Kun. Robertas Grigas,
iš plačiai paskleisto elektroninio laiško
α. Vokietijoje Šeimos ministerija rekomenduoja bukletus ,,Meilė, kūnas ir žaidžiantis daktaras“, kurie drąsina tėvus pradėti pokalbius apie lytiškumą su 1–3 metų atžalomis, skatinti vaikus liesti visas suaugusiųjų kūno dalis ir atvirkščiai. Maža to, siūloma 4–6 metų vaikus išmokyti kopuliacijos judesių bei leisti mažiesiems užsiimti „neribota masturbacija“, išskyrus, kai fizinis sužeidimas tampa aiškiai matomas.
Tokio turinio žinutė, išversta iš LifeSiteNews.com, buvo gal pats drastiškiausias signalas iš daugelio nerimastingų pranešimų, per elektronines konferencijas pernai pasiekusių aktyvias krikščionių šeimas. Apokaliptinės prognozės ir ant slenksčio tykantis fundamentalizmas – tai tas kontekstas, kuriame nuosaikūs santuokos ir gyvybės gynėjai mėgino skleisti šviesią žinią apie šeimą kaip Lietuvos ateities laidą.
Šeimos klausimas, jau kelerius metus buvęs pasaulėžiūrinių pasirinkimų lakmusu, tapo svarbiausiu vertybinės laikysenos kriterijumi, religinių bendruomenių ir Bažnyčios hierarchų viešo aktyvumo lauku.
Kita pusė siuntė aiškius ženklus, kad karo kirvis iškastas ir dialogo nebus. Antai Žmogaus teisių stebėjimo institutas, sudarydamas 2007 m. „Žmogaus teisių nešlovės lygą“1, pirmiausia nusitaikė į tuos, kurie palaikė tradicines šeimos vertybes, taip esą diskriminuodami seksualines mažumas ir „modernius gyvenimo būdus“.
Su „lygybių“ propagandistais suartėjusiems žmogaus teisių gynėjams neįtiko net liberalizmo bastionas – Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Jo vadovas Remigijus Šimašius buvo pasmerktas už komentarą per Lietuvos radiją, kuriame įrodinėjo Lygių galimybių įstatymo išimčių, taikomų religinėms bendruomenėms, pagrįstumą.
Pasak analitiko, konstitucinis asmenų lygybės principas pirmiausia adresuotas valstybės institucijoms ir pareigūnams: „Tai nejaugi privatūs asmenys ir organizacijos turi teisę diskriminuoti, paklausite. Žinoma! Jei žmogus turi teisę rinktis, reiškia jis turi teisę rinktis pagal tam tikrus kriterijus, kitaip tariant – diskriminuoti pagal šiuos kriterijus. Kriterijai gali būti ir tikėjimas, rasė, lytis, kalba bei kiti dalykai. Įtvirtinkime visuotinį nediskriminavimą ir sulauksime daugybės egzotiškų ieškinių. Pavyzdžiui dėl to, kad [...] kunigų seminarija atsisakė priimti studijuoti lesbietę ateistę“2.
Šio komentaro atvejis simptomiškas, nes pasižvalgęs po visuomeninį kraštovaizdį gerokai nustembi, kokios skirtingos grupės ima grumtis prieš reliatyvizmo terorą ir žmogaus prigimties neigimą. Tai neformali koalicija, kurią suvienija tikėjimas sveiku protu ir kritiškas požiūris į seksualines, ekologines bei panašias madas.
Šaunu, tačiau sąmoningiems krikščionims nepakanka angažuotis pasaulėžiūriniams mūšiams. Priešingai, viešos batalijos, kaip ir visas išorinis aktyvizmas, stumia iš dėmesio lauko vidinio gyvenimo reikalus. O juos apleidus gali nė nepastebėti, kad jau sustingai banalia teisuolio poza, kuri labiau už visas akivaizdžias nuodėmes ir charakterio ydas kliudo liudyti Gerąją Naujieną.
Tokią pozą taikliai demaskavo Tomas Viluckas, kai kilo gausūs tikinčiųjų protestai prieš Eurovizijos laimėtojų Lordi koncertą Krikščioniškojo fondo kolegijoje: „Gaila, kad kovai su karnavalais, klounada eikvojama tiek energijos... Tuo tarpu mūsų krašte ir toliau daromi abortai, klesti astrologai, ekstrasensai, bioenergetikai ir kitokie šarlatanai, tarpsta religinis neraštingumas, merdi krikščionių bendruomenės, parapijos“3.
I. GYVYBĖS LOPŠYS
Pradėjus šeimos tema, dera paaiškinti, kaip nelengva hierarchams, aktyviems pasauliečiams, publicistams ir politikams pereiti nuo šiandienės situacijos smerkimo ir pagraudenimų prie realių pagalbos projektų ir optimistiško diskurso. O jis vienintelis tegali nuteikti jaunus žmones tvariai santuokai.
Todėl paskutinį balandžio sekmadienį Vilniuje surengta eisena bei koncertas „Šeima – gyvybės lopšys“ buvo reikšminga ne tik kaip priešnuodis gėjų paradams, spaudimo Seimui būdas, įvairių denominacijų krikščionių ir kitų prošeimiškų jėgų santalka.
Svarbiausia, kad parinkta ir paskleista derama žinia: šeimos gynimas yra plačiosios visuomenės, o ne siauras bažnytinis reikalas, šeimos gyvenimas yra niekuo nepakeičiamas laimės bei džiaugsmo šaltinis. Jau prieš kelerius metus įsteigta, tačiau vos vegetavusi Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija su šiuo renginiu įgijo antrą kvėpavimą, prasiveržė į įtakingų visuomeninių organizacijų, kurių paiso politikai ir žiniasklaidos ratą.
Kai beveik drauge su šeimų eisenos anonsais įsiplieskė diskusijos dėl „Lygių galimybių metų“ programos dosniai finansuojamų „vaivorykštės“ akcijų, buvo galima su pasitenkinimu konstatuoti, jog aiškiai išsiskyrė kelios atsako kryptys. Rolandas Paksas išdėjo į šuns dienas, Juozas Imbrasas uždraudė gėjų demonstraciją, negausios organizacijos ir „Respublika“ pasisvaidė „iškrypėlių“ etiketėmis.
Naujoji kairė bei tam tikrų Vakarų fondų maitinami „žmogaus teisių“ gynėjai radikaliai pasmerkė pirmuosius kaip fašistuojančius radikalus4. O štai šeimų organizacijos ir dvasininkai šiame kraštutinumų fone galėjo pozityviu tonu pakviesti ne „prieš“, bet „už“ – už santuoką, už jaunimo rengimą šeimyniniam gyvenimui, už tėvų teisę spręsti, kas tinka, o kas kenkia jų vaikams.
Vyskupai palinkėjo, kad „būtų apsaugotas kiekvieno žmogaus orumas“, tačiau valstybė neaukotų lėšų „homoseksualų kultūros propagavimui, užuot juos skyrus šeimų stiprinimui bei doriniam jaunimo auklėjimui“5. Ne barančia, o drąsinančia, žvalia intonacija, taikliais psichologiniais bei dvasiniais patarimais bylojo ir „Vyskupų laiškas šeimoms Gyvybės dienos proga“.
Nors Šeimos centrų vadovai dažnai pabėdoja, kad jų įstaigų veikla aprėpia tik nedidelę dalį sutuoktinių, reikėtų specialaus etato vien suskaičiuoti, kiek per metus šeimų švenčių, stovyklų, savaitgalių, rekolekcijų, kursų surengta įvairiu, tiek vyskupijų, tiek parapijų ar bendruomenėlių lygmeniu.
Pavyzdžiui, Šiauliuose vyskupijos Šeimos šventė vyko jau septintą, o Alytuje – ketvirtą kartą. Vilniuje vasarį, o Kaune balandį surengti Maldos pusryčiai, į kuriuos ordinarai pakvietė šeimų bendruomenių, šeima besirūpinančių judėjimų bei organizacijų atstovus.
Būtent šeimos stiprinimo reikalams buvo skirtas ekumeninis susitikimas Kauno Prisikėlimo bažnyčioje, organizuotas kaip Krikščionių vienybės savaitės renginių tąsa. Atsisakius niurnėjimo dėl besikeičiančių tradicijų, Kauno arkivyskupijos salėje džiugiai krikščioniškai švęsta Šv. Valentino diena.
Šeimų sielovadai, šeimą ginantiems įstatymams dedikuota po vieną kasmėnesinį kunigų susirinkimą Kaišiadoryse ir Marijampolėje, apie tai kalbėta visų vyskupijų dvasininkų nuolatinio ugdymo kursuose. Panevėžio vyskupijos Caritas metų pabaigoje surengė konferenciją „Šeimos skurdas šiandienėje Lietuvoje“.
Patraukliõs, sveikaprotiškos ir jaunimo pamėgtos Ričardo Pagojaus knygos „Meilės pamokos“ antrasis masinis tiražas, išspausdintas su Bažnyčios parama, beveik išparduotas per pusmetį. Ne mažiau sėkmingai platinti sutuoktiniams skirti Gintauto Vaitoškos krikščioniškos psichologijos etiudai „Lengvas gyvenimas“. Kaišiadorių Šeimos centro vadovė gydytoja Marija Bagdonienė pirmoji vyskupijoje buvo apdovanota popiežiaus garbės kryžiumi Pro Ecclesia et Pontifice. Šį gana atsitiktinį išvardijimą baigsime paminėdami, kad Pabradėje pastatyta nauja bažnyčia buvo konsekruota Švč. M. Marijos Šeimų Karalienės titulu.
Rudenį Seimas priėmė svarstyti Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projektą. Skirtingų frakcijų parlamentarų, daugiausia moterų, ilgai ir kantriai drauge su visuomenininkais bei ekspertais tobulintas dokumentas privertė oponentus šiek tiek pasimesti. Nežinia, ar koncepcija bus priimta; dar mažiau šansų įsiteisėti turi Tėvynės Sąjungos teikiamas Paramos šeimai pagrindų įstatymo projektas.
Tačiau jau aiškūs du dalykai. Viena, viešoji diskusija, prasibrovusi pro kalnus „atvejų“, susitelkė prie reikalo esmės – rengiant koncepciją pagaliau išgryninta šeimos samprata. Antra, šie klausimai nebeatšaukiamai įtraukti į priešrinkiminę politinę darbotvarkę. Vyskupų Konferencija net atsargiai pagyrė Seimą, kad bent paskutiniaisiais darbo metais imasi teisės aktų, kurie leistų įtvirtinti „išskirtinę ir universalią šeimos vertę“6.
Įrodinėjantys, kad santuoka yra ãtgyvena, paprastai operavo sociologijos mokslo duomenimis ir nepamiršdavo prie savo pavardės pridėti „dr.“, nors mokslo laipsnius įgijo iš visai kitos srities, pavyzdžiui, fizikos ar pedagogikos, kaip premjero patarėja Giedrė Purvaneckienė. Ar „mokslinis“ šeimos neigimas yra objektyvus, ypač vertė susimąstyti VDU docento Arno Zdanevičiaus, kuris neslepia savo netradicinės orientacijos, publikacijos7 bei akcijos.
Būtent jis įteikė policijai pareiškimą, kuriame apkaltino tarptautinės organizacijos „Apsaugok šeimą“ prezidentą Scottą Lively, skaičiusį Mykolo Romerio universiteto Kauno fakultete viešą paskaitą apie homoseksualizmą, neapykantos kurstymu. Prokuratūra atmetė šiuos įtarimus ir atsisakė kelti bylą lektoriui ar jį pakvietusiai visuomeninei organizacijai „Už pilietinę visuomenę“.
Lively, savo ruožtu, išplatino atvirą laišką lietuvių tautai, kuriame įspėjo apie netradicinį gyvenimo būdą propaguojančio judėjimo pavojų ir, be kita ko, teigė: „Atsakas homoseksualų iššūkiui yra ne cenzūruoti homoseksualus taip, kaip jie nori nutildyti mus, o organizuoti atvirą ir sąžiningą viešą diskusiją tema „Šeimos vertybės vs gėjų kultūra“ bei pakalbėti apie tikrąją tokių žodžių kaip tolerancija reikšmę“8.
II. ILGAI IEŠMĄ DROŽIANT...
Apžvelgdami pernykščius įvykius dažnai minime įvairias pradžias, tačiau ne visuomet pavyksta susekti, kaip andai užsimezgę dalykai rutuliojosi ir pasibaigė. Per penkerius metus galėjo lengvai pasimiršti, kad 2003 m. sausio 4 d. arkiv. Sigitas Tamkevičius dekretu paskelbė šaukiąs Kauno arkivyskupijos antrąjį sinodą ir įsakė pradėti paruošiamuosius darbus.
Netrukus buvo sudaryta dešimt skirtingų sričių komisijų, turinčių parengti Sinodo dokumentų projektus. Daugiau kaip šešiasdešimt Sinodo grupių įsisteigė parapijose, bent du trečdaliai jų buvo aktyvios, t. y. realiai svarstė Sinodo medžiagą ir teikė siūlymų. Būtent pasauliečių įtraukimas ir skyrė antrąjį Sinodą nuo pirmojo, vykusio 1934 m., kuriame dalyvavo tik dvasininkai.
Pirmuosius pusantrų metų darbas vyko gana intensyviai. Grupės posėdžiavo ir kvietėsi į pagalbą žinovų iš šalies. Arkivyskupas ir jo augziliaras aplankė daugelį didesnių parapijų inicijuodami tikinčiųjų diskusijas svarbiausiomis Sinodo temomis – kokie šiandienio sielovados darbo prioritetai, kaip atnaujinti arkivyskupijos gyvenimą kuriant aktyvias tikinčiųjų bendruomenes.
2005–2006 m. iš šalies žvelgiant atrodė, kad Sinodą visi pamiršo. Nežinia, ar lėčiausiai dirbusios komisijos pagaliau tylomis atliko „namų darbus“, ar susivokta, kad dėl 2008 m. numatyto Šiluvos jubiliejaus Sinodas nusikeltų į neužmatomą ateitį, bet pernai birželį Kauno ordinaras paskelbė oficialius dalyvius ir baigiamųjų plenarinių posėdžių datą.
Spalio 20–21 d. 118 delegatų, iš kurių net 85 buvo pasauliečiai, aptarė ir balsavimu patvirtino Sinodo nutarimus. Palikime nuošalyje pastebėjimus apie organizacinius ir iškilminguosius šio įvykio momentus. Jie nėra reikšmingi palyginus su bažnytinio susirinkimo tikslu – bendravimo ir pasiuntinybės dvasioje patarti savo Ganytojui svarbiausiais vyskupijos gyvenimo reikalais.
Šie patarimai arba apčiuopiamas Sinodo rezultatas – priimtasis dokumentas, kurio turinį ir pamėginkime bent trumpai apžvelgti. Tiesa, galutinę teisinę formą jis įgis ir įsigalios tik pasirašytas bei paskelbtas ordinaro, tačiau Sinodo metu aštresnių kontroversijų neiškilo, todėl nėra pagrindo manyti, kad vienintelis vyskupijos įstatymų leidėjas atmes kuriuos nors esminius punktus.
Pusantro šimto puslapių dokumente jų yra net 1100, tad pirmasis klausimas, ar Sinodas siekė gilintis į kelias apibrėžtas problemas ir sielovados sritis, o gal jo nutarimai tiesiog aprėpia vyskupijos gyvenimo visumą? Viena, dokumentas iš esmės atspindi ir aprašo dabar realiai egzistuojančią vyskupijos, jos centrinių ir smulkesniųjų institucijų (centrų, skyrių, komisijų, tarybų) tinklą, struktūrą bei funkcijas, yra tarsi jų statutų santrauka, ir numato tik vieną kitą smulkią optimizavimo gairę.
Antra, kartojamos esminės Kanonų teisės kodekso bei įvairių Magisteriumo dokumentų nuorodos dėl aktualių pastoracinės veiklos sričių, dvasininkų pareigų, administracinio tvarkymosi normų. Atrodo, kad išskleidžiamos būtent tos normos, kurių kunigai nelabai tesilaiko. Trečias, pats įdomiausias, tačiau „ploniausias“ nutarimų sluoksnis – priemonės, kaip siekti parapijų aktyvumo ir pasauliečių bendradarbiavimo, t. y. bažnytinės veiklos idealo. Pavyzdžiui, akcentuojama suaugusiųjų katechezė, iškelta net pirmiau už vaikų rengimą sakramentams (348–352), apstu nuorodų, kaip dvasininkai turi saugoti parapijos ir dekanato dokumentus, tvarkyti elektroninę raštvedybą. Sekant Motiejaus Valančiaus pavyzdžiu, smulkiai aptarta minimali parapijos raštinės bibliotekėlė (140). Rekomenduojama turėti pasauliečių referentų, pabrėžiama, kad parapija yra atsakinga už teisingą sielovados bendradarbių darbo apmokėjimą (128).
Kiek netikėtos kai kurios liturginės nuorodos, ar, greičiau, dėmesio proporcijos. Labai detaliai aptarta Gavėnia ir Velykos (587–635), tačiau vos vienas neilgas punktas tenka Sekminėms (639), labai taupiai rašoma apie Adventą ir Kalėdas (640–647). Gal rūpintasi dar toli gražu ne visur prigijusiu Velykų Tridienio liturgijos universaliu sutvarkymu atitolstant nuo liaudiško pamaldumo elementų?
Gal tai, jog Kalėdų šventimas bemaž neįvairuoja, o Sekminių – nenusistovėjęs, paskatino apsiriboti bendriausiomis nuorodomis?
Skyrelyje Tikinčiųjų laikysenos trys iš penkių punktų (814–816) skirti ramybės palinkėjimui ir reikalauja ypatingo šios apeigos santūrumo – jokių celebranto ar maldininkų vaikščiojimų ir apsikabinimų. Panašu, kad siekiant užbėgti už akių kai kuriose bendruomenėse pasitaikančiai emociškai sodraus, kitas pamaldų dalis nustelbiančio ramybės palinkėjimo praktikai, pasirinktos griežčiausios iš Magisteriumo rekomendacijose esančių formuluočių. Tuštokas ekumenizmo skyrius – greičiau apribojimų bei išlygų, nei paraginimų ir sektinų modelių įvardijimas.
Vargu ar dokumente dera ieškoti naujų idėjų bei dalykų, kurie būtų paslaptis dvasininkams, o ir sąmoningesniems pasauliečiams. Jei kas Bažnyčioje praktiškai nevyksta ar nevykdoma, tai tik retais atvejais – dėl dokumentų stokos. (Aplaidumas, tinginystė, gobšumas ir kitos ydos – kur kas didesni trukdžiai.) Tiesiog visuomet naudingas apibendrinantis žvilgsnis, ypač jei rasis kantrybės viską perskaityti.
Iš tiesų dokumentą pasistengta surašyti sistemingai, bet vos užmetus akį matyti, kad už atskiras dalis atsakingi komisijų vadovai turėjo labai jau nevienodus teksto rengimo įgūdžius. Vis dar nėra lietuviško Kanonų teisės kodekso leidimo, o ir pasirodęs jis bus sunkiai įveikiamas eiliniam katalikui. Tad tam tikru mastu Sinodo nutarimai gali pasitarnauti kaip bažnytinio teisyno pakaitalas pasauliečiams svarbesniais – parapijų pastoracinių, ekonominių tarybų sudarymo, bendruomenės įsitraukimo į liturgiją – klausimais. Dokumentas vertingas ir tuo požiūriu, kad aprašo po Atgimimo natūraliai, dažniau paskirų dvasininkų ir pasauliečių išmanymo bei rūpesčio dėka, o ne pagal teorinę schemą susiklosčiusią vyskupijos bendrųjų tarnybų būklę. Drauge ją įteisina ir pristato kaip svarstytiną pavyzdį kitoms vyskupijoms.
Kauno arkivyskupija naujausiais laikais surengti Sinodą pabandė pirmoji, tad nėra su kuo lyginti; užsimojo be galo plačiai, tad ne viską tesėjo, o ilga ruoša šiek tiek disonavo su sparčiu šiuolaikinio gyvenimo tempu. Tačiau juk Bažnyčia matuoja laiką amžiais...
III. SVARBIAUSIA AR SVARBIAUSIOS?
Štai jau keturi šimtmečiai praėjo nuo vienos iš datų, kurias istorikai sieja su Švč. M. Marijos apsireiškimu Šiluvoje. Vėlgi akcentuodama pasirengimą būsimam jubiliejui, Kauno kurija dar metų pradžioje inicijavo šiluviškio Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo kopijos kelionę po vyskupijos parapijas. Kita kopija netrukus buvo padovanota Šiauliams ir ėmė lankyti tenykštes bažnyčias.
Viena vertus, šiais laikais nesunku nuvykti iki pačios Šiluvos, pasimelsti prie originalo, ir tokių piligrimysčių – tiek individualių, tiek masinių, įtraukiančių visus aktyvius parapijiečius – smarkiai pagausėjo. Kita vertus, daugelyje vietų išties prašmãtnios atvaizdo faksimilės sutiktuvės tapdavo pretekstu, realiu ženklu, kurį pasitelkus buvo lengviau sužadinti žmonių domėjimąsi istoriniu apsireiškimu, paskatinti piligrimystes. Trečia vertus, ten, kur surengtos paskaitos apie Šiluvą ir stebuklais garsėjantį paveikslą, jo kopija buvo gera pavaizdumo priemonė.
Pagaliau tai gal jau paskutinė galimybė išnaudoti emocinį ir socialinį krūvį senųjų pamaldumo praktikų, kurios dar XX a. Europoje tapo anachronizmu, buvo nureligintos ir adaptuotos tautiniais tikslais. Pavyzdžiui, 1930 m. po Lietuvą iškilmingai vežiotas didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas.
Paveikslo itinerarijus nusidriekė pirmiausia per kaimo parapijas. Kai kur gili senovė derinta su ypatingu modernumu – Ariogaloje apie atvaizdo sutiktuvių programą aštuoniems šimtams parapijos šeimų pranešta SMS žinutėmis.
Tikintieji buvo skatinami ne tik pagerbti atkeliavusią didžiąją faksimilę, bet ir mažesnes kopijas nešti iš namų į namus – organizuoti Dievo Motinai mažąją kelionę po savo gyvenvietę. Drauge imti skleisti piligrimų lankstukai ir jubiliejinis 24 puslapių laikraštis „Šiluvos žinia“, kurio per metus pasirodė trys numeriai. JAV kaip „Draugo“ įdėklas ėmė rodytis „Šiluvos žinia išeivijoje“.
Tuo tarpu didžiosiose miesto parapijose laukiant apsireiškimo sukakties, nuo kovo iki spalio rengtos „Eucharistijos šventės“. Tai intensyvi savaitgalio religinių susitikimų programa, panaši į atsinaujinimo dienas – dvasinės konferencijos, koncertai, paskaitos, liudijimai, agapės, grupelių prisistatymai ir vyskupo vadovaujama sekmadienio šv. Mišių koncelebracija. Pašaliniam stebėtojui galėjo kilti tik vienas naivus klausimas – dėl šių renginių pavadinimo. Argi „paprastos“ ir eilinio sekmadienio šv. Mišios nėra Eucharistijos šventė?
Tiek paveikslo apsilankymo iškilmės, tiek „Eucharistijos šventės“ buvo tarsi tradicinius atlaidus keičiančio naujõs parapijinės iškilmės modelio užuomazga, kai nureikšminamas tradicinis kalendorius, šventųjų dienos, o dešimtmečiais nekintantį ir rutina tapusį ciklą nurungia įsimenantys vienkartiniai įvykiai.
Ta pačia proga vyko mariologiniai kongresai Pažaislyje ir Šiluvoje. Pirmasis palydėtas iškilia koncertine programa – tiek per pamaldas, tiek po jų giedojo Kauno valstybinis choras ir Virgilijus Noreika. Gal būtent menininkų įtraukimo motyvas paskatino apie Šiluvos apsireiškimą ir atvaizdą kalbėti ne mažiau garsaus Pažaislio Maloningosios Motinos paveikslo akivaizdoje.
Parašiau: „ne mažiau garsaus“, – ir pats suklusau. Katalikiškai bendruomenei apskritai nepriimtinas atvaizdų lyginimo ir stebuklingų vietų konkurencijos aspektas norom nenorom prasismelkė į jubiliejaus prieigas. Šiluvos mylėtojus, matyt, nuvylė, kad į europinį Marijos šventovių tinklą, vienijantį dvidešimties žemyno šalių garsiausias šventoves, iš Lietuvos buvo įtraukti Aušros Vartai. Ir todėl pernykštis penktasis tinklo susitikimas – šventovių globėjų suvažiavimas – rugsėjo vidury vyko Vilniuje.
Krikščioniškos internetinės žiniasklaidos komentarų puslapiai paplūdo piktais atsiliepimais, esą Gailestingumo Motina – tai polski obraz, todėl jis negali atstovauti Lietuvai. Žinoma, šios nuomonės – tik paviršinės putos, į kurias galima numoti ranka. Arba įsikibti į tokį išskirtinį vietinį stebuklą, kurio nesigvieštų jokia kita tauta. Tik nežinia ar tada jis būtų katalikiškas, t. y. visuotinis.
Simbolinio pirmumo klausimas kur kas aštriau iškyla, kai reikia spręsti praktinius klausimus, pavyzdžiui, dalytis paminklinių šventovių restauracijai ar jubiliejinėms programoms skiriamus valstybės pinigus. Šiluvoje ateinančiam rugsėjui ketinama išplėsti ir išgrįsti aikštę nuo bazilikos iki pat Apsireiškimo koplyčios. Šiai epochinei statybai, kuri suris daugumą jubiliejinių išteklių, kliudo viena sodybėlė.
Jos savininkai, gyvenantys užsienyje, už nugriauti pasmerktus pastatus užsiprašė solidžios sumos. Net šventai privačią nuosavybę ginantis, o Bažnyčią kiekviena proga pašiepiantis liberalinis dienraštis paantrino arkiv. Tamkevičiui ir pasmerkė tautiečių norą pasipelnyti grandiozinio rekonstrukcijos projekto sąskaita9.
Šiluva – „Jono Pauliaus II piligrimų kelio“ dalis. Viena vertus, ją dera išpuošti apsireiškimo jubiliejui, kita vertus, remonto šaukte šaukiasi ir kitos reikšmingos į programą įtrauktos bažnyčios. Nei vyskupams tarpusavyje, nei derybose su valdžia nėra lengva nuspręsti, kurioms šventovėms teiktinas prioritetas. Apie įtampas, užprogramuotas tokiuose valstybiškai bažnytiniuose projektuose, jau signalizuoja konfliktas Tytuvėnuose.
Buvusio bernardinų vienuolyno ansamblis – bene labiausiai apleistas „Piligrimų kelio“ objektas, jam atkurti ir pritaikyti nūdienos reikmėms reikėtų per 60 mln. litų. Nujausdama potencialias investicijas, Kelmės savivaldybė be Šiaulių kurijos ir parapijos žinios nusprendė kurti VšĮ „Tytuvėnų piligrimų centras“ ir per ją administruoti vyriausybės bei fondų skiriamas lėšas. Ypatingą vietos klebono Vytauto Butkaus ir tikinčiųjų rūstybę sukėlė tai, kad savivaldybės atstovu į viešąją įstaigą buvo deleguotas Zenonas Mačernius, buvęs rajono kompartijos sekretorius, dabar socdemų lyderis, o žmonių žodžiais tiesiog – „didžiausias dievamušys“10.
Dvasininkai protestavo, nors jiems buvo supratingai pamerkta – esą Mačerniaus ryšiai Vilniuje atriš vyriausybės pinigų maišą. Problema ne vien personalijos. Vyskupija numato vienuolyne įkurdinti piligrimų ir rekolekcijų namus, o savivaldybė tikisi, kad po plačiu stogu sukiš dar ir visas miestelio kultūros įstaigas, t. y. vėl subtiliai perims bažnytinį turtą.
IV. 10 / 1000
Šiaulių vyskupija pernai galėjo tikėtis konfratrų ir valdžios dėmesio, nes šventė įkūrimo dešimtmetį. Vysk. Eugenijus Bartulis, savo ruožtu minėjęs konsekracijos bei ingreso sukaktis, paskelbtas miesto garbės piliečiu. Visi paeinantys vyskupijos dvasininkai šią progą liepos viduryje pasitiko pamaldomis, skirtomis tiek padėkai, tiek atsiprašymui už klaidas bei nuodėmes, ir bendra piligrimyste į Kryžių kalną.
Šiauliuose nestigo subtilių kultūrinių pirmojo bažnytinio jubiliejaus akcentų. Pats vyskupas, anksčiau parengęs autorinį Kryžių kalno fotografijų albumą, šį sykį išleido kalendorių „Šventovės kalnuose“, kuriame – jo paties, beje, aistringo žygeivio, ir bendrakeleivio fotomenininko Evaldo Darškaus nuotraukos. Šiaulių dramos rūmuose teatralizuotame vakare „Dangiškųjų ženklų skaitymas“ albumą „Liturginiai rūbai“ pristatė ir vyskupijos dešimtmečiui dedikavo Loreta Bartkevičiūtė-Valienė, sukūrusi bene daugiausia meniškų liturginių apdarų Lietuvoje.
Šiaulių katedros konsekravimo dešimtmečiui skirta šventovės istorijos paroda surengta „Aušros“ muziejui priklausančioje Chaimo Frenkelio viloje. Joje ne tik eksponuota įspūdinga medžiaga, suskolinta iš keliolikos užsienio bei Lietuvos institucijų, bet ir parodyta stebinanti koncertinė programa. Specialiai šia proga susibūrę miesto muzikantai atliko šiauliečio kompozitoriaus Vaidoto Juozo Lyguto kūrinį „Brangus paukštis feniksas“, sukurtą pagal kun.
Petro Tarvainio panegiriką, sueiliuotą 1634 m. Šiaulių bažnyčios pašventinimo proga. O aktorius Vladas Baranauskas skaitė XVII a. čia sakytus pamokslus, kurie, vyskupo teigimu, neprarado aktualumo. Pridėkime, kad buvo išleistos trys kompaktinės plokštelės su muzikos kolektyvų, kurių susikūrimą paskatino vyskupijos steigimas, įrašais, ir Šiauliai atrodys visai rimtas pretendentas į krikščioniškos kultūros sostinės titulą. Padangę temdė tik vis kylantys paminklosaugininkų protestai dėl vyskupo sumanymo prie Kryžių kalno statyti bažnyčią. Šis planas transformavosi – laikinoji, popiežiaus lankymuisi suręsta koplyčia po rekonstrukcijos turėtų virsti nuolatiniu 500 m2 pastatu.
Pavardykime kitus unikalius Lietuvos masto religinius kultūrinius įvykius. Dievo Gailestingumo savaitės metu Vilniuje įvyko Algirdo Martinaičio oratorijos „Gailestingumo altorius“ (pagal šv. Faustinos dienoraščius) premjera. To paties kompozitoriaus oratorija „Giesmės šv. Pranciškui“, kurios atskiros dalys jau ankstesniais metais skambėjo festivalio „Pax et bonum“ renginiuose, pirmą kartą visa atlikta spalį Bernardinų bažnyčioje. Nors Bernardas Brazdžionis Atgimimo dienomis buvo pakylėtas į žymiausio gyvo tautos dainiaus ir pranašo rangą, mokyklinių vadovėlių inercija šią šlovę netruko sugrąžinti „liaudies poetams“.
Jei ne ateitininkai, savo sendraugio atminimui surengę iškilmingą vakarą Vilniaus rotušėje, Brazdžionio šimtmetis būtų likęs paminėtas vien Kaune, kur Prisikėlimo bažnyčioje ir VDU „Procesijos į Kristų“ autoriui parodyta derama pagarba.
Peršokę nuo kultūros prie materijos, greta solidžių sukakčių brūkštelėkime apie mažesnes. Kauno metropolitas pernai dešimtąjį kartą pateikė viešumai arkivyskupijos statistikos apžvalgą ir finansų ataskaitą. Bene didžiausias nuolatinėmis spaudos konferencijomis pasiektas rezultatas – žurnalistai šį kartą beveik nesidomėjo pinigais, tačiau entuziastingai aiškinosi, ką reiškia suteiktų sakramentų skaičiai. Vienas iš jų išties įdomus – per metus pakrikštyta 500 suaugusiųjų, kurie specialiai rengėsi įkrikščioninimo sakramentui ir, manytina, tapo sąmoningais Bažnyčios nariais.
Suaugusiųjų krikštas primena valstybės Krikšto laikus. Lietuvių katalikų mokslo akademija istorinių pranešimų ir atsiminimų vakaru pabandė rekonstruoti, kaip prieš du dešimtmečius Lietuva dar priespaudos sąlygomis šventė Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejų. Žemaičiai pakrikštyti vėliau. Numanydama, kad sukaktuvių proga lengviausia sulaukti valstybės paramos, Telšių vyskupija iš anksto inicijavo būsimam žemaičių Krikšto 600 metų sukakties paminėjimui 2013–2017 m. skirtos valstybinės programos rengimą. Joje – daug restauracijos darbų, knygų, ekspozicijų, konferencijų, kurių pirmosios jau surengtos Telšiuose bei Gargžduose.
Vysk. Jonas Boruta pernai ėmėsi ir dar vieno labai reikšmingo Lietuvos krikščionėjimo istorijos įamžinimo akto. Sausio 7 d. Klaipėdoje jis įkūrė naują Šv. Brunono Kverfurtiečio parapiją ir patikėjo ją pranciškonams konventualams – ordinui, bene aktyviausiai skleidusiam Išganymo žinią pagonių krašte. Šv. Brunono titulo bažnyčia, o ne koks kitas statinys, turėtų pirmumo teisę iškilti iki 2009-ųjų, nes būtent jis aiškiausiai bylotų visuomenės suvokimą, kas ir kodėl Lietuvos vardą įvesdino į lotyniškosios civilizacijos analus.
V. UŽTARĖJAI IR MINIA
Šv. Brunonas net pamaldžiausiems lietuviams tebėra visiškai svetimas. Tačiau ir savas palaimintasis Jurgis prisibeldžia į nedažno širdį. Arkiv. Matulaičio mirties aštuoniasdešimtmetis ir beatifikacijos dvidešimtmetis tapo nauja viltimi, kad išsiplės pamaldumas ir sulauksime kanonizacijos proceso pabaigos.
Būta gerų ženklų – sausį Marijampolėje per iškilmingas šv. Mišias žmonės vos susispraudė į baziliką, o po pamaldų per konferenciją – netilpo į Marijonų gimnazijos salę. Metų pabaigoje rekolekcijų Vilniaus Šv. Kryžiaus namuose metu aiškesnius kontūrus įgijo besikurianti Pal. Jurgio Matulaičio draugija. Tai daugiausia Vargdienių seselių nuopelnas. Jos jau anksčiau paskyrė vieną iš saviškių – jauną ir energingą Viktoriją Plečkaitytę – beveik išimtinai pal. Jurgio kultui skleisti.
Pasirodė naujas, trečiasis Stasio Ylos biografinio pasakojimo „Jurgis Matulaitis“ leidimas. Viena, nieko geresnio lietuviškai apie palaimintąjį nė neturime. Antra, šia knyga paminėtos ne tik jos herojaus sukaktys, bet ir autoriaus šimtmetis. Ses. Viktorija su leidinio pristatymais aplankė bene pusę Lietuvos.
Prieš kelerius metus taip jau važinėjo ses. Ignė su Gintarės Adomaitytės apybraiža „Kelio dulkės baltos rožės“. Apie pal. Jurgio gyvenimo kelią, dvasinių užrašų mintis rašė vyskupai beatifikacijos sukakčiai skirtame pastoraciniame laiške. Gal tik per tankiai laiškai apie šventuosius rodėsi – vos mėnesiu ankstesnis kvietė deramai pagerbti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijas.
Nuo gegužės septynioliktos iki liepos pirmos trukusi šv. Teresėlės kelionė – nebūtas įvykis ir tikras iššūkis tikėjimo brandai – surengta asmeninėmis jos mylėtojų pastangomis. Ta pakili nuotaika, džiaugsmas, su kuriuo Lukiškėse sutiktas ir transliuojant televizijai Gedimino prospektu į Arkikatedrą atlydėtas nedidelis skaidrus relikvijorius, turėjo labai sukrėsti nuolat mintančius niūriais žiniasklaidos vaizdiniais apie katalikybę.
Nors laikantis įprastinių prielaidų, laicistams žurnalistams tai buvo gera proga ironiškoms pastaboms, pašaipų nebuvo. Matyt, tikrumas ir nuoširdumas, supęs šventąją, sustabdė net didžiausius cinikus. Relikvijorius lankė tiek bažnyčias, tiek kalėjimus ir ligonines, jo kelias kartais driekėsi toli nuo pagrindinių autostradų. Ne tik Tiberiados brolių Baltriškės, karmeličių Paštuva, Betliejaus seserų Paparčiai, kur šv. Teresėlė buvo ypatingai laukiama, bet ir keli maži miesteliai ar bažnytkaimiai bent dienai jos dėka tapo ypatingais religiniais centrais.
Relikvijų pagerbimas buvo suderintas su visų vyskupijų svarbiausių to laikotarpio renginių tvarkaraščiu. Tad Bažnyčios Mokytoja savo artumu palaimino Vilkaviškio sielovadininkų suvažiavimą, arkivyskupijos dieną – šv. Jono Krikštytojo šventę – Kaune, jaunimo, šeimų susitikimus Panevėžio vyskupijoje. Jos kelionė baigėsi Klaipėdoje, kur tuo metu vyko Lietuvos jaunimo dienos Drąsos! Tai aš. Šie Jėzaus žodžiai iš Mato evangelijos, pasak Antano Rubšio komentarų, yra artimi Dievo apsireiškimo formulei iš Senojo Testamento.
Viešpats padrąsina mokinius, kad šie jį pamatę neišsigąstų. Nors iš pirmo žvilgsnio dinamiškas renginio šūkis labai tiko jaunuoliams, jis atskleidžia fundamentalų mentalinės paradigmos poslinkį. Argi mūsų dienomis dãžna, kad žmogus gąsdintųsi Dievo? Nebent mirties akivaizdoje. Veikiau dievobaimingumo stoka sukelia tikėjimo krizę.
Jaunimas bijo vienatvės, egzistencinės tuštumos, pašaipių bendraamžių, spuogų ir sustorėti. Todėl tikintys paaugliai viliasi su Dievo pagalba įgyti ryžto minėtoms problemoms įveikti, bet šiukštu ne drąsos pokalbiui su Aukščiausiuoju. O kam? Juk visa šiuolaikinė jaunimo sielovada nukreipta įtikinti, kad Jėzus – tai toks artimas bičiulis, beveik sėbras, į kurį tereikia atsigręžti, ir jis tuoj prisės šalia. Gal net su džinsais ir ausinuku.
Gerai sustyguotoms dienoms šį kartą rengtasi labai iš anksto. Daugelis dalyvių jų išvakarėse leidosi į piligrimines keliones. Eisena Klaipėdos gatvėmis buvo įspūdinga, krikščioniškas rokas techniškai prilygo komerciniams koncertams, o užsiėmimai trisdešimt dviejose teminėse grupėse – pavyko.
Per Verbų sekmadienį, kuris minimas dar ir kaip Jaunimo diena, prasidėjusi laiškų Šventajam Tėvui akcija baigta įteikiant Nuncijui apibendrintas lietuvių jaunuolių mintis. Šeši tūkstančiai dalyvių, nuvarginti gausių renginių bei pramogų, neišsilakstė, visi sulaukė iškilmingų pamaldų. Taigi dienos įkvėpė vilties. Pavyzdžiui tuo, kad jaunimas buvo labai pakantus ilgokoms ir neenergingoms hierarchų kalboms.
Pernelyg optimistiška, norite paradoksų? Prašom! Vis dėlto pats masiškiausias metų religinis renginys buvo... pagoniškas.
Turiu galvoje Dainų šventę „Būties ratu“. Pasak Liudviko Jakimavičiaus atsiliepimo, „Iš viso, ką šventės metu teko matyti ir girdėti, man kilo įspūdis, kad jos idėjas generavo mūsų Krivių Krivaičio pagoniška aplinka, kuriai ir būdingos a-la mitologinės profanacijos ir pseudokultūrinis kičas su nuolatinėmis užuominomis į mūsų pagonišką savastį“11. Nekeista, kad antikrikščioniškumas prasismelkia tais kultūros kanalais, kurie atsirado arba buvo performuoti sovietmečiu.
Nuostabiau, su kokiu entuziazmu į šį renginį plūdo, kaip pozityviai jį vertino išeiviai, kurie lyg ir nepatyrė nureliginto ir nuvalstybinto tautiškumo indoktrinacijos.
Kita vertus, pernykščiai įvykiai labai ryškiai atskleidė, kokia savotiška JAV lietuvių katalikiškoji tapatybė, kokia problemiška gynybiško tautiškumo ir tikybinio nuolankumo dermė. Gelbėdami nuo uždarymo Niujorko Aušros Vartų bažnyčią jie leidosi į atvirą konfrontaciją su vietos arkivyskupu ir nevengė kovos priemonių bei stiliaus, kurį prisimename iš XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tautinių konfliktų istorijos.
Prašymais ir protestais atakuojama Lietuvos Vyskupų Konferencija buvo pastatyta į labai nepatogią padėtį, nes kanoniškai negalėjo kištis į vietos ordinaro reikalus, o tylėdama rizikavo susilaukti aštrios išeivių kritikos. Žvelgiant pragmatiškai, Lietuvos vyskupų rūpestis naujaisiais išeiviais, delegato užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundo Putrimo veiklos sąlygos verčia palaikyti kuo geresnius santykius su JAV hierarchais. Maža to, net iš šios Atlanto pusės akivaizdu, kad ir minėtoji, ir Šv. Jurgio Pensilvanijoje bažnyčios uždaromos dėl nunykusios vietos bendruomenės, kuri apleido religines apeigas ir priedermes, o į parapiją žvelgia vien per tautinių sentimentų prizmę.
„Savaime suprantama, kad parapijos gali egzistuoti tik ten, kur yra žmonių. [...] mūsų protėviai statė ne kokias nors uždaras sueigų vietas, o norėjo, kad tai būtų katalikų bažnyčios, kad jose dirbtų katalikų kunigai“12, – nevyniodamas teisybės į vatą viešame laiške išeiviams rašė Vyskupų Konferencijos Pirmininkas. Įdomu, kad uždaromoje Niujorko bažnyčioje buvusių religinės dailės kūrinių pargabenimu į Lietuvą susirūpino ne kas kitas, o Vilius Kavaliauskas. Jis ir anuomet „prasisukdavo“, kai sveiką protą bei aiškius principus išeivių bendruomenėje užtemdydavo laikinos ambicijos.
VI. KATEGORIŠKOS IŠTARMĖS
Dinamiškai klostėsi kitų religinių bendruomenių gyvenimas, ypač jų santykių su valstybe reikalai. Teisingumo ministras Petras Baguška kreipėsi į Konstitucinį Teismą, idant šis paaiškintų, ar konstituciškas specialus tradicinių religijų statusas.
Mat Seimas grąžino ministerijai tobulinti Bažnyčių aštriai kritikuotą naują Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo variantą, o valdžios institucijose įstrigę net keli procesai, kuriais netradicinės konfesijos siekia tapti valstybės pripažintomis. Plačiau komentuodamas ankstesnius nutarimus šiuo klausimu Konstitucinis Teismas patvirtino, jog tik tos religinės organizacijos, kurios yra tradicinės Lietuvoje, gali turėti „papildomas“ teises. Pasak sprendimo, „iš pačios Konstitucijos kyla ir galimybė, o tam tikrais atvejais – ir būtinybė nustatyti diferencijuotą teisinį atitinkamų santykių reguliavimą tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų ir kitų, taip pat ir valstybės pripažintų, bažnyčių bei religinių organizacijų, kaip kolektyvinių teisės subjektų, atžvilgiu.
Tokio diferencijuoto teisinio reguliavimo nustatymas [...] savaime nereiškia, kad vieni tikintieji yra diskriminuojami, o kitiems teikiamos privilegijos“. Maža to, „konstatavęs ir įstatyme įtvirtinęs, kokios bažnyčios bei religinės organizacijos Lietuvoje yra tradicinės, įstatymų leidėjas šio sąrašo negali plėsti, nebent nuo tokio konstatavimo praeitų labai daug laiko ir toks šio sąrašo išplėtimas atspindėtų pasikeitusią Lietuvos visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę“13. Trumpai tariant, metodistų, adventistų, naujųjų apaštalų ar Jehovos liudytojų pastangos įgyti valstybės pripažinimą neturi didelės prasmės, nes tai neišplėstų jų teisių. Gūdžiausią chtonišką prakeiksmą Konstitucinis Teismas užsitraukė iš Romuvos vaidilos Jono Vaiškūno, nes baltų tikėjimo pretenzijos įgyti tradicinės religijos statusą dabar palaidotos ilgam.
Vis dėlto vienašališkai priimamais aktais rodomas prielankumas tradicinėms religijoms – tai ne toks valstybės požiūris į Bažnyčias, kokio pastarosios lauktų. Mat šiuo atveju vis vien klostosi administravimo, o ne bendradarbiavimo santykiai.
Apie tai rugsėjį kalbėta per apskrito stalo diskusiją prezidentūroje „Valstybė ir tradicinės religijos“, kurioje dalyvavo Vatikano sekretorius santykiams su valstybėmis arkivyskupas Dominique Mamberti. Vyraujanti diskusijos mintis, kurią tiesiausiai perteikė Lietuvos liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis – priekaištai valstybės institucijoms, jog šios skiria daugiau dėmesio naujosioms religinėms organizacijoms ir vengia aiškiau įtvirtinti santykius su kitomis tradicinėmis bendruomenėmis taip, kaip yra padariusi sutartimis su Katalikų Bažnyčia. Po poros mėnesių Prezidentas inicijavo antrąjį pokalbį „Valstybė ir tradicinės religijos: sutarčių galimybės“.
Teisingumo ir kitos ministerijos vėl ragintos suvokti, kad didžiausią naudą visuomenei atneštų paritetinis geranoriškas valdžios bendradarbiavimas su tradicinėmis religinėmis organizacijomis.
Ypač reikšmingas abiem atvejais buvo konstitucinės teisės žinovo prof. Gedimino Mesonio pranešimų indėlis. Atmesdamas formalios konfesijų lygiavos doktriną, kuria prisidengus de facto ignoruojamos visos religijos, jis įtikinamai atskleidė, kaip skirtingų šalių konstitucinės normos suteikia aiškų prioritetą toms Bažnyčioms, kurių įsišaknijimo dėka visuomenėje palaikomi moraliniai standartai bei papročiai. Dar nežinia, ar Lietuvoje bus einama valstybės sutarčių su liuteronais, reformatais, judėjais keliu, tačiau ir dabar kitos tradicinės bendruomenės noriai seka katalikų formuojamu susitarimų su valdiškomis įstaigomis pavyzdžiu.
Antai perimamas kapelionato kariuomenėje, ligoninėse, kalėjimuose modelis. Velykų laiku Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose, kur jau vienuolika metų veikia katalikų koplyčia, pirmą kartą surengtos stačiatikių šv. Mišios. O liuteronai, įkandin katalikų, išgavo Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtinimą atnaujintai tikybos programai, ėmė pagal ją rengti vadovėlius bei pratybų sąsiuvinius.
Nelengvai susivokiantis valstybės santykių su Bažnyčia srityje, tačiau parodęs tam tikro aktyvumo ir geranoriškumo, ministras Baguška galėjo pasigirti, kad pagaliau išsprendė bent vieną problemą, prie kurios atsiradimo ministerijos registrų skyriaus valdininkai kadaise nemažai prisidėjo.
Rugsėjį po dvylika metų trukusių teisminių ginčų ir šventoriaus muštynių abipusių pretenzijų atsisakė suskilusių sentikių grupės. Lietuvos sentikių Bažnyčios Aukščiausioji Taryba bei į Lietuvos sentikių tradicinės Bažnyčios sudėtį neįeinanti „Rytų sentikių Cerkvės, neturinčios dvasinės hierarchijos, Vilniaus sentikių religinė bendruomenė“ susitarė geranoriškai bendradarbiauti.
Priminsime, kad sentikių dauguma po 1990 m. buvo linkusi turėti savarankišką tik Lietuvos ribose veikiančią bažnytinę organizaciją, tačiau paskutinis su sovietų tarnybų žinia paskirtas vadovas Vasilijus Vasiljevas bandė išlaikyti transnacionalinį sentikių Aukščiausiosios Tarybos statusą. Net nušalintas nuo pareigų, o galiausiai užsitraukęs ypatingojo Soboro ekskomuniką, jis neigė naujai sudarytos Aukščiausiosios Tarybos teisėtumą, kūrė alternatyvias bendruomenes Vilniuje, Trakuose bei kitur ir siekė jų valstybinio pripažinimo. Dabartinis susitarimas praktiškai reiškia, kad valstybės akyse nebebus kvestionuojamas Aukščiausiosios Tarybos kaip svarbiausios sentikių institucijos statusas, tačiau atskilusios Vasiljevo bendruomenėlės veiks ir išlaikys teisinę registraciją.
Vieniems taikantis, kiti toliau skaidėsi. Teberusenant kontroversiškai pripažintos žydų religinės bendruomenės „Chassidie Chabad Lubavitch“ ir Lietuvos žydų religinės bendrijos santykių aistroms, registruotis panūdo dar kitoniška – „Kauno judėjų religinė bendruomenė“. Dėl to bylinėtis įniko ir Teisingumo ministeriją įtraukė Kauno žydų religinė bendruomenė. Baguška bei kiti ministerijos vadovai drauge su žinovais, Lietuvos žydų religinės bendrijos vadovais aiškinosi, ar naujoji grupė yra tradicinė. Nors tokiai išvadai pritarta, o naujas prašymas registrui pateiktas kiek kitokiu – „Kauno krašto judėjų religinės bendruomenės“ – vardu, teismai tęsėsi.
Nebuvo sėkmingos ir pastangos taikyti suskilusius evangelikus reformatus. Nei vysk. Sabučio sutikimas imtis moderatoriaus vaidmens, nei šeši Teisingumo ministerijos rengti posėdžiai neišvedė iš aklavietės. Juolab kad „archivyskupu“ pasivadinęs (o gal dienraščio lrytas.lt pavadintas?14) vienos iš konfliktuojančių pusių vadovas kun. Algimantas Kvedaravičius visai atsisakė dalyvauti pastaruosiuose susitikimuose. Evangelikai reformatai pernai minėjo pirmojo Sinodo LDK 450 metų jubiliejų. Viena grupė jį šventė rugsėjį Biržuose, kita – gruodį Seime.
Pastarojoje konferencijoje vėl neišvengta advokatų prakalbų bei pikto santykių aiškinimosi. Sukaktį – oficialios registracijos 80-metį – paminėjo ir Septintosios dienos adventistų Bažnyčia. Tiesa, jos ištakų Lietuvoje reikėtų ieškoti šiek tiek seniau, nes pirmoji bendruomenė Klaipėdos krašte įsikūrė apie 1900 m.
VII. STEBĖTINAI PANAŠŪS
Išoriškai gal nepastebimų, tačiau vidiniam tvarkymuisi svarbių postūmių būta evangelikų liuteronų gyvenime. Gegužę JAV Oak Lawn mieste susirinkę Amerikos, Kanados ir Vokietijos bendruomenių delegatai nutarė uždaryti 61 metus veikusį Išeivijos Sinodą ir toliau tęsti savo misiją vienybėje su Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia. Pertvarkos procesas užtruks apie metus, nes būdama autonomiška kiekviena išeivijos parapija bei dvasininkas savarankiškai tariasi dėl priimtinų būdų jungtis prie LELB.
Birželį susirinkusi liuteronų Konsistorija galutinai nusprendė sugrąžinti į liturgiją tradicinius dvasininkų rūbus. Ji rekomendavo kunigams apeigų metu dėvėti albą, stulą ir cingulį (albos raištį), suteikė leidimą dėvėti arnotą. Kamžos formos sutana (talaras) tapo nebeprivaloma, bet ją rekomenduojama vilkėti per laidotuvių apeigas. Senojoje Vakarų Bažnyčios tradicijoje susiklosčiusios apeiginės dėvėsenos Lietuvos liuteronai iš dalies per prievartą atsisakė po XIX a. Prūsijoje įvykusios unijos su reformatais ir tuo pačiu racionalizmo keliu pasukusių Rusijos imperijoje veikusios bažnytinės vyresnybės sprendimų. Dar 1976 m., kai Lietuvos bendruomenė susigrąžino liuteronų vyskupo titulą, bandyta atkurti ir senųjų liturginių rūbų dėvėseną. 1995 m. Konsistorija patvirtino, kad vyskupo liturginiai rūbai yra alba, mantija (kapa) ir mitra. Kadangi kunigo liturginiai rūbai, išskyrus mitrą, yra tie patys, pastaraisiais metais dalis liuteronų kunigų liturgijos metu jau vilkėdavo albą bei stulą15.
Liepos 10-ąją pasirodžius Vatikano dokumentui „Atsakymai į klausimus dėl kai kurių mokymo apie Bažnyčią aspektų“, pasaulio žiniasklaida netruko rasti protestantų, kurie pasmerkė Benediktą XVI esą atsisakantį ekumenizmo.
Mat dokumente teigiama, kad reformacijos laikais atsiradusios krikščionių bendruomenės „negali būti vadinamos „Bažnyčiomis“, tikrąja šio žodžio prasme“16. Lietuvos liuteronų vyskupas Sabutis dar sykį parodė geros valios ir išminties pavyzdį. Nors ir kaip „Lietuvos rytas“ stengėsi iš jo išpešti kokį kritišką žodį, tepatyrė, kad tai vidinis katalikų reikalas, popiežius nusipelno pagarbos už atvirumą bei nuoseklumą, o liuteronų ir katalikų santykiai Lietuvoje – geriausi per pastaruosius 450 metų17.
Metų pabaigoje pristatyti Teisingumo ministerijos užsakymu atlikto viešosios nuomonės tyrimo rezultatai. Palyginus su ankstesnėmis apklausomis ir gyventojų surašymu Romos katalikų (80%), kitų tradicinių bendruomenių (4,5%) bei neišpažįstančiųjų (11%) proporcija, ypač turint galvoje leistiną paklaidą, neatrodo pakitusi. Svarbiausias apklausos tikslas buvo išsiaiškinti, kaip vertinamos skirtingos bendruomenės. Tik kas penktas gyventojas mano, kad visos religijos traktuotinos vienodai, tuo tarpu ketvirtadalis žmonių įsitikinę, kad naujuosius judėjimus reikia uždrausti. Dar trečdalis mano, kad juos būtina griežtai stebėti.
Šiuos rezultatus rezonuoja kiti tyrimai. Nors nesunku atspėti, kokioms grupėms teko daugiausia dėmesio konferencijoje „2007 – Europos lygių galimybių visiems metų palikimas“, netikėtai aktualūs joje buvo pranešimai apie religines bendruomenes. Pristatyti duomenys, liudijantys spaudimą, kurį dėl išpažįstamos tikybos Lietuvoje pastaraisiais metais yra patyrę tiek naujųjų religinių judėjimų, tiek tradicinių bendruomenių atstovai, taip pat ir katalikai.
Dažniausiai dėl religijos diskriminavo darbdaviai, kiek rečiau – žiniasklaida ir mokslo įstaigos. Įsidėmėtina, kad beveik dešimtadalis visuomenės jokiam religingam asmeniui, taigi ir krikščioniui, nenori pripažinti elementarių žmogaus teisių – dirbti mokytojais, įsivaikinti, reikštis žiniasklaidoje, eiti pareigas valstybės tarnyboje etc.
Ateizmo ir karingo sekuliarizmo sukurstytas nepasitikėjimas tikinčiuoju, religija apskritai tebėra labai didelis. Beje, prie to reikšmingai prisidėję asmenys yra ne tik toleruojami, bet ir aukštinami. Šiaulių universitetas už viso gyvenimo nuopelnus pedagogikai garbės daktaro regalijas įteikė Bronislovui Bitinui, andai parašiusiam net tris ateistines knygas metodinių rekomendacijų, kaip perauklėti religingus mokinius, o po Atgimimo prisidėjusiam prie Muno idėjų skleidimo Lietuvoje. Tiesa, naujausių Bitino veikalų svarbus motyvas – dvasingumas18.
VIII. IR VĖL – DVASINGUMAS
Pradėjome mintimi apie „plačią koaliciją“ prieš agresyvias „lygybes“ ir „teises“. Šiek tiek panašų įvairiaspalvį frontą su Bažnyčios žmonių pagalba jau ne kartą mėginta burti ir žygyje „už dvasingumą“. Dvasingumas pagal sovietinę tradiciją dažniausiai suprantamas kaip muzika ir poezija. Jei pridėtum kokią istorinę ar menotyros paskaitą – renginys bus intelektualus bei šviečiamasis, o jei pamaldas ar rūpintojėlį – krikščioniškas. Kad ir nelengvai, Pažaislio festivalis daugiausia profesionalių muzikų rūpesčiu vis dar išlieka gana solidžiu meninių pasirodymų ciklu.
Žinoma, vienuolynas čia svarbus tik kaip jauki vieta koncertams. O štai Kražiuose rugpjūtį surengto festivalio organizatoriai pasinaudojo garsiu miestelio vardu, grigališkojo choralo stovyklų įdirbiu, klebono veiklumu ir ieškodami lėšų akiplėšiškai manipuliavo krikščioniškojo bei LDK paveldo akcentais. Ar numanė gausūs rėmėjai, tarp jų trys ministerijos, kad anonsuotos viešos profesorių paskaitos į programą įtrauktos tik dėl akių, o svarbiausi festivalio įvykiai bus realybės šou dalyvių Merūno, Agnės ir Radži koncertai bei fejerverkas?
Dar neaišku, kas – dvasingumas ar didybės manija – įsikūnys „Jono Pauliaus II Santarvės Rūmų“ Panevėžyje pavidalu. Visų Lietuvos religijų šventovių, holokausto atminimo, rūpintojėlių muziejaus ir kelių kitų ekspozicijų, kino salės, kavinės bei kompiuterių klasės po vienu stogu – toks kentauras esą bus pastatytas už ES struktūrinių fondų milijonus ir pasieks Kryžių kalno populiarumą19.
Taip aiškina idėjos autorius kun. Robertas Pukenis. Jo svaigiam polėkiui pasidavusi savivaldybė jau paskyrė rūmams 2 ha sklypą. Kitų religinių bendruomenių vadovai viešumoje politkorektiškai linksi galvomis. Viena iš dviejų, arba religijų „komunalka“ ir visi muziejai – puiki dūmų uždanga valdiškais pinigais finansuoti daugiabučių mikrorajone naują katalikų bažnyčią su papildoma socialine infrastruktūra. Arba krikščionybė atsitrauks dar vieną žingsnį užleisdama pozicijas neįsipareigojusiam abstrakčiam humanizmui.
Naują vagą dvasingumo srityje verčia įmantria kalbos ekvilibristika bei nešvankiomis dviprasmybėmis savo poeziją grindžiantis, ypatingos skubos tvarka pernai į Rašytojų sąjungą priimtas kun. Skaidrius Kandratavičius. Jo pirmtakas Paberžėje t. Stanislovas dvasingumą skleidė petys petin su ekskomunistine nomenklatūra ir naujarusiu magnatu.
Kandratavičius pirmuosius poezijos vakarus irgi rengė padedamas fondo iškalbingu pavadinimu „Viltis-Vikonda“. Tačiau pastaruoju metu nesumeluotas dvasingumas jį įtraukė į jaunųjų raudonųjų terpę.
Greta poetų Paberžėje ėmė lankytis klebono bičiuliai iš Naujosios kairės 95 sambūrio – pavyzdžiui, aršia katalikybės ir tradicinių pažiūrų kritika delfi.lt išgarsėję Nida Vasiliauskaitė bei Ervinas Koršunovas20. Dar viena dvasininko ir „pažangiausių“ visuomenės veikėjų suartėjimo apraiška buvo Fluxus keturnedėlis.
Prie šios gruodžio pradžioje vykusios akcijos „už avangardinį meną“ prisidėjusio Kandratavičiaus nesutrikdė nė tai, kad ji buvo sumanyta kaip gedulinių pamaldų parodija. Gal kas vaizduotųsi, kad tai – pozityvūs atvirumo pasauliui, vidinės diskusijos ženklai?
ω. Ieškantys tikros drąsos kalbėtis su šiuolaikine kultūra, nesimaivant prabilti apie Bažnyčios bėdas ir sunkybes, ypač su giliu įsipareigojimu Dievo tautai, verčiau teįsijungia „Mažąją studiją“. Beje, pernai susirinkusią visus įmanomus prizus nacionaliniame kultūros laidų konkurse „Pragiedruliai“.
Bemaž vienu laiku rudeniop Demokratinės politikos institutas pradėjo pokalbių ciklą apie septynias didžiąsias nuodėmes Lietuvos visuomenėje ir politikoje, o per katalikų radiją nuskambėjo Giedrės Kazlauskaitės esė „Septynios didžiosios Bažnyčios nuodėmės“. Internetinių komentarų pliūpsnis liudijo – skauda ir gydo. Kaip druska ant žaizdos, kai reikia budint neužsnūsti.
***
1 https://www.hrmi.lt/news.php?strid=1010&id=4920.
2 Remigijus Šimašius, „Liepto galas artėja lygybės pavidalu“, in: https://www.lrinka.lt.
3 Tomas Viluckas, „‘Lordi’ koncertai Lietuvoje: Ar toks baisus baubas?“, in: https://www.bernardinai.lt, 2007 02 21.
4 „Naujosios Kairės 95 laiškas Lietuvos gėjų lygai, politikams ir visuomenei“, in: https://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/62726, 2007 05 23.
5 „Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis“, in: Bažnyčios žinios, 2007, Nr. 10, p. 3.
6 „Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis“, in: Bažnyčios žinios, 2007, Nr. 18, p. 12.
7 Žr. Arnas Zdanevičius, „Santuoka dar nelygu šeimai“, in: Atgimimas, 2007 01 23.
8 Žr. https://www.vaateismas.lt/index.php/lt/37722/.
9 Sigitas Gudžiūnas, „Ar Šiluvoje bus paminklas žmogaus godumui“, in: Ūkininko patarėjas, pakartota https://www.lrytas.lt, 2007 08 27.
10 Nijolė Petrošiūtė, „Milijonai pjudo vietos valdžią su bažnyčia“, in: Valstiečių laikraštis, 2007 07 08.
11 Liudvikas Jakimavičius, „Celofaninių lietpalčių šventė“, in: https://www.verslozinios.lt, 2007 07 13.
12 Bažnyčios žinios, 2003, Nr. 3, p. 3–4.
13 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, „Bylos Nr. 10/95, 23/98 Sprendimas“, 2007 12 06, in: https://www.lrkt.lt/dokumentai/2007/s071206.doc.
14 „Evangelikai reformatai švenčia jubiliejų“, in: https://www.lrytas.lt, 2007 12 13.
15 Žr. Darius Petkūnas, „Gražinti tradiciniai kunigų liturginiai rūbai“, in: https://www.liuteronai.lt.
16 Žr. https://www.oecumene.radiovaticana.org/lit/Articolo.asp?c= 144050.
17 „Liuteronų vyskupas M. Sabutis: ‘Gerbiu Benediktą XVI už atvirumą’“, in: Lietuvos rytas, 2007 07 30.
18 Žr. Vanda Aramavičiūtė, „Profesoriaus B. Bitino knygos ‘Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas’ aktualumas“, in: Acta paedagogica Vilnensia, 2006, Nr. 17.
19 Žr. Birutė Kronienė, „Santarvės rūmai Panevėžyje vienys tikinčiuosius“, in: Sekundė.lt, 2007 03 30.
20 Žr. https://www.nk95.org/nuotraukos.htm.