Šiandien dar paslaptis, kas vedžioja Viktoro ranką po lietuviškos abėcėlės ir gramatikos labirintus. Tačiau V.U. turi pakankamai pinigų pasikviesti į pagalbą talentingiausius rašytojus. O talentingo rašytojo ir talentingo politinių pasakėlių pasakotojo kūrinys neabejotinai būtų tikras politinis bestseleris, galintis pranokti ir “Durnių laivo” šlovę.
Nesvarbu, kad pagrindinis “Durnių laivo” herojus – V.Landsbergis beviltiškai bando apginti savo garbę ir orumą teisme nuo buvusio Sąjūdžio metų bendražygio V.Petkevičiaus plunksnos.
Bet bandydamas “nuteisti” romaną, rašytojo įamžintas profesorius tik praranda europarlamentarui derantį orumą. Juk iš esmės nieko naujo tame politiniame paskvilyje nėra – tik sudėliota tai, kas apie profesorių nuo pat Sąjūdžio pradžios buvo tiražuojama visokiuose neaiškiuose laikraštėliuose. Tiesa, viena populiari autorė neseniai tarsi atsiprašė V.Landsbergio, bet kas iš to - Tatos, kaip visų Lietuvos politinių intrigų įsikūnijimo, mitas gyvuos per amžius.
Vis dėlto V.Landsbergis šiandien gali lengviau atsipūsti, nes tie patys politinių paskalų platintojai šiandien turi kur kas svarbesnių politinių taikinių.
Šiandinien azartiškai medžiojamas atominis liūtas ir jo gimdytojai.
Kas tie medžiotojai? Visi beveik tie patys, kurie energingai kalė prie sienos visus, kurie vietoj Ivano prie naftos vamzdžio prileido tik JAV kompaniją “Williams”, kurios restruktūrizuotos “Mažeikių naftos” dalį Lietuvos valstybė pelningai pardavė valstybinei Lenkijos kompanijai ir iš gautų pinigų padengė nuvertėjusius rublinius indėlius bei kitas senas skolas.
Įdomu tai, kad šiame medžiotojų būrelyje vėl sukiojasi ne tik kartu su antiviljamsine banga į Lietuvos politiką net iš Archangelsko deleguotas dujotiekių suvirintojas V.Uspaskichas, visų galų pameistrys V.P.Andriukaitis, bet ir senoji komunistinė partinė-ūkinė nomenklatūra, nepraradusi vilčių atsikąsti liūto dalį Lietuvos energetikos ūkio dalybose.
Nenuostabu, kad į pirmas gretas jie drauge vėl stumia medžiotojų būrelio Nr.1 garbės pirmininką AMB, kurio vadovavimo metais Vyriausybėje atsirado vietos ne tik pramonininkų statytiniui P.Čėsnai, Kremliaus darbininkų vadui V.Uspaskichui, bet ir dar penkiems jo partijos ministrams.
Natūralu, kad A.Brazausko Vyriausybės griūtis sukėlė sumaištį šiame aljanse, kurio tvirčiausia “rišamoji medžiaga” buvo (ir yra) ne kas kitas, o dujos.
Kaip matyti iš viešų pramonininkų lyderio B.Lubio komentarų, “Achemai” gyvybiškai svarbu išsimaldauti iš Rusijos bent 30 JAV dolerių nuolaidą, dėl kurios šios įmonės vadovas ir žiniasklaidos magnatas nesidrovi lankstytis net prieš liūdnai pagarsėjusį Rusijos ambasadorių B.Cepovą. Ne mažiau svarbu V.Uspaskichui vėl prisisiurbti prie “Gazpromo” vamzdžių, išstūmus iš dujų pardavimo verslo savo nekenčiamą konkurentą - “Dujotekaną”.
Kadangi nei vieniems, nei kitiems dabartinė Vyriausybė nepažadėjo mainais jokios dalies naujos atominės jėgainės statyboje, tenka atidirbinėti už dujas seniesiems šeimininkams. Juo labiau, kad atominis liūtas parodys savo galią dar negreit, o dujų (ir pinigėlių) reikia jau šiandien.
Bekraitis Viktoras Darbo partijai nereikalingas lygiai taip pat, kaip “Achemos” pinigėlių į partijas ir joms atidirbančią žiniasklaidą neišgalintis pripumpuoti B.Lubys. Jei Tė vynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) nebegaus finansinių injekcijų, atsižegnos jie nuo sovietinių pramonininkų paramos taip pat lengvai, kaip ką tik atsikratė “Dujotekanos” piniginės donorystės šleifo. Juk ne tik komunistinės, bet ir kagėbistinės praeities veikėjų toje konfederacijoje nesunku surasti.
Todėl nenuostabu, kad praėjus maždaug pusantrų metų premjero G.Kirkilo vadovaujamo koalicinio ministrų kabineto suformavimo Darbo partiją ir jos veikėjus staiga ėmė kankinti “prisiminimai” apie ilgai paslaptyje laikytus pasitarimus. Tiksliau – prisiminimai apie prarastas galimybes užsitikrinti solidžias pozicijas būsimojoje Vyriausybėje.
Prisiminimų skandalėlį sukėlęs Darbo partijos eilinis J.Pinskus, tik dabar ištrimitavęs apie savo namuose 2006 metų vasarą sušauktus svečius, kažkodėl pamiršo paminėti vieną labai svarbų asmenį.
Net narsusis V.Uspaskichas šį asmenį mini tik vardu – Adolfas. Kol kas Viktoras prasitarė tik tiek, kad Adolfas – tai A.Brazausko giminaitis verslininkas. Tačiau buvusios LDDP geneologijos tyrinėtojams nėra paslaptis, kad verslininkas Adolfas ne tik užtikrindavo finansines įplaukas į A.Brazausko vadovaujamos partijos kasą, bet ir atlikdavo giminės vado pavedimus tais atvejais, kai pačiam lyderiui nebuvo patogu derėtis.
Todėl lengva suprasti, kodėl A.Brazauskas atsižegnojo nuo darbininkų išagarsinto vakarėlio trumpu komentaru: “Tai – vidinis mūsų partijos reikalas”.
Reikalas tas, kad nepavykus prastumti į premjerus kito partijos kasininko – buvusio finansų ministro Z.Balčyčio, teko siųsti į neformalias derybas su premjeru G.Kirkilu savo giminaitį. Ką tikėtasi “išmušti” iš naujojo premjero, pasitelkus sunkią AMB ranką ir Darbo partijos sunkiasvorius? To neslepia tik Viktoras.
Juokingiausia tai, kad neatsispyręs bičiulio Adolfo kvietimui atvykti į Darbo partijos irštvą, G.Kirkilas nė neįtarė, kad pakibo ant jam užmestos meškerės. Seni medžiotojai dabar gali džiaugtis, kad lengvai “pakabino” žveją mėgėją, kuriam teks brangiai mokėti ne tik už V. Uspaskichui, bet ir A.Brazausko giminaičiui neįvykdytus pažadus.
Susivienijusi senųjų medžiotojų gvardija dabar gali rinktis: jei nepavyks nudobti atominio liūto, jie gali “nudobti” bent G.Kirkilą. Jei pasisektų, tuomet “Leo LT” būtų nesunku uždėti rusišką antkaklį.
O kas kam ką ir po kiek pažadėjo, matyt, daugiau sužinosime iš netrukus pasirodysiančių V.Uspaskicho politinių pasakų. Juk maža kas kuomet yra kalbėjęsis su Kėdainių kniaziumi… Belieka tik užrašyti. Ir laukti, kam Kremlius perleis “didžiausio šių laikų aferisto” laurus.