Žemės dalybose vyrai žvelgė rūsčiai

Pasidalinti žemę, visi manė, labai sunku tik mieste, kur kiekvienas centimetras – aukso vertės. Tačiau laikai keičiasi, žemė įgauna vis didesnę vertę ir dabar jau vyrai krūtine vienas prieš kitą gali stoti net ir gūdžiuose pamiškės tyruose.

Panašiai atsitiko ir Panevėžio rajone, Žaliosios girios pašonėje, netoli Paįstrio.

Nors praėjusią savaitę ten su komisija nuvykę trys esami ir būsimi žemių savininkai išvengė rimtesnių žaibų, bet jų rūstūs žvilgsniai liudijo, kad šis susitikimas jiems – oi, kaip ne iš maloniausių!

Tačiau nesusitikti akis į akį visiems buvo jau nebeįmanoma. Žemės dalybas arba reikėjo baigti geruoju, arba piktuoju persikelti į teismų sales.

Jutiškių kaime, į kurį baigti dalybų vyrai nuvyko jau su antra komisija, dar ne taip seniai tvyrojo valstybinės žemės plotai.

Pirmieji čia žemės bei miško gavo du savininkai – Gegužinės girininkijos girininkas Dainius Medutis ir netoliese savoje sodyboje gyvenantis Algimantas Gestartas. Pastarasis nusipirko, o pirmasis nusipirkęs atsikėlė iš kitur.

Kadangi viduryje tarp šių sklypų riogsojo tik likusios be šeimininkų sodybos liekanos – begriūvanti lūšnelė, tvartelis, pirtis ir kelių pagalbinių pastatų griuvenos, – niekas per daug nesikuklino rėždami sklypų valdas.

D.Medučio mišką matuojant ribos buvo nurėžtos tiesiog plyname pamiškės lauke per tvarto pamatus.

Galbūt taip buvo daryta manant, kad prieš dvejus metus mirus šeimininkui Povilui Kochanauskui sodybvietė taip ir liks apleista kaip valstybės nuosavybė. Mat iki tol niekas iš čia gyvenusiųjų nebuvo susiprotėjęs įregistruoti pastatų, išsipirkti pasodybinio sklypo.

Net ir vėliau, kai P.Kochanausko paveldėtojai kreipėsi į Panevėžio rajono žemėtvarkos skyrių, jiems buvę tiesiai šviesiai atrėžta, esą nėra čia ko ieškoti – tos sodybos šeimininkų ir pėdos ataušusios, o dokumentų apie tai, kad ji ten buvo ir yra, – jokių.

„Po metų mes ėmėm klausti paveldėtojų, kodėl jie nieko nedaro. Jie mums ir pasakė, kad valdžia pavariusi – nesą jokių šansų atgauti sodybą. Tada jau aš neištvėriau tokio įžūlumo – ėmiausi pats tvarkyti reikalus“, – aiškino Rimantas Misevičius, žinomas kaip „Kobros“ šunų veislyno savininkas.

R.Misevičius greit archyvuose surado reikiamus dokumentus ir valdininkams juodu ant balto įrodė sodybą egzistuojant. Tuomet pastatus išsipirkti jau nebebuvę sunku.

Dabar beliko tik išsipirkti žemę. Bet ir tam leidimą gavus, geodezinius matavimus atlikus, reikalai vis tiek įstrigę. Būtent dėl to ruožo, nurėžto per pačius tvarto pamatus.

Valdininkai buvo pasirengę be skrupulų užregistruoti juos taip, kaip yra, bet R.Misevičius siekė tvarkos – dar jokiuose įstatymuose nėra nurodyta, kad dalijant žemę būtų galima draskyti į dalis pastatus.

Panevėžietis suprato, kad šitaip padalijus sodyboje šeimininkauti būtų neįmanoma.

Bet pasiekti teisingo padalijimo buvę ne taip lengva. Valdininkams rūpėję tik, kad tas įkyrus vyras juos paliktų ramybėje.

„Valdonė Kuzmaitė, naujoji rajono Žemėtvarkos skyriaus viršininkė, užėmusi šį postą po už machinacijas nuteisto Jono Atkočiaus, tiesiog pareiškė, kad per jokius pamatus riba neina“, – aiškino R.Misevičius.

D.Medutis irgi nėjęs į jokias kalbas. Girininkas į R.Misevičiaus prašymus gražiuoju permatuoti žemę, padaryti geodezinius matavimus atrėždavęs, kad jam gerai ir taip.

D.Medutis ir A.Gestartas yra ir raštiškai parašę savo atsisakymus permatuoti žemę. Pastarojo sklypas prieina prie sodybos iš kitos pusės, savininkas jau yra atlikęs geodezinius matavimus.

Panevėžietis jautė, kad galėjo užminti D.Medučiui ant skaudamos vietos, nupirkdamas tą sodybą. R.Misevičius teigė girdėjęs, kad nemažai jau miško sklypų Žaliojoje girioje turintis girininkas pats bandęs derėtis dėl sodybos, bet šeimininkas į derybas dėl per mažos kainos nėjęs. Galbūt ir ateities planų dėl sunykusios ir be savininkų likusios sodybos girininkas turėjęs?

Kad rebusas būtų išspręstas, valdininkai ėmė siųsti komisijas. Pirmoji komisija pasirodė sodyboje prieš dvi savaites. Tačiau, anot R.Misevičiaus, kažkodėl tai vyko be jo, o komisijos nariu tapo suinteresuotas asmuo – D.Medutis.

O ir iš pačios komisijos liko šnipštas, nes pasirašė tik du asmenys, trečias neatvyko. Keistas buvęs ir komisijos sprendimas, konstatavęs, kad D.Medučio miško žemė apmatuota teisingai.

Po tokio kuriozo R.Misevičiui beliko manyti, kad girininkas valdininkų kabinetuose – savas žmogus.

Tačiau antroji komisija, R.Misevičiui reikalaujant, jau buvo rimtesnė.

Pastebėję atvykusius žurnalistus, vyrai tik dar labiau paniuro, bet, atrodo, pasidarė sukalbamesni. Žemėtvarkos skyriaus specialistė Rasa Ilčiukaitė patvirtino, kad ištiesus juostas paaiškėjo, jog ribos tikrai kerta pamatus.

Galop buvo sutarta, kad nuo pastato ribą reikia atitraukti bent jau per 3 metrus – taip, kad galėtų privažiuoti kokia technika. Toliau derėdamiesi vyrai sutarė ir dėl kitų ribų.

Nors žemėtvarkininkė kartojo D.Medučiui, kad jam nuostoliai bus kompensuoti, tačiau šis pareiškė, kad to nereikės, nes įstatymais leidžiama 10 procentų paklaida.

Gegužinės girininkas dar sodyboje žurnalistei aiškino, jog brėžiant ribas neapsižiūrėta tik todėl, kad visur buvo dilgėlynai ir pastato pamatų nesimatė.

Vėliau D.Medutis tikino, kad dėl ribų korektūros jis būtų sutikęs iš karto, bet ne tiek, kiek savo brėžinyje iš anksto nusibraižė R.Misevičius.

„Jei jis naujame brėžinyje pateiks 3 metrų, o ne 19 metrų pločio juostą nuo pamatų, tai aš pasirašysiu“, – teigė girininkas.

R.Medutis paneigė, kad turėjo noro pats nupirkti sodybą.

„Šeimininkui tada gi gyvent ten reikėjo, kur jis parduos“, – aiškino pašnekovas.

Žemėtvarkos skyriaus viršininkė V.Kuzmaitė nebuvo šneki. Ji toliau teigė, kad žemės ribos nėjo per pamatus: stambaus mastelio planas to nerodęs.

Pagal įstatymus, anot pašnekovės, nėra reikalaujama konkretaus atstumo nuo pamatų iki svetimos žemės ribos, tai sprendžiama pagal situaciją, atsižvelgiant į tai, kiek reikia vietos pastatui eksploatuoti.