Kaunietė poetė Dovilė Zelčiūtė knygoje „Mirties kilpa lietuvių fotografijoje“ (išleido „Nemuno“ leidykla) esė žanru savaip bando perskaityti 13 fotografų darbus. Duodama interviu lrytas.lt poetė prasitaria, kad keli fotomenininkai sakė, jog baugoka išeiti į gatvę, nes apėmusi savijauta, lyg juos išrengė nuogai.
***
- „Mirties kilpa“ - ne pirmoji jūsų knyga, susijusi su fotografija. Prieš tai dvi - „Stotys“ ir „Drama be taisyklių“ - išėjo su Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukomis. Kaip atradote fotografiją?
- Seniai ieškojau teksto ir vaizdo sintezės. Ne todėl, kad norėčiau sustiprinti tekstą vaizdu ar užglostyti jo silpnesnes vietas. Mano trečioji knyga „Pagrindinis vaidmuo“ jau buvo kurta kartu su fotografe Snieguole Michelkevičiūte. Tuo metu kūryboje žengiau į moterišką atvirumą, o Snieguolė ėmėsi fotografuoti vyrų aktus, ėjo drastišku keliu. Norėjau, kad jos fotografija ne iliustruotų tekstą, o kalbėtų bendra kalba.
Na, o Algimantas Aleksandravičius patraukė savo kūrybos gelme ir laisve. Panevėžy pamačiau jo parodą, ir, atrodo, atsivėrė nepažinta erdvė. Žiūri ir jauti, kad tai yra „tavo“. Nekeliu sau jokių fotografinės išminties užduočių, man nepasiekiami ir techniniai dalykai. Užtenka tiek, kiek emocionaliai fotografijos menas veikia.
- Knygos pavadinimas mane suklaidino. Tikėjausi joje rasti lietuvių fotografus, o radau D.Zelčiūtės dienoraštį. Kas tai – fotoesė ar jūs pati?
- Manau, kad knyga yra apie fotografus. Esė yra literatūros žanras. Mano tikslas nebuvo kartoti kūrybinių biografijų, o „pereiti“ emocionaliai per tuos kūrinius, kurie subjektyviai mane jaudina arba jaudrina.
Taip pat ir autorių pasirinkimas yra absoliučiai subjektyvus. Tie, kuriuos aš jaučiu. Manau, rašantis žmogus turi teisę rinktis, kas jam artima ir priimtina.
O dėl dienoraštiškumo - jokiu būdu ne. Čia nėra nė vienos autentiškos mano gyvenimo detalės. Kūrybos tikslas - ne tas. Galiausiai visa, ką rašome, kuriame, yra absoliutus dienoraštis. Kad ir ką fiksuotų fotografai, tai yra jų dienoraštis. Iš esmės jie fotografuoja save.
Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis ir Aleksandras Macijauskas darė fotosesiją su vienu moters modeliu. Nė vienas nesukūrė to paties, nors dirbo vienu metu. Nes fotografai, jeigu jie yra menininkai, pirmiausia išreiškia save. Tik tada jie ir yra įdomūs, kalbėdami apie kitą – per save.
- O jūs per fotomenininkų kūrybą kalbate apie save?
- Galbūt ne apie save, bet – save, be abejo. Ir jie kalba mane. Manau, kad pasaulis apskritai yra viena. Nėra atskirai Petro nuo manęs ir manęs nuo Petro - visi mes esame vienumoj. Kitas dalykas, ar tuo metu girdžiu tą menininką, ar atliepiu tam „vandenyno lašui“. Tačiau visas menas yra bendra kolektyvinė sąmonė.
Gali įsivaizduoti, kad esi didžiausias individualistas, bet tai yra saviapgaulė, tam tikra savigyna. Tik vienur save atpažįstame, kitur ne.
- Kodėl knygoje apie A.Aleksandravičių „Drama be taisyklių“ rašote, kad save atpažinote beprotnamio žmonėse?
- A.Aleksandravičiaus albumas „Devyni aukštai“, apie kurį rašiau, yra sudarytas nepaprastai įdomiai. Visi nufotografuoti žymūs žmonės yra su vienokia ar kitokia socialine, kultūrine kauke, kuri yra prie jų prilipusi, suformavusi juos.
O iš tų devynių aukštų vienas, kuriame gyvena Zavišų dvaro gyventojai, žmonės su psichikos negalia, yra be kaukių. Jų veiduose - absoliuti emocija.
A.Aleksandravičius smūgiuoja be gailesčio. Sunku tai pripažinti, bet esi priverstas pamatyti ir savo nestabilumą, neapgintumą pasaulyje. Man toks kalbėjimas visiškai atitiko pačios savijautą pasaulyje. Žinoma, mieliau norėčiau su V.Šimborska (lenkų poetė, Nobelio premijos laureatė) tapatintis, bet suprantu, kad tai būtų dar viena mano kaukė.
- O su pačiais fotografais, išleidusi knygą ar prieš rašydama ją, bendravote?
- Ir prieš tai, ir po to, tačiau ne su visais vienodai. Su keletu žmonių mano pokalbiai buvo tik telefoniniai, o kiti - mano draugai, tačiau mus susiejo būtent kūryba.
Iš tikrųjų, labiausiai bijojau rašyti apie Antaną Sutkų. Atrasti kažką naujo apie tokį meistrą nėra taip paprasta. Galbūt ir žmogaus mitologizavimas tapo nepasiekiama tvirtove. Nors buvau apsisprendusi nė iš vieno neimti interviu apie kūrybą, remtis tik fotografijomis, bet neišvengiamai būta ir pokalbių.
Su A.Sutkumi to nebuvo, todėl tempiau iki paskutinio. Keista, bet patyriau didžiausią išgyvenimų amplitudę rašydama būtent apie A.Sutkų. Buvau apsisprendusi rašyti tik apie J.P.Sartro apsilankymą Lietuvoje, bet kai „Įkritau“ į „Kasdienybės archyvus“, pajutau, kad mane neša.
Su R.Požerskiu taip pat bendravome tik per kūrybinius vakarus. Jo fotografija mane nepaprastai jaudina.
- Ką reiškia knygos pavadinimas? Aliuzija į lakūno meistrystę ar pavojų?
- Mirties kilpą aš suvokiu kaip riziką. Tai yra aviacijos terminas, salto morale, per kurį lakūnas arba išlieka gyvas, arba žūva. Bet taip jis pasitikrina savo meistrystę. Mene įžvelgiu tą patį didžiausią rizikos momentą, kada menininkas atranda savastį. Kur yra jo mirties kilpa, kurią atlikdamas išlieka gyvas? O juk galėtų ir užsimušti.
Vienas – galbūt drįsdamas būti grynas romantikas, kaip R.Rakauskas. „Atplėšia marškinius“, smenga su savo romantizmu ir nežūva, o kažkur visai pažeme kyla vėl į viršų. A.Aleksandravičius – su ekspresija ir beprotišku vitališkumu. A.Macijauskas - su nesušukuotumu ir donelaitiška jėga.
Visur slypi rizika pasirodyti per paprastam, sentimentaliam ar naiviam. Ir vis dėlto menininko prigimtis, reiklumas sau, talentas yra tie sparnai, kurie pakelia.
- Kaip pasirinkta viršeliui Vytauto Pletkaus fotografija?
- V.Pletkus yra jaudinančiai įdomus fotomenininkas, jis vis labiau stebina ėjimu į intravertišką fotografiją. Man atrodo, kad ta raudona knygos viršelyje yra kaip mirties brūkšnys. Vienintelė spalvota fotografija (viršelio) turi tą kruviną brūkšnį - pralekiantį traukinį, kuriuo tarsi keliauja visi knygos herojai.
- Atsiranda vis naujų Lietuvos fotografijos veidų. Gal jie jau jūsų planuose?
- Gyvenu fotografija, ji man atrodo esanti arčiausiai poezijos, – mirksnio praregėjimas. Tačiau kūryboje reikia pauzių, nes į šitą knygą įdėjau labai daug. Kad tavyje suskambėtų kitos formos ilgesys, reikia laiko. Lengviausia yra pakartoti tai, kas atrasta. Reikia naujų susilietimų su fotografija.
„Mirties kilpa“ man buvo tam tikras komfortas –neišeinant iš namų būti su tuo, ką kuriu. Kai įsitraukiau, nebejutau, į kokius aukščius ar gelmes ji mane neša. Esu labai dėkinga „Nemuno“ leidybinei grupei, kultūringai ir solidžiai parengusiai šią knygą spaudai.
Tarkim, nesitikėjau atrasti būtent tokio V.Pletkaus. Prieš keletą mėnesių mačiau jį daugiau lyrišką, minkštą, švelnų, o kuo toliau ėjau, tuo labiau ryškėjo jo šaltumas, racionalumas, galbūt tamsumas, paslaptingumas.
Pačiai atradimu tapo susilietimas su fotomenininko Zenono Baltrušio kūryba, kuri, manau, reikiamai nėra įvertinta ir pamatyta.
A.Aleksandravičiaus knygoje „Švytėjimas“ atradau neginčijamą jo vertybę – nepaliaujamą menininko dievoiešką.
Rimaldo Vikšraičio darbai mane sujaudino tuo, kad jo prasigėręs kaimas - tai tarsi paties fotomenininko skilęs vidus. Kažkur giliai yra ta jautri širdis, kuri visko bijo. Albumo „Vienkiemio godos“ viršelio berniukas su sulūžusia patefono plokštele yra „kodas“: fotografas nėra ciniškas žmogus, bet visa išgyvena kartu su savo herojais.
„Mirties kilpoje“ yra ir viena moteris fotomenininkė Marija Šileikaitė-Čičirkienė, todėl knygą dar juokais vadinu „12 ir Marija“. Myliu Mariją su jos miestelių nostalgija, su jos savastimi ir drąsa būti moteriškai, drąsa nešokti aukščiau bambos ir sugebėjimu džiaugtis paprastu.
R.Rakausko biliūniškas humanizmas yra didžiausia jo vertybė. Nepaisant to, kad jis būna kritiškas parodose ir gali aštrų žodį pasakyti, bet viduje turi tokio aukštaitiško minkštumo.
Visada jaudina, kaip skuba fiksuoti gyvenimą fotomenininkas ir tapytojas Vytautas Tamoliūnas. Jis suspėja ir šitaip laimi: andai buvusio Kauno jau nebėr, jis užmūrytas ir nugriautas, bet gyvas Vytauto darbuose.
Gintaras Česonis savo kūryboje akina vidine švara. Jis neturi nieko bendro su šiandienos postmodernistine bestuburyste. Tai formos postmodernistas, tačiau donkichotiškai teigiantis amžinąsias vertybes.
- Turbūt tiek daug, kiek papasakojote apie fotografus, neįmanoma išskaityti vien iš jų kūrybos?
- Ne vienas fotografas yra sakęs, kad juos taip apnuoginu, kad į gatvę išeiti nesmagu būna. Tik tokio tikslo tikrai neturėjau.
Sekiodama A. Aleksandravičių su diktofonu rankoje (knygoje „Drama be taisyklių“) praleidau daug laiko, tačiau negaliu pasakyti, kad jį pažįstu. Galima nujausti vienus ar kitus elgesio stereotipus, tačiau kiekvienas menininkas - kintantis, gyvas žmogus.
Žvelgiant į darbus asmeninius santykius reikia nustumti į šalį. Nenorėčiau, kad žmonės rašytų apie mano eilėraščius pažindami mane. Taip iš karto atsiranda vertinimo dviprasmybių. Kūryba yra intymesnis ir viešesnis dalykas, nei pačių kuriančiųjų kontaktai.
- Sakote, kad kūryboje žmogus yra nuogesnis?
- Manau, kad kūryboje jis yra nuogas.