
- Bet ir ūkio ministras Vytas Navickas kalba panašiai. Jūsų kritiką, skirtą LEO LT projektui, kurį įvardijote amžiaus afera, vadina neargumentuota jauno žmogaus kritika. Per tą laiką, kai projektas svarstomas, nesate pateikęs jokių siūlymų ir taip esą nubraukiate daugelio žmonių triūsą. Kritikuojate tik dėl to, anot ministro, kad tik kritikuotumėte?
- Pirmasis viešai paskelbiau kelis straipsnius, kuriuose ekonominiais faktais kritikavau “slibino” idėją. Mano kritika argumentuota, bet valdžia dėl pačių argumentų diskutuoti vengė. O žmonių, kurie turėtų nenutrūkstamą 12 metų kasdienės ūkio analizės stažą, Lietuvoje yra tikrai nedaug. Šiuo aspektu esu labai “senas” ekonomistas.
- Daug kas kritikavo Jus ir dėl teiginių apie nekilnojamojo turto burbulą. Teigė, kad tai išsigalvojimai. Panašu, kad dabar dauguma sutinka, jog burbulas buvo? O kokios bus jo pasekmės?
- Apie artėjantį burbulą pradėjau kalbėti dar 2004-ųjų vasarį. Dabar jis pradeda bliūkšti, tačiau mažai kas žino, kaip sprogsta nekilnojamojo turto burbulai. Pasaulinė patirtis rodo, kad būstų kainos po burbulo paprastai sumažėja labai nedaug, paskui stabilizuojasi ilgesniam laikotarpiui, o tuo metu santykinę būstų kainą griaužia bendroji infliacija. Manau, šis scenarijus vyraus ir Lietuvoje.
- Mūsų skaitytojams aktualus klausimas dėl priimto lengvatinio PVM mokesčio tarifo vaisiams ir daržovėms. Jūsų nuomonė: tai palengvins mūsų ūkininkų dalią ar pailgins prekybininkų litą?
- Šiuo atveju tikrieji naudos gavėjai bus didieji prekybininkai, nes jiems teks didesnė dalis apyvartos turgaus prekiautojų sąskaita. O vietiniai ūkininkai? Šiems gi svarbiau parduoti savo užaugintas daržoves, o ne tiek, kur jos bus parduotos – turguje ar prekybos centruose.
Pastariesiems dažnai labiau apsimoka atsivežti didelį prekių kiekį kad ir iš labai toli, o ne rankioti smulkių ūkininkų derlių po visą Lietuvą.
- Galite kaip ekonomistas trumpai, keliais sakiniais paimprovizuoti tema “Lietuva ir žemės ūkis po 10 metų?”
- Neišvengiamai užimtų žmonių skaičius žemės ūkyje mažės 3-4 proc., kaip yra išsivysčiusiose Europos šalyse. Estijoje jau dabar šis rodiklis yra 6 proc. Tiesa, ES ir mūsų Vyriausybės parama 2007-2013 metų laikotarpiu didins kapitalo grąžą žemės ūkyje, kaip ir faktas, kad žemės ūkis Lietuvoje iš esmės atleistas nuo mokesčių. Visa tai dirbtinai kliudo ūkio struktūrai keistis į labiau našią, didesnės pridėtinės vertės ekonomiką.
- Esate ne kartą akcentavęs pensinio amžiaus žmonių problemas. Ar pagerėjo pensininkų gyvenimas? Ką reikia padaryti, kad jis taptų pakenčiamesnis?
- Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje sudaro tik apie trečdalį vidutinės algos, kai Vakaruose - apie du trečdalius. “Sodra” šiam tikslui neturi pinigų ne dėl mažo socialinio draudimo mokesčio tarifo, o dėl to, kad, palyginti su kitomis Europos šalimis, turime katastrofišką įmokas mokančiųjų ir pensininkų santykį. “Autoriai” iš viso yra atleisti nuo šio mokesčio, “patentininkai”, ūkininkai paprastai moka įmoką tik bazinei pensijai. Galima būtų teigti, kad tie, kurie nemoka “Sodrai” įmokų dabar, negaus (didelių) pensijų ateityje. Tačiau tokie žmonės (o jų yra daug) gali išsirinkti valdžią, kuri jų pasigailės, todėl negalima ignoruoti šios problemos jau dabar.
- Kokį poveikį infliacija turėjo ir turės Lietuvos žmonėms?
- Infliacija – labai individualus dalykas. Pensininkų infliacija jau seniai viršija 10 proc., nes jie iš esmės teturi pinigų maistui, šildymui ir vaistams. Visi šie dalykai brangsta dviženkliais tempais. Turtingieji daugiau perka paslaugų, ilgalaikio vartojimo prekių, drabužių. Šie dalykai pastaraisiais metais buvo linkę pigti, todėl jų bendroji infliacija yra mažesnė už vidutinę. Šiemet didžiausią įtaką infliacijai turės dujų brangimas, akcizų didinimas. Žemdirbiams, kurių auginami ir gaminami produktai ypač pienas, grūdai, brangsta, tokia infliacija yra tik į naudą. Bet dėl trąšų kainų lieka juos tik užjausti.
- Kažkada Jūsų perspėjimus, kad neįvykdysime Europos Sąjungos institucijų nustatyto infliacijos kriterijaus ir neįsivesime euro, taip pat vadino “vieno ekonomisto nuomone”. Euro neįvedėme. Šiandien vis rečiau kalbame apie eurą Lietuvoje. Kada realiai vėl pradėsime galvoti apie jo įvedimą?
- Progą įvesti eurą ir taip logiškai užbaigti eurointegracijos procesą valdžia praleido, nes neatsižvelgė į perspėjimą, kad reikia rimtai žiūrėti, kas vyksta su valdžios tiesiogiai kontroliuojamomis elektros ir viešojo transporto kainomis. Šiuo metu reikia sulaukti progos, kol pasibaigs nemalonūs infliaciniai siurprizai, susiję su dujų, maisto kainų kilimu ir akcizų didinimu iki minimalaus ES lygio. Eurui įvesti reikia ir geros politikos, ir nemažai laimės. Šiuo metu neturime nei to, nei kito.
- Jus peikia, kad dirbate valstybinėje institucijoje, o kritikuojate valdžios sprendimus?
- Modernūs centriniai bankai yra nepriklausomos institucijos, kad politikai nenaudotų pinigų kovoje prieš rinkimus. ES sutartys labai griežtos šiuo klausimu. Pats dalyvauju rengiant Europos centrinių bankų sistemos Viešųjų finansų raportą. Europos centrinio banko vadovai nuolat pabrėžia, kad niekas neturi teisės monopolizuoti valstybės finansų politikos, todėl ES centriniai bankai skatinami pateikti nepriklausomą požiūrį į ją.
Tai, be abejo, politikams nepatinka, jie nenori, kad kas liptų į jų daržą. Todėl kritikuoti iš esmės yra mano prievolė, o ne kažkoks mazochistinis noras. Juk daug dalykų turi įtakos kainų stabilumui, pagrindiniam bet kurio centrinio banko tikslui, todėl reikia analizuoti ir konkurencijos politiką, ir monopolijų reguliavimą, ir burbulus. Tikiuosi, politikai kada nors supras, kad mes jiems gero norime. Ilgai stūmiau Fiskalinės drausmės įstatymo idėją, kuriuo dabar taip didžiuojasi valdžia, nors jis ir nesuriš jų rankų iki Seimo rinkimų.
- Viešai Seime tarp politikų nuskambėjo vertinimas, kad esate šešėlinis konservatorių finansų ministras, todėl ir kritikuojate dabartinės daugumos sprendimus? Einate į politiką?
- Paprastai kai pritrūksta ekonominių argumentų, metami tokio pobūdžio kaltinimai. Pats diskutavimas viešoje erdvėje – faktas, laikomas politikavimu. Į politiką “neinu”, nes būdamas ūkio analitikas galiu padaryti visuomenei daugiau nei Seimo “turguje”. Prieš metus spaudos buvau minimas kaip vienas kandidatų į finansų ministrus greta I. Šimonytės, ministerijos valstybės sekretorės, ir dabartinio ministro R. Šadžiaus. Taigi visai ne konservatorių valdymo laikais.
- Kuriai politinei partijai simpatizuojate?
- Visos turi rimtų trūkumų, nes beveik neturi gerų ekonomistų, ką jau kalbėti apie analizės institutus. Mano galva, ideologijos ekonomikoje turėtų būti kuo mažiau, reikia daryti sprendimus skaičiavimų, šiuolaikinės viešojo sektoriaus ekonomikos teorijos pagrindu, o ne taip, kad dirbtinai atitikti XIX a. ideologines klišes.
Nuo 1996 metų neatlygintinai padėjau apie dešimčiai partijų ir kandidatų į prezidentus parengti ekonominės politikos programas, nežiūrėdamas į tai, ar jie kairieji, ar dešinieji. Visos mano idėjos apie viešųjų finansų krizę, ekonominės politikos prioritetų sąrašas yra viešai prieinamas mano interneto svetainėje ekonomika.org. Jas gali naudoti bet kuris politikas, jei tik nori. Be abejo, norėtųsi, kad debatai ekonominėmis temomis taptų konstruktyvesni.
- Kokių pomėgių, be ekonomikos, turite?
- Finansus, be abejo. Juokauju... Na, o jei rimtai, tai gerą ekonomikos knygą galima skaityti kaip romaną. Juk ekonomika – “imperialistinis” mokslas. Kur tik mūsų trigrašio nėra - sociologijoje, politologijoje, psichologijoje, antropologijoje ir t.t. Todėl galima susiformuoti gana platų akiratį būnant ekonomistu ir visa tai nenusibosta.
- Girdėjau, mylite šunis ir žolę prie namų šienaujate pats...
- Turiu didelį šveicarų kalnų aviganį vardu Džipas. Taip su žmona pavadinome todėl, kad jo visi “ratai” varomieji. Į šienavimą žiūriu kaip ekonomistas – jo nauda didesnė už sąnaudas. Ūkio darbai padeda nuo formulių išvalyti smegenis, pamankštinti nugarą, kenčiančią nuo sėdimo darbo... Dabar suprantu tėvus, kurie važiuodavo kelis šimtus kilometrų į savo gimtines, kad augintų ekonominiu požiūriu “auksines” bulves.