Dėl centimetrų - ilgi metai kančių

Vieną šaltą sausio dieną Panevėžio V.Žemkalnio gimnazijos mokinė 16-metė Gerda Kavaliauskaitė nuo prekybos centro „Babilonas“ iki namų Molainių gatvėje ant kupros tempė savo draugę Velžio gimnazijos auklėtinę 18 metų Indrę Stankevičiūtę.

Indrė į „Babiloną“ nuėjo pati, nors jos kojos buvo sugipsuotos po sudėtingos operacijos. Atstumą nuo savo laiptinės iki prekybos centro mergina įveikė pasiramsčiuodama ramentais. O grįžti namo nebeužteko jėgų.

G.Kavaliauskaitė daugiau nei pusantro kilometro nešė ne tik draugę, bet ir jos ramentus.

Šį reginį stebėję praeiviai akmenėjo iš nuostabos - tokią draugystę šiais laikais mažai kur pamatysi.

Smalsūs praeivių žvilgsniai Indrę ir Gerdą varsto visada, kai jos išeina pasivaikščioti po miestą. Žmones stebina ne tik merginų linksmumas, bet ir jų ūgio skirtumas.

Šalia lieknos 170 centimetrų ūgio Gerdos dvejais metais vyresnė Indrė atrodo lyg miniatiūrinė coliukė - jos ūgis tesiekia 128 centimetrus.

Indrę ir Gerdą pamatau iš tolo. Šaligatviu palei daugiabučius namus žengia dvi tamsiaplaukės. Panelės kažką žaismingai tauškia ir be paliovos kvatojasi.

Indrė draugei tesiekia iki juosmens.

„Bendraamžiai manęs klausia, kaip jaučiuosi tokia būdama. Aš jiems sakau, jog esu optimistė ir nekompleksuota, man gerai tokiai, kokia esu“, - visus nepatogumus dėl būsimo pokalbio temos akimirksniu išsklaido Indrė.

Gerdą ji vadina geriausia savo drauge, viena kitą jos kartais pavadina sesėmis. Merginos nuo mažų dienų augo viename kieme.

„Indrė labai užsispyrusi ir tvirto charakterio. Ji niekada neverkšlena, nesiskundžia, turi daugybę idėjų ir visokiausių troškimų. Jos ūgio visai nepastebiu, draugystei tai jokios reikšmės neturi“, - sako Gerda.

„Ji mano geriausia draugė, mane sugipsuotą namo parnešė“, - Gerdos draugystę labai vertina Indrė.

Moksleivės sako esančios kitokios nei dauguma bendraamžių: jos nerūko, nevartoja alkoholio, nėra bandžiusios jokių kvaišalų.

Kiekvieną vakarą panelės yra priverstos bastytis netoli daugiabučių plytinčiais laukais, mat abi turi vienodą rūpestį - pavedžioti savo keturkojus augintinius. Indrė už pavadžio vedasi šarpėjų veislės šunį, Gerda - laikos ir skaliko mišrūną.

„Jūs mane lengvai atpažinsite, aš tokia mažiukė“, - telefonu tariantis dėl susitikimo linksmu balsu paaiškina Indrė.

Ištaikyti laiko pokalbiui nėra lengva. Indrė - labai užimtas žmogus. Didžiąją po pamokų likusio laiko dalį atima repeticijos Virginijaus Valuntonio dainavimo studijoje.

Indrė puoselėja svajonę atsidurti kokiame nors televizijos muzikiniame projekte ir savo balsu sudrebinti eterį.

Kai mokykloje pas pradinių klasių moksleivius atėjo būrelių vadovai ir ėmė raginti vaikus lankyti įvairius užsiėmimus, Indrė su didžiuliu entuziazmu nuėjo į šokių repeticiją.

Deja, šokių vadovė, kritiškai nužvelgusi mergaitę, pareiškė nesiimsianti jos mokyti dėl netinkamo ūgio.

Indrė be ašarų nurijo karčią piliulę ir nusprendė dainuoti. „Pagalvojau: dėl ūgio bent jau balsui priekaištų niekas negalės laidyti, ir nuėjau į chorą“, - tvirtą charakterį tą kartą parodė Indrė.

Tai buvo bene vienintelis akibrokštas, kurį Indrei teko patirti dėl išskirtinio ūgio. Daugiau niekas - nei mokyklos, nei kiemo draugai - Indrei nėra mėtę replikų dėl jos išvaizdos.

Indrė puoselėja ir dar vieną svajonę - lėktuvu pakilti į orą ir žemėn nusileisti su parašiutu. Ji įsitikinusi, kad šiam triukui jos mažas ūgis nebūtų kliūtis.

Indrė nežino, kodėl į šį pasaulį atėjo tokia maža. Nei tėčio, nei mamos giminėje žemaūgių nebuvo. Daugelis giminaičių aukštaūgiai, yra net krepšininkų.

Ir tėvai, ir medikai galėjo tik spėlioti, kas nulėmė, kad Indrės augimo procesas sutriko. Buvo keliamos įvairios versijos. Viena jų - gimdymo trauma ir deguonies trūkumas, mat kūdikis gimė apsisukusia aplink kaklą virkštele.

Buvo kalbama ir apie sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje pasekmes. Medikai kėlė versiją, kad 1986 metais įvykusios didžiausios pasaulyje atominės jėgainės avarijos metu pasklidusi ir daugelį regionų užteršusi radiacija galėjo sukelti genetinius pakitimus.

„Neturiu noro gilintis, kodėl taip atsitiko. Argi kas nors pasikeistų, jei žinočiau priežastis? Man gerai tokiai, kokia esu“, - į svarstymus šia tema nenori leistis Indrė.

Kova dėl Indrės ūgio, jos skausmo, operacijų ir kančių maratonas jau liko praeityje.

Daugiau nei dešimtmetį Indrė vieną po kitos įveikinėjo galimas ūgio didinimo metodikas, gulėjo iki juosmens sugipsuota, vaikščiojo su kaulus tempiančiais Ilizarovo aparatais, metalo virbais kiaurai perkaltomis kojomis, jai buvo taikyta augimo hormonų terapija.

Dailių veido bruožų ir išraiškingų žalių akių juodaplaukė po paskutinės, dešimtosios, operacijos nusprendė, kad gana bandyti pergudrauti likimą ir prievarta save tempti aukštyn.

„Kam tuos kaulus tempti, jei vis tiek kitokia nebūsiu? Daugiau savo noru nebelįsiu į Ilizarovo aparatus“, - šypsodamasi greitakalbe išberia mergina.

Dar tik mėnuo, kai po visų kankinančių operacijų Indrė padėjo ramentus.

Jos kojose liko kaulus sutvirtinančios metalinės plokštės, kurias bus galima išimti po metų ar dvejų, tačiau apie jas panelė beveik užmiršta.

„Didžiausias malonumas, kad miegodama galiu apsiversti ant pilvo, ant šono, galiu vonioje maudytis, džinsus apsimauti ir ilgaaulius batus apsiauti“, - laime judėti savomis kojomis nebevarstomai skausmų negali atsidžiaugti Indrė.

Prieš tris savaites ji iš miesto „Šaltinio“ vidurinės mokyklos persikėlė į Velžio gimnaziją.

Mokyklą vienuoliktokė pakeitė dėl to, kad jos šeima iš buto mieste išsikelia į privatų namą priemiestyje.

Kad Indrė gimė ne tokia kaip visi, tėvai žinojo, vos tik kūdikis išvydo pasaulį, tačiau pati mergaitė savo išskirtinumą suvokė ne iš karto.

Kol buvo maža ir lakstė po kiemą su kitais vaikais, pati sau atrodė paprastas vaikas. Žiūrėdama į pirmaklasių nuotraukas net ir dabar Indrė nepastebi didelio skirtumo tarp savęs ir klasės draugų.

„Visi tada buvome mažiukai, atrodė, kitaip ir negali būti“, - sako mergina.

Kūno sudėjimo ir ūgio skirtumai tapo akivaizdūs Indrei pradėjus lankyti trečią klasę. Klasės draugai tįso aukštyn, o ji liko miniatiūrinė, lyg Coliukė iš K.Anderseno pasakos.

„Tėvai bandė „išlaužti“ tą ūgį, nuo pat gimimo vežiojo pas gydytojus tikėdamiesi, kad galbūt galima ką nors padaryti“, - žygius po ligonines ir ilgus gydymosi metus prisiminė Indrė.

Neaugančio vaiko tempimas prasidėjo nuo stuburo tiesinimo. Tėvai vežiojo Indrę į Šiaulius, ten gydomosios mankštos ir masažo specialistas mažajai Coliukei tiesino krypstantį stuburą.

„Mane guldydavo ant grindų ir per nugarą laipiodavo visu svoriu. Prisimenu, kad labai skaudėjo“, - taip prasidėjo Indrės kova dėl kiekvieno centimetro.

Penkiametei mergaitei buvo pradėta taikyti brangiai kainuojanti augimo hormonų terapija. Toks gydymas jokių rezultatų nedavė.

Bevaisiai buvo ir sporto mokyklos pedagogų ketinimai fiziniais pratimais paskatinti Indrės augimą.

Tada tėvai dukrą nuvežė pas garsų vaikų ortopedą, medicinos mokslų daktarą Kęstutį Saniuką.

Jo pasiūlytas gydymo metodas - krypstančias kojas tiesinantys ir kaulus šiek tiek tempiantys Ilizarovo aparatai.

Ant operacinio stalo paguldytai dešimtmetei chirurgai kiaurai pergrę-žė kojų kaulus, privarstė metalo virbų ir sutvirtino specialiais varžtais.

Per blauzdų ir šlaunų kaulus pervertus virbus laikė metaliniai žiedai. Kiekvieną dieną Indrė privalėjo pati paveržti virbus per kelias dešimtąsias milimetro.

Dirbtinai ištemptas kaulas augančiame organizme turi savybę užauginti kauliniu audiniu trūkstantį tarpą.

Ilizarovo aparatus pakaitomis tai ant vienos, tai ant kitos kojos Indrė nešiojo pusantrų metų.

„Skaudėdavo žiauriai, nebuvo nė vienos nakties, kad išmiegočiau nepabudusi nuo skausmo“, - kančias atpasakojo Indrė.

Pusantrų metų vargo davė akivaizdžių rezultatų - Indrės ūgis padidėjo keliais centimetrais.

Gydytojai prasitarė, kad kaulų tempimo procedūrą būtų galima dar kartą pakartoti, kol mergaitei sueis 18 metų. Vėliau tai būtų nebeveiksminga, nes kaulai liaujasi augti.

Sulaukusi 16-os Indrė tėvams pranešė, kad yra pasiryžusi dar vienai kankynei, pati nori vėl užsidėti Ilizarovo aparatus.

„Mano tėtis optimistas kaip ir aš, jis neprieštaravo, tačiau mama niekaip nenorėjo sutikti, kad dar kartą pasmerkčiau save tokioms kančioms. Ji prisiminė daug šiurpių dalykų, kuriuos mudviem teko patirti“, - tarsi ne apie savo gyvenimą pasakoja mergina.

Pirmą kartą tempiant kaulus Indrei buvo trūkęs vienos kojos sąnarys. Gydytojai mergaitę sugipsavo iki juosmens, pusę metų ji negalėjo nei atsisėsti, nei apsiversti, nei kaip kitaip pajudėti. Visą tą laiką mama nesitraukė nuo dukros lovos.

Kai 16-metė Indrė pasirodė gydytojams ir pasiprašė dar kartą išbandyti kaulų tempimo procedūrą, visi medikai, išskyrus ją jau operavusį K.Saniuką, buvo prieš.

Net anesteziologė nerekomendavo pakartoti alinančio ir sudėtingo gydymo metodo.

„Mama mane kartais vadina ekstremale. Mes ją perkalbėjome, įtikinau, kad tikrai ištversiu ir kad aš to noriu“, - savo tvirta valia ir ryžtu namiškius stulbino Indrė.

Šį kartą chirurgai abi kojas iš karto pergrę-žė ir suvaržė metalo strypais. Su tokiais įtaisais Indrė išbuvo metus, vėliau prasidėjo komplikacijos, nutrūko virbai, supūliavo kaulai.

Pūlinius jaunajai ligonei atverdavo be narkozės. Taip reikėjo - kad medikai žinotų, jog audiniai gyvi.

„Truputį parėkdavau, o ką daryti? Žinojau, kad kitaip nebus“, - suprato nieko negalinti pakeisti Indrė.

Dėl nuolat atsiveriančių naujų pūlinių gydytojai nutarė nuimti kaulų tempimo įtaisus. Pasirodė, kad vienos kojos kaulai nespėjo sukaulėti, ją teko 4 mėnesiams sugipsuoti.

„Per tą laiką sunešiojau daug gipso. Kadangi vaikščiodavau, jis sudildavo ir reikėdavo keisti“, - iš savo noro judėti pati juokėsi Indrė.

Vėliau pasirodė, kad viena koja už kitą yra trumpesnė 3,8 centimetro.

Prieš Naujuosius metus, gruodžio 14-ąją, likus vienai dienai iki aštuonioliktojo gimtadienio, Indrei buvo atlikta paskutinė operacija - merginos kojos sutvirtintos metalinėmis plokštėmis.

Tai buvo dešimtoji operacija, atlikta siekiant padidinti ūgį. Paskutinio kaulų tempimo rezultatas - mergina paaugo 6 centimetrais.

„Dabar - viskas, daugiau nebenoriu jokių žygių dėl ūgio, nebent gydytojai pasakytų, kad būtinai reikia. Nebenoriu narkozių, jos labai kenkia mokslams, susilpnėja atmintis“, - atsidūsta Indrė.

Net ligoninėse, būdama metaliniais virbais pervertais kaulais, sugipsuota ir nejudanti, Indrė neapleido mokslų. Kai galėdavo judėti pasiramsčiuodama ramentais, nuklibikščiuodavo į mokyklą, o kai būdavo prikaustyta prie patalo, mokydavosi namie.

Kitąmet Indrė baigs 12 klasių. Ji svajoja apie psichologijos arba architektūros studijas. Indrei gerai sekasi matematika, tačiau ji nemėgsta chemijos ir fizikos.

„Kai pasėdžiu prie pamokų, viskas sekasi ir įdomu, kai patinginiauju, tada ir neįdomumai atsiranda“, - šmaikštauja vienuoliktokė.

Mergina nekantriai laukia vasaros - ji labai mėgsta plaukioti. Net nepamena, kada išmoko ant vandens laikytis. Mano, kad tėvai ją dar visai mažutę plaukti išmokė.

Vasarą Indrės lauks dar vienas malonus išbandymas. Ji važiuos į Vilnių mokytis vairuoti, nes gimtajame Panevėžyje nėra vairavimo mokymui pritaikytų automobilių su specialia valdymo įranga.

„Tada prasimanysiu automobilį“, - iš anksto būsimais malonumais džiaugiasi mergina.