Lietuviai kaip gal jokia tauta Rytų ir Vidurio Europoje iki galo nesusitaikė su carinės Rusijos priespauda, kelis kartus kilo prieš Romanovų dinastijos režimą, o ir sovietinei priespaudai priešinosi bene ilgiausiai. O ir per sausio 13-ąją atstovėjo už visus beveik vieni. Pridūrus narsaus Vytauto Didžiojo sukurtą valstybę nuo jūros iki jūros, sąrašėlis - išties impozantiškas. Drąsi tauta, nes tiek karinių pergalių, skaudžių, tačiau labai garbingų pralaimėjimų.
Lietuviai neatrado Amerikos, nesukūrė naujų architektūros ar muzikos stilių, neprisimena savų mokslininkų išminčių ar inžinierių, tačiau ne tai svarbu, išminčiai drąsos nereikia.
Yra ir kita medalio pusė. Prieš gerą dešimtį metų rimtai susikivirčijau su vienu aukštu Europos Sąjungos pareigūnu, pareiškusiu, kad su savo tautiniu charakteriu į Europos Sąjungą mes – lietuviai - ateisime paskutiniai. Jei iš viso ateisime, nes niekas mūsų nelaukia. O štai estai ateis greitai ir sąjungoje bus mylimi. Žinoma, kraujas užvirė...
Minėtasis ponas išdėstė savo teoriją. Vidurio Europoje gyvena dviejų skirtingų charakterių tautos. Vienos, kurios amžinai kariauja, amžinai įrodinėja savo teisybę, amžinai “nukraujuoja” ir laiko visa tai savo didžia dorybe.
Tokie yra lenkai, vengrai, tokie yra serbai, tokie ir lietuviai. Amžinai priešintis, net kai pasipriešinimas ir neracionalus, betikslis. Štai kiti – estai, latviai, slovėnai, čekai – savo problemas sprendžia daugiausia sutarimo ar prisitaikymo dvasia.
Karinės pergalės, o dar daugiau – pralaimėjimai nėra pasididžiavimo objektas. Estai ieško būdų kaip savo interesus įgyvendinti tariantis ir susitariant, lietuviai būtinai nori įrodyti savo teisumą. Estai su slovėnais gerai orientuojasi situacijoje, lietuviai nesiorientuoja visiškai. Estams nėra jokia ten negarbė tarti, kad šalies aukso amžius buvo švedų valdymo laikais. Lietuviams pasakyti, kad gerai buvo, valdant kitiems – tragedija. Todėl 99 ar net daugiau procentų lietuvių nežino, kas valdė Lietuvą po Vytauto Didžiojo mirties. Tiesiog emociškai nuspręsta, kad povytautinė Lietuva buvo nebe lietuvių valdžioje, tad nėi jos istorija, nei politika nebereikalinga...
Galiausiai tas pats minėtas pareigūnas ciniškai baigė: jūs kariavote ir organizavote sukilimus, jūsų žmonės keliavo į katorgą, likusieji Lietuvoje neteko spaudos. Latviams ir estams spaudos neatiminėjo, universitetai nebuvo uždaryti. Slovėnai, užuot kariavę, tarnavo Habsburgams, ir dabar yra turtingiausi bei labiausiai išsilavinę slavai pasaulyje. O ir šiandien, pasak jo, Estija, kur sukilimų prieš caro režimą nebuvo, atrodo kur kas geriau. Jei estai būtu kilę į ginkluotą kovą, šiandien estų tikriausiai nebūtų, nebūtų ir Auksinės Prahos, jei čekai būtų ją gynę kaip vengrai Budapeštą. Europos Sąjunga – tai sutariančių sąjunga. Europos Sąjungai peštukų ir spirgančių cholerikų nereikia. Didelė Lenkija savo kovinius interesus gal dar ir apgins, bet maža Lietuva – niekada. Anksčiau ar vėliau supras klydusi ir priims bendrąsias vertybes. Tad kam čia ir priešintis.
Kad nekiltų kam kokių insinuacijų, didžiuojuosi savo tautos kovine dvasia ir turiu daug argumentų paaiškinti, kad mes esame daug kuo pranašesni už amžinai prisitaikančius. Tačiau pats sau užduodu kur kas bendresnį klausimą: kodėl mes tokie skirtingi, kodėl vieni dideli, kiti - maži? Žinoma, atsakyti galima vienu madingu žodžiu – tokia geopolitika.
Tačiau ar esame bejėgės geopolitinių procesų aukos ar vis dėlto politikos kūrėjai? Kodėl prasčiokai norvegai sugebėjo išugdyti ir Ibseną, ir Grygą, ir Amundseną ir dar nemažai ką, kodėl suomiai nesigėdija ir dar pasigiria, kad jų valstybę sukūrė daugiausia švediškai kalbėjęs elitas, o lietuviai nepripažįsta ne tik savo fizikų, chemikų ar astronomų vien tik dėl to, kad jie nerašė lietuviškai. Net A.Mickevičiaus lietuviai nenori.
Žinoma, dauguma lietuvių tikriausia bus už drąsą. Svarstymuose apie Lietuvos vietą pasaulyje ir strategines ateities galimybes vyrauja atodūsiai apie romantinę istoriją, vis dar perpintą didinguoju “nuo jūros iki jūros” vaizdiniu, bei desperatiški verksmai apie mažą visų nuskriaustą valstybėlę. Klasikiniai tarpukario laikų K.Pakšto ar S.Tarvydo veikalai, kurie dar ir šiandien dažniausiai cituojami geopolitikų svarstymuose, skirti daugiausia Lietuvos, kaip mažos ir vienišos ir beje, drąsios valstybės atvejui.
Ar geopolitika turi kokią nors prasmę XXI amžiuje? Ar sparčiai besiglobalizuojančiam pasauliui reikia drąsių pasiaukojančių tautų, ar “lanksčių” prisitaikėlių? Ar drąsa galima nustebinti pasaulį? Ar čia kažkokia lietuviška dvasia mus išugdė, ar istorija tiesiog paprasčiausiai nulėmė, kad privalome būti drąsūs ar gudrūs ar santūrūs ar dar kokie nors kiti. Kitaip sakant geopolitika lemia, kad tautos yra drąsios ar nedrąsios.
Lietuva, pasirodo, joks unikumas. Visa Europa per pastaruosius šimtmečius labai pasikeitė. Renesanso pabaigoje europiečiai išties ėmėsi neregėtai drąsių projektų – nepabūgo atrasti Amerikos, apiplaukti Žemės rutulį, vėliau – aplankyti ašigalius ir nugalėti aukščiausius kalnus.
Tuomet tai neatrodė joks biznis – tai tiesiog drąsa. Jokia kita civilizacija tam nesiryžo. Kas nutiko dabar, kai tūlas europietis šiandien virpina kinkas, bijodamas, kad tik neateitų musulmonai, juodaodžiai, galiausiai – Rytų europiečiai. Ar tai tiesiog gero gyvenimo padarinys, drąsa ir noras kovoti tiesiog nebereikalingas?
Klasikinė geopolitika turi savų dogmų. Vieni pirmųjų XIX amžiaus geopolitikų valstybes bandė įsivaizduoti esant gyvūnų ar augalų bendrija, kurioje vyksta natūrali atranka. Viskas labai paprasta – laimi stipriausias. Maži, bet norintys išlikti turi turėti arba aštrius dantis, arba elgtis nuolankiai. Lietuviams, pasirinkusiems nedidelės valstybės modelį ir norintiems būti drąsiais, tenka būti aštriadančiais. Tūlas Amerikos rašytojas dėl aštriadančių lietuvių, vadinasi, neklydo.
Politikos teorijos, aiškinančios imperijų raidos dėsningumus, paprastai skiria sausumos ir jūrų imperijas. Abiejų raida, ekspansinė politika ir net geografinis vaizdas skiriasi. Imperinėmis jūrų valstybėmis buvo Britų imperija, Ispanija, Portugalija, Olandija ir JAV, sausumos - Vokietija, Prancūzija, Austrija-Vengrija ir Rusija. Visi žino anglų ar olandų jūrų žygius, bet ar kas girdėjo pasakojimus apie drąsius austrų, prancūzų ar lietuvių jūreivius? Ne taip kaip apie kaimynus vikingus.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija buvo tipiškiausia, kokią tik įmanoma rasti, sausumos valstybė. Vytauto Didžiojo laikų abi jūros buvo tik geografinės padėties simbolis, bet net ne koks nors ekonominis interesas. Lietuva sugebėjo absoliučiai nepasinaudoti nė viena iš jūrų, Juodoji jūra realiai buvo tik menkas istorijos epizodas, Palangos-Šventosios ruoželis prie Baltijos – irgi veikiau menkas simbolis nei ekonominis interesas.
Lietuva neturėjo nei kiek reikšmingesnio uosto, nei laivyno, tai, kas vadinama tarptautine prekyba, buvo mažareikšmis ekonominis reiškinys. Kalbos apie reikšmingus Hanzos prekybos centrus Lietuvoje, yra gerokai perdėtos. Gyvenant tarp kelių civilizacijų lietuviams buvo galima arba pasklisti tarp jų – tapti stačiatikiais, katalikais, rusais, lenkais, gudais, arba būti drąsiais ir ginti save nuo per didelės kiekvienos iš jų įtakos. Gal todėl nepatiklumas ir ksenofobija mums tokie būdingi bruožai?
Kita vertus Lietuvos istorinė atsakomybė kur kas didesnė, nei daugelis įsivaizduoja. Pažymėtinas vien jau britų geopolitikos klasiko Halfordo Mackinderio mokymas apie svarbiausią pasaulio vietą – Heartlandą, - vietą, kurią reikia kontroliuoti, norint kontroliuoti visą pasaulį.
H.Mackinderis per savo gyvenimą pateikę ne vieną žemėlapį, kuriame pažymėta, kur ta svarbiausioji vieta yra, paaiškino, kaip tą vietą reiktų užvaldyti. Visose žemėlapiuose Lietuvos Didžioji kunigaikštystė priklauso Heartlandui, dar daugiau, yra žemėlapių, kuriuose Heartlandas labai tiksliai sutampa su Vytauto laikų LDK. Tad mąstant globaliai buvusioji Didžioji Kunigaikštija yra (ar buvo) geopolitiškai nepaprastai reikšminga vieta. Prisitaikymas čia nepadeda, tenka už reikšmingą vietą kovoti, o tam reikia drąsos.
Beje, Lietuva ir šiandien lieka tame civilizacijų ar tam tikrų kultūrų “trinties” vietoje. Paradoksalu, bet šiandien patiems lietuviams sunku apsibrėžti, kokiam Europos regionui jie priklauso. Jei bandysime Lietuvą priskirti Šiaurės Europai, patirsime, kad tai būtų pati piečiausia Šiaurės Europos valstybė, savo katalikiška tradicija visiškai nepritampanti prie protestantiškai skandinaviškos aplinkos. Nestinga Lietuvos priskyrimo tradicinei Vidurio Europai šalininkų, tačiau Lietuva tuomet tampa šiauriausiu tos Vidurio Europos pakraščiu, nelabai panašiu į habsburginį Europos centrą. Lietuvą galėtume laikyti Rytų Europa, tačiau tada reikia laikyti, kad ji tokio tipo šalis, kaip Rusija, Baltarusija ar kokia nors Moldova. Nelabai viliojantis pasirinkimas. Kiekvienu atveju tenka geopolitinio forposto vaidmuo. Be drąsos jo neapginsi.
Kokie geopolitikos pokyčiai atsiranda XXI amžiaus pradžioje? Suprantama, globalizacija, informacinė visuomenė, šiuolaikinės komunikacijos yra nauji bruožai. Jie nevienodai veikia atskirus pasaulio regionus, tačiau Lietuvos neišskiria iš bendro Vidurio Europos konteksto. Reikia tikėtis, kad kuo giliau šalis integruosis į euroatlantines struktūras, kuo labiau praras savo kaip pakraščio žemės misiją, tuo mažiau tautinės drąsos jai reikės. Ji veikiau taps “viena iš”, o ne kokia ypatinga šalis. Tad ir drąsa, matyt, lietuviams išgaruos, kaip jau išgaravo daugeliui kažkada drąsių Vakarų Europos tautų.
Pasaulis keičiasi. Būtų fatališka ir pesimistiška manyti, kad esame amžinoje Rusijos įtakos ir imperijų sferoje, lygiai taip pat naivu viltis, kad ES gerovė ar NATO skydas. Gal tada vėl reikės grįžti prie drąsos idėjos. Ji patraukli, tačiau daug kam šiandien atrodo neracionali. Racionalioje Europoje drąsiais žavimasi, nors jie neatrodo protingi.
O kokie norime atrodyti?