Graudu žiūrėt į tokias burbėtojas. Dar graudžiau, kad tokia senolė gyvena beveik kiekvieno lietuvio sieloje. Išsipusčiusios mergytės kokteiliukus gurkšnoja, verslininkai alaus bokalus kilnoja, ir visi niurzga – oi, kaip gyvent blogai. Darbdavys idiotas, alus per šiltas, per televizorių nieko nerodo. Karjeros Lietuvoj padaryt neįmanoma, o jei emigruosi, ten visokie arabai, kinai ar lenkai po kojom pinsis. Klaikus gyvenimas.
Sutarimas, kad viskas blogai, lietuvius vienija stipriau nei krepšinis. Laimė, jie niekada nesvarsto, ką padaryti, kad būtų geriau. Tokios diskusijos iškart virstų aršiomis rietenomis. Jei visi galėtų susikurti po idealų pasaulį, tarp tų planetų skraidžiotų pačios galingiausios bombos.
Yra daug dalykų, kuriais galima smagiai skųstis. Per tvanku, per žvarbu, per tylu, per triukšminga, žmona „neduoda“ arba puola kaip rujojanti kalė. Ko jau ko, bet jau blogybių visuomet pastebėsime. Smegenyse gamta įrėžė – tai, kas blogai, svarbiau už tai, kas gerai. Jei gerai, ramiai drybsai po krūmu pilvą išvertęs, jei blogai – reikia pult arba bėgt. Kitaip tave kas nors suės.
Tupinčius ir cypiančius gyvūnus tikrai suėda. Bet mes juk ne gyvūnai, mes – homo sapiens. Mes galime sau leisti malonią prabangą – smagiai paniurnėti. Burbame, vadinasi, gyvename visai padoriai. Jei gyvenimas dantis šieptų tikrai grėsmingai, tuoj imtume kažkur judėti.
Įsivaizduokite du dangoraižius. Ant vieno stogo – pikta žmona ir pusiau išgertas alaus butelis, ant kito – nuostabiausios moterys šoka prie stalo, brangiausiais valgiais ir gėrimais nukrauto. Norisi į tą rojų, oi, kaip norisi. Tik lieptelis tarp dangoraižių toks siaurutis. Susipainios kojos, ir tėkšies žemyn. Jei kiltų gaisras, strimgalviais lėktum į tą kitą pusę. Jei nedega, negi rizikuosi.
Burbėjimas – puiki psichoterapija. Pas psichologus eiti besigėdijantiems lietuviams tai – nuostabus būdas atsikratyti įtampos. Kas gi būtų, jei tikras lietuvis netyčia suvoktų, kad gyvenimas smarkiai priklauso nuo jo paties? Tragedija garantuota. Pasiimtų virvę ir išeitų į mišką. Galvoti, jog esi nepripažintas genijus – daug ramiau.
Psichologai tvirtina: burbėtojai – lyg dideli kūdikiai. Kažkas jiems sutrukdė užaugti. Vežimėlyje bliaudavo, trokšdami ant mamos rankų, dabar zirzia, tikėdamiesi išsireikalauti meilės iš žmonos, draugų, kolegų. Tokie žliumbos neišmoko suteikti sau laimės patys. Jų poreikius privalo patenkinti kiti. Verkšnojimas – siekis kontroliuoti aplinką. Dažniausiai aplinka nenori būti kontroliuojama. Tada bambekliai bamba dar pikčiau.
Galbūt vaikystėje juos mylėjo per mažai. Galbūt burbėjimas užprogramuotas jų genuose. Žvelgiant į prie televizoriaus narnančius senolius, išties baugu, kad imtai sergame įgimta liga.
Tačiau nenusiminkime – ne tik mes, lietuviai, burbame. Amerikietį pastorių Willį Boweną taip erzino jo tautiečių pomėgis niauzgėti, jog jis surengė akciją „Pasaulis be skundų“. Jis sugalvojo pardavinėti violetines plastikines apyrankes – tokio paties modelio, kaip mūsiškių išsipildymo ir panašių akcijų. Nusipirkęs apyrankę burbėtojas net mintyse suburbėjęs kaskart turėjo persimauti apyrankę ant kitos rankos.
Amerikiečiams toks psichologinis žaidimukas neva labai padėjo. Kaži, ar taip galima būtų padėti lietuviams?
Greičiausiai ne – negi tikras lietuvis prisipažins sau nemokantis mąstyti pozityviai.
Juk gyvenimas tikrai klaikus. Kaimyno Petro automobilis – naujesnis, butas – dvidešimt penkiais kvadratais erdvesnis, žmonos kojos – dešimt centimetrų ilgesnės. O Petras į Antaną žiūri. Antanas vandens motociklu po savą ežerą laksto, o jo girioje savi elniai laigo. Kaip gali būti gerai, jei kitam yra geriau? Va, jei joneliai kvaileliai aplink gyventų, iškart akyse imtų kibirkščiuot rožiniai fejerverkai.
Lietuvos politikams būtų labai pravartu prisiminti ekscentriškojo tarpukario filosofo Kazimiero Pakšto idėjas. Jis aiškino, kad mažai tautai daugiausia šansų išlikti tarp silpnesnės kultūros tautų ir siūlė Afrikoje įsteigti lietuvių koloniją. Matyt, jis išmanė lietuviškos laimės formulę: gerai tada, kai kitam blogai. Afrikos skurde lietuviai jaustųsi lyg rojuje. Atsigabentų šaldytuvą, skalbimo mašiną, televizorių ir visi vietiniai žvelgtų į juos pavydžiu žvilgsniu.
Nenorite gyventi karščiu tvoskiančioje Zimbabvėje? Gal tuomet imkime ir vieną dieną per metus paskelbkime Neburbėjimo diena. Pavyzdžiui, pirmąją pavasario dieną, kai purvinose balose ima turkštis saulutės spinduliai. Ne, nereikia dar vieno laisvadienio. Gyvenkime įprastą gyvenimą – tarškinkime kompiuteriu, plaukime indus, pliurpkime su kolegomis. Tik neburbėkime.
Sunku? Tikrai sunku. Bet gal po to gyventi taps kiek geriau.