Ir vis dėlto susidomėjimas Rusijos prezidento rinkimais pasaulyje išlieka milžiniškas. Mat visi bando atspėti, kas bus po jų.
Klausimų galima būtų sugalvoti daugybę.
Ar D.Medvedevas pateisins savo, kaip liberalo, reputaciją ir bent kiek išlaisvins Rusiją iš V.Putino režimo gniaužtų? Ar nors kiek keisis iki šiol vis labiau agresyvėjusi Kremliaus užsienio politika?
O gal niekas paprasčiausiai negali keistis, nes naujasis Rusijos prezidentas bus tik marionetė V.Putino rankose?
Gal vis dėlto naujasis Kremliaus šeimininkas netrukus pats sutelks valdžią savo rankose?
Kaip tokiu atveju veiktų D.Medvedevo ir V.Putino, neva turinčio tapti šalies premjeru, tandemas? Ar nesusipeš dėl įtakos įgaliojimus gavęs mokinys ir visą valdžią savo rankose įpratęs turėti mokytojas?
Atsakymų į visus šiuos klausimus dar teks palaukti.
Tačiau šių prezidento rinkimų pabaiga gali suteikti ne tik šiokią tokią intrigą dėl Rusijos ateities, gal net nedidelę santūraus optimizmo porciją.
Tiesa, turiu pripažinti, kad ir man kalbėti net apie mažiausią optimizmą dėl Rusijos ateities yra gerokai keista. Mat V.Putino režimas tikrai nėra tas, kuris teiktų vilčių dėl permainų, kai prie valdžios vairo stoja paties režimo pasirinktas įpėdinis.
Vienintelis dalykas, kuo D.Medvedevas skiriasi nuo V.Putino ir dabar Rusiją valdančių saugumiečių klanų, – jis neturi KGB praeities. Tai, žinoma, reiškia, jog nėra ir pažymėtas ta žyme, kuri kone visuomet palieka ypač ryškų pėdsaką, jeigu vertinsime visų šios organizacijos atstovų mąstymą.
Bet vien tai – per maža prielaida tikėtis net menkiausių permainų Rusijoje. Įveikti dabar šioje šalyje jau kone galutinai sukurtą sistemą būtų labai sunku net prie valdžios vairo staiga atsidūrusiam didžiausiam liberalui ir laisvės šaukliui.
D.Medvedevas toks nėra. Tačiau galimybė, kad kažkas Rusijoje keisis, jau atsirado. Mat šios galimybės esmė – ne paties D.Medvedevo asmenybė, o ta kova dėl įpėdinio, kuri Rusijos valdžios viršūnėse jau seniai vyko.
Ši kova ir dabartinio Rusijos vadovo sprendimas įpėdiniu pasirinkti ne saugumiečių klanų atstovą, o tik sau ištikimą D.Medvedevą sukūrė visiškai naują situaciją, kurioje atsidūrė pats režimas.
Mat taip V.Putinas, kuris į valdžią buvo iškeltas tų pačių saugumiečių, iš esmės metė iššūkį visai sistemai, sukurtai jo valdymo metais. Juk ne vienas gerai informuotas Rusijos apžvalgininkas teigia, kad saugumiečių klanai V.Putino įpėdiniu būtų sutikę matyti daug ką, bet ne su jais priklausomybės saitais visiškai nesusaistytą D.Medvedevą.
Priežasčių, kodėl V.Putinas ryžosi mesti tokį iššūkį jį iškėlusiai sistemai, galima sugalvoti daugybę. Pati primityviausia – baimė dėl savęs paties ir galbūt sukauptų milijardų ateities į valdžią atėjus naujam stipriam lyderiui.
Tačiau gali būti, jog V.Putinas paprasčiausiai pavargo nuo savo paties priklausomybės ir saugumiečių klanų karų bei iššūkių jam ne vien vidaus, bet ir tarptautinėje arenoje.
Juk galima prisiminti, jog net A.Litvinenkos ir A.Politkovskajos nužudymus kai kas aiškino saugumiečių noru galutinai supykdyti Rusiją su Vakarais ir taip priversti V.Putiną likti valdžioje.
Kad ir kaip būtų, kova prasidėjo. Ir tęsis, nepaisant to, ar ji išsiverš į viešumą, ar bus pastebima tik Kremliaus koridoriuose.
O tai reiškia, kad V.Putinas kartu su D.Medvedevu tiesiog neturi kitos išeities kaip imtis kokių nors permainų. Juk jiems dėl realios valdžios šalyje net ir po rinkimų teks kautis su ne tik įtakos prarasti nenorinčiais, bet ir vis dar labais stipriais saugumiečių klanais.
Politinė galimų permainų esmė jau taip pat iš esmės suformuluota.
„Ar ne per brangiai Rusijai kainuoja mūsų vykdoma politika?“ – maždaug tokiais žodžiais neseniai kilusį konfliktą dėl Britų tarybos veiklos šalyje komentavo vienas į D.Medvedevą panašių vadinamųjų liberalų A.Čiubaisas.
Nėra jokia paslaptis, kad minėtą konfliktą su Didžiąja Britanija išprovokavo būtent saugumiečiai, o V.Putinas pabrėžtinai laikėsi nuošalyje ir jo net nekomentavo.
Būtent konfliktas dėl Britų tarybos galėtų būti ir saugumiečių valdomos Rusijos politikos simboliu.
Todėl A.Čiubaiso pareiškimą galima laikyti savotišku galimos D.Medvedevo politikos manifestu. Politikos, kuri gali būti neišvengiama norint, kad naujasis Rusijos lyderis kartu su V.Putinu pajėgtų atsispirti sistemai, kuri gali praryti juos pačius.
Tai nereiškia, kad D.Medvedevo Rusijoje gali būti atsisakyta, pavyzdžiui, dėl Didžiosios Rusijos idėjos, didžiavalstybinio šovinizmo ar net imperinių ambicijų. Tikriausiai tai nereiškia ir ryškesnių demokratinių permainų šalyje. Tačiau priemonės, kokiomis Kremlius sieks savo tikslų, iš tiesų gali kiek keistis.
Bet visa tai – tik tuomet, jeigu kovos vienais ar kitais būdais nepavyks laimėti pasiduoti tikrai neketinantiems saugumiečiams. Ir būtent tai yra didžiausia intriga.