Tiesą sakant, pastarieji skaičiai neturi jokios reikšmės. Tarptautiniams stebėtojams teko pripažinti, kad rinkimuose būta nemažai procedūrinių pažeidimų, kurie “išspaudė” premjero pergalę jau pirmame ture, nekalbant apie nelygias rinkimų agitacijos sąlygas bei bendrai įtemptą politinę atmosferą. Beje, pradėjus skelbti balsavimo rezultatus, jokių džiūgaujančių S.Sarkisiano šalininkų nesimatė, o kitą dieną ėmė rinktis pralaimėjusių rėmėjai.
Be jokios abejonės, su Armėnijos demokratija kažkas ne visai gerai, jei nepasakyti aštriau. Kodėl tokia savitos kultūros tauta, išgyvenusi nepakartojamai turiningą istoriją, šiandien priskiriama vos vidutinio ekonominio išsivystymo, aukšto korupcijos lygio ribotos laisvės ir menkos demokratijos valstybėlių kategorijai. Pastarieji nepriklausomybės dešimtmečiai paženklinti karais, ekonominėmis blokadomis ir visuomenės susiskaldymu.
Daugelis kalbintų armėnų nesėkmių priežastis mato už šalies ribų. Išties visi jų kaimynai – tai didesni ar mažesni priešai. Su Azerbaidžanu – karo stovis, su Turkija galima bendrauti tik neatsiskiriant nuo genocido konteksto, išdidūs gruzinai nusisukę į vakarus, gi iraniečiai, nors šiandien ir ne priešai, visgi musulmonai.
Sugebėjimas neturėti draugų darosi net savotišku nacionalinio išdidumo simboliu, nors iš tikro - tai juk nacionalinė tragedija. Sugebėjimas neturėti draugų stumia šalį į Rusijos glėbį. Europa priima į savo būrį tik europiečius, bet Europos klube visi lygiaverčiai, Rusija priima visus iš eilės su savo keistenybėmis, ir juos valdo. Armenai renkasi Rusiją, Rusijai jau atduotos mobilios komunikacijos bei geležinkeliai, Rusija čia svarbiausias investitorius. Antrasis – Iranas.
Žinant, kokia nuomonė apie šias dvišalis pasaulyje, nesunku suvokti, kiek “laisvės laipsnių” belieka mažytei Armėnijai. Tad ir rinkimai čia kaip Rusijoje. Taisyklės ir įstatymai galioja visiems, išskyrus vieną, kuris privalo laimėti.
Taigi šalis jau turi naują prezidentą, paskubėjusį pareikšti, kad Rusija jo šalies nepamirš, o kai kurias problemas išspręsti tikrai padės. Jei jau Kosovas tapo valstybe, Kalnų Karabacho galimybės tapti kvazivalstybe, o po to ir Armėnijos dalimi tik auga. Oficialiuose šalies žemėlapiuose Karabachas jau ne pirmi metai įtraukiamas į Armėnijos sudėtį. Atrodo, Rusijai apsispręsti trukdo tik Azerbaidžano naftos bizniukas.
Karabachas tačiau ne Araratas. Jis stūkso geografinėje Turkijoje, ir jį net su Rusijos pagalba pasiekti ne taip paprasta. Gali nutikti, kad Ararato kalnas jis ateis į Europą ir krikščionišką bendriją anksčiau nei Jerevano svajonės.
Norėtųsi palinkėti armėnams sėkmės, juk ne vieną dešimtmetį simpatizavome šiai Kaukazo tautai. Tačiau ne vienas piešia veikiau pesimistinį scenarijų: dar vienas karas su revanšo siekiančiu Azerbaidžanu, Irano politinė ir ekonominė izoliacija, reiškianti izoliaciją ir Armėnijai, ciniški Rusijos politiniai žaidimai ir vidinis nestabilumas.
Šalis – savo geografijos, įsitikinimų ir politikos belaisvė. Sakoma, kad geografijos pakeisti neįmanoma, bet politiką ir ideologiją – galima. Bent jau pradžiai permąstyti. Juk armėnai – išties didi tauta.
***
Egidijus Vareikis buvo tarptautiniu Europos Tarybos stebėtoju Armėnijos prezidento rinkimuose.