Ašarų pakalnėje – žvilgsniai į būrėją

Panevėžys po kraują stingdančio skerdiko šėlsmo – vis dar šoko būklės.

Užvakar į amžinojo poilsio vietas buvo palydėti abu nužudytieji vyrai – Romualdas Pavydis ir Feliksas Savickas. Jų artimuosius prislėgė netikėta netekties našta.

Dar kitokius jausmus po kraupios dramos išgyveno tie, kurie gerai pažinojo įtariamąjį – 25 metų Edmundą Svotą.

Žmones nustebino ir žinia, kad šis jaunuolis yra gerai Panevėžyje ir už jo ribų žinomos būrėjos Gintos Mačienės sūnus. Įžvalgumu garsėjusi būrimo kortomis specialistė numatė įvairius politinius šalies sukrėtimus, turėjo daug turtingų ir įtakingų klientų.

Tačiau anksčiau apie savo gyvenimą pasakodama žurnalistams G.Mačienė nutylėjo, jog turi rūpesčių dėl nusikaltėlio sūnaus.

Suaugusiųjų mokymo centro pedagogams E.Svoto pavardė gerai žinoma. Tai – buvęs jų moksleivis. Žinia pritrenkė vaikino klasės auklėtoją Gitą Gelažytę ir jo klasės draugus dešimtokus.

Auklėtojai paskambinusi viena E.Svoto bendraklasė verkdama paklausė: „Nejaugi tas žudikas iš tiesų yra mūsų Edmundas?“

G.Gelažytės tokia jos auklėtinės reakcija visai nenustebino, nes ir ji pati jautėsi kaip šaltu vandeniu aplieta. Nemažą pedagoginę praktiką turinti ir psichologiją studijavusi mokytoja tvirtino, kad niekada nebūtų galėjusi įtarti, jog šitas vaikinas galėtų padaryti tokius nusikaltimus.

„Kai rugsėjį Edmundas atėjo į mūsų mokyklą, labai greitai tapo ir mokytojų, ir bendraklasių numylėtiniu. Buvo paslaugus, mandagus, smalsus, labai draugiškas su klasės draugais. Per pietus nuolat eidavo su mergaitėmis pietauti ir visos stebėjosi, koks jis džentelmeniškas, gerų manierų“, – pasakojo G.Gelažytė.

Klasės auklėtoja žinojo, kad jis atėjo iš įkalinimo įstaigos, bet tik stebėjo savo auklėtinį ir jo neklausinėjo apie praeitį, laukė, kada jis pats prabils.

E.Svotas iš tiesų vieną kartą papasakojo auklėtojai apie savo praeitį, labai apgailestavo ir sakė, kad daugiau to tikrai nebus. Vaikinas tvirtino pradėjęs naują gyvenimą ir labai didžiuodamasis pasakojo apie savo valytojo darbą Panevėžio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, kur, kaip vėliau sužinojo pedagogė, jam sekėsi puikiai bendrauti ir su bendradarbiais, ir su ligoninės pacientais.

G.Gelažytę nustebino vienas jos auklėtinio prašymas. Jis paprašė, kad auklėtoja paskambintų jo motinai ir papasakotų, kaip jam gerai sekasi mokykloje, nes motina juo netikinti.

Auklėtoja pažadėjo paskambinti vėliau, pernelyg nesureikšmindama šio prašymo.

E.Svotą klasės draugai išrinko seniūnu. Per Mokytojų dieną jis pats suorganizavo šventę mokykloje, o per kalėdinį vakarą, vykusį „Egiveloje“, jis tapo Kalėdų Seneliu ir šventės vedėju.

Būtent Kalėdų vakaras galėjo būti lemtingas E.Svoto pasiryžimui eiti kitokiu keliu, atsisakius nusikalstamos praeities. Klasės auklėtoja pasakojo, kad vaikinas labai jaudinosi.

Ji pati išėjo iš renginio anksčiau, todėl visko nematė, bet paskui sužinojo, kad E.Svotas prisigėrė, girtas sėdo į automobilį ir tą naktį padarė avariją. Net policininkams E.Svotas pasipriešino ėmęs šaudyti iš dujinio pistoleto.

Klasės auklėtojai jis tą įvykį atpasakojo kaip kokį šaunumo įrodymą, bet buvo išbartas.

„Išbariau jį, sakiau, kad tikėjau juo, o jis vėl linksta į blogį, praranda mano ir klasės draugų pasitikėjimą“, – pasakojo G.Gelažytė.

Po Naujųjų metų E.Svotas nebepasirodė mokykloje. Auklėtoja jo ieškodama sužinojo, kad jis nebedirba ir slaugos ligoninėje. Dar jaunuolis bandė įsidarbinti „Čičinske“, bet ten irgi nepritapo, nes, anot darbuotojų, „turėjo problemų“.

G.Gelažytė prisiminė, kad neseniai E.Svotą mieste buvo sutikusi viena mokytoja ir pastebėjo, jog jis apsitvarstęs ranką. Tuomet jis pasakojo, esą jį užpuolę ir sužeidę ranką.

Dabar mokytojos tik svarsto, ar ta istorija apie sužeistą ranką tėra tik Edmundo fantazija, o jei tai buvo tiesa, tai kaip jis tuomet sugebėjęs smūgiuoti peiliu.

Mobiliuoju telefonu pastaruoju metu E.Svotas nebeatsiliepdavo.

Klasės auklėtoją nustebino dar viena žinia, kad E.Svotas dabar pristatomas kaip benamis, neturėjęs nuolatinės gyvenamosios vietos. G.Gelažytė sakė, kad tuo metu, kai mokėsi suaugusiųjų mokymo centre, jis gyveno pas savo motiną G.Mačienę.

Po pamokų kartu su klasės drauge, gyvenančia tame pačiame rajone, jis važiuodavo pas motiną, Pelkių gatvėje turinčią nuosavą namą. Auklėtoja tuo adresu žada ieškoti vadovėlių, kuriuos E.Svotas paėmė iš mokyklos ir negrąžino.

Viena Edmundo klasės draugė sakė dar visai neseniai, kai vaikinas jau nebelankė mokyklos, matė jį stovintį savo motinos namų kieme ir rūkantį.

Su G.Mačiene „Panevėžio rytui“ nepavyko susisiekti. Jos mobilusis telefonas išjungtas.

G.Mačienė Panevėžyje žinoma kaip ateities pranašautoja. Burdama iš taro kortų, ji išskaito žmonių likimus, būsimus šalies įvykius. Tarp jos klientų yra ir politikų, ir verslininkų.

Tarologė itin išgarsėjo, kai išpranašavo liūdną eksprezidento Rolando Pakso karjeros pabaigą.

Šių metų pradžioje „Panevėžio rytui“ pranašautoja sakė, kad šie metai – didelių ir netikėtų permainų laikotarpis, kad žmonių laukia dideli ekonominiai išbandymai, kad bus didelių pasikeitimų šalies politikos elite.

G.Mačienė „Panevėžio rytui“ yra sakiusi, kad taro ženkluose randa užkoduotas gyvenimo programas. Jos gyvenimo programa tik dabar pasirodė žiauri.

„Tikriausiai net burtininkai negali susitvarkyti savo gyvenimo taip, kaip norėtų“, – taip dabar kalba žmonės, sužinoję apie tarologės G.Mačienės sūnaus E.Svoto padarytus nusikaltimus.

Prieš padarydamas pirmuosius nusikaltimus, E.Svotas mokėsi Mykolo Karkos vidurinėje mokykloje. Šios mokyklos direktorius Alfredas Paberžis prisimena, kaip yra tekę padėti savo mokinio motinai ieškoti sūnaus įvairiose landynėse.

Pasak direktoriaus, ankstyvais rytais jie apvažiuodavo tokias miesto vietas, kur rinkdavosi valkatos, ir kartais surasdavo E.Svotą, kartais ir ne. Už tą pagalbą G.Mačienė direktoriaus šeimai yra ir savo paveikslą, ir pačios siuvinėtas servetėles dovanojusi.

„Iš pirmo žvilgsnio Edmundas, švelniai kalbant, atrodė keistokas. Jis buvo uždaras, nepritapo prie mokyklos bendruomenės, ieškodavo nišos, kur galėtų pasireikšti. Pabėgdavo iš namų, valkataudavo, norėjo kažkuo pasižymėti, kad atkreiptų kitų dėmesį“, – tokią savo nuomonę išsakė mokyklos direktorius A.Paberžis.

Jį stebino, kad Edmundas, niekada nepasižymėjęs fizine jėga, buvęs silpnoko sudėjimo, sugebėjo užpulti ir subadyti tris vyrus. Tačiau tai, kad E.Svotas padarė nusikaltimus, direktoriui nebuvo sensacija. Pasak jo, pergalvojus visą vaikino praeitį, tai logiška.

Užvakar buvo laidojami panevėžiečiai, tapę trečiadienio vakarą mieste siautėjusio žudiko aukomis. Abu vyrai, kaip buvo rašyta, rasti subadyti jau beveik prie savo namų durų.

Švč. Trejybės bažnyčios salėse buvo pašarvoti abu žuvę vyrai – 53 metų Romualdas Pavydis ir 76 metų Feliksas Savickas. Jų artimuosius kaip lavina užgriuvo netikėta netektis.

Žmonos ir dukterys raudojo prie karstų, o į laidotuves susirinkę velionių giminaičiai, draugai, kaimynai dar negalėjo atsitokėti nuo juos pribloškusios žinios.

„Jūs nežinote, koks jis buvo nuostabus žmogus. Geriausias tėvas pasaulyje. Kaip aš be jo gyvensiu“, – verkdama kalbėjo vyriausioji velionio R.Pavydžio duktė 25 metų Sigita.

Neseniai ištekėjusi jauna moteris sakė, kad jos ryšys su tėvu buvęs labai stiprus. Su juo ir visus reikalaus ji aptardavo, ir grybaudavo, uogaudavo.

Tėvą amžiams žudikas atėmė ir iš kitų dviejų R.Pavydžio dukterų: 21 metų Ritos ir 15 metų Rimutės.

Vyriausioji duktė ir žmona nė akimirkos nesitraukė nuo velionio – palinkusios prie karsto jos brangino kiekvieną paskutinę buvimo su velioniu akimirką. Kai karstas buvo įkeltas į katafalką, Sigita pratrūko raudoti balsu.

R.Pavydis buvo užpultas savo namų laiptinėje, likus vos keliems žingsniams iki buto durų.

Duktė Sigita sakė, kad vos sužinojusi baisią žinią iškart puolė prie sužaloto tėvo. Ji dar tikėjosi, kad tėvas bus gyvas, kad pavyks išgelbėti, tačiau baisiai subadytas vyras jau buvo miręs.

Į laidotuves suvažiavusios R.Pavydžio seserys dar negalėjo patikėti brolio žūtimi.

Velionio sesuo Janė ir jos vyras Danielius Lasiai, atvažiavę iš Utenos, sakė, kad juos labiausiai šokiravo pačios žūties aplinkybės. Iš pradžių šmėstelėjusią mintį apie žūtį avarijoje iškart paneigė žinia, kad R.Pavydis buvo užpultas laiptinėje einantis iš darbo.

Giminaičiai pasakojo, kad pastaruoju metu Pavydžiams viskas itin gerai sekėsi: vyriausioji duktė ištekėjo, žentas papuolė labai geras, šeima pasidarė buto remontą, įsigijo sodybą, viską susitvarkė, ir tik reikėjo gyventi.

„Tokie keisti sutapimai. Prieš ketverius metus sausio 27 dieną mirė Romualdo tėvas, o sūnus irgi 27 dieną žuvo, tik vasarį. Lygiai po ketverių metų ir mėnesio“, – svarstė D.Lasys.

Žuvusiojo geras draugas Kazimieras Budrys negalėjo atsigauti dėl bičiulio žūties. Pasak jo, R.Pavydis buvęs labai geras vyras, niekad neatsisakydavęs padėti, puikus šeimininkas.

„Kaip jis namuose šeimininkaudavo. Viską mokėjo. Ir virti, ir agurkus marinuoti. Sakydavo: šimtą cepelinų išviriau. Panevėžio rajone, Pakryžių kaime, turėjo sodybą, tai ten grybų prisigrybaudavo“, – pasakojo velionio draugas.

K.Budrys negalėjo atsistebėti, kaip žudikui pavyko taip subadyti R.Pavydį – jis buvęs fiziškai labai stiprus vyras.

„Tikriausiai prisėlino iš užpakalio ir labai taikliai smogė. Jei būtų puolęs iš priekio, tai Romas jį tikrai būtų sumalęs, tiek sveikatos turėjo“, – kalbėjo K.Budrys.

Velionio draugas pasakojo, kad savo žūties dieną R.Pavydis nenujautęs nelaimės. Jis buvęs labai linksmas, vis juokavęs. Statybose dirbusį vyrą tądien darbų vykdytojas įspėjo, kad neliptų aukštai, nes gali nukristi, o šis atšovė nieko nebijantis.

Prie baltose gėlėse paskendusio karsto velionio F.Savicko gedėjo jo žmona, duktė, sesuo, kiti artimieji.

Žuvusiojo pusseserės Stasė Danauskienė ir Irena Abromaitienė sakė baisią žinią pirmiausia išgirdusios per radiją.

„Atrodė, kad čia kažkas ne iš šio pasaulio. Ėmė ir nužudė namuose, prie pat laiptinės durų“, – stebėjosi giminaitės.

S.Danauskienė sakė, kad ją labiausiai papiktino policijos pranešimai, kad užpuolikas – psichikos ligonis, kad jis nieko nepaėmęs iš nužudytojo.

„Joks jis ne beprotis, o kaip tik labai gudrus. Matyt, viską iš anksto apgalvojęs. Pasekė iki laiptinės, o tada puolė, dėjo peiliu. Laiptinės durys koduotos, jei Feliksas būtų spėjęs įeiti vidun, nebebūtų spėjęs nieko padaryti.

Gal nuo pat garažo atsekė. Svarbiausia, kad paėmė buto ir garažo raktus. Joks psichikos ligonis taip apgalvotai nepadarytų“, – savo nuomonę išsakė S.Danauskienė.

Moteris pasakojo, kad Savickų šeima buvo labai graži, darni. Velionis labai mylėjo savo dukterį, kuri baigusi inžinerijos mokslus anksčiau gyveno Šiauliuose, o paskui persikėlė arčiau tėvų – į Panevėžį.

Pasak velionio pusseserių, F.Savickas – labai darbštus, tvarkingas, nagingas žmogus. Neseniai jis nusipirko naują automobilį, apie kurį seniai svajojo.

„Visko turėjo ir pagal amžių sveikata gera, reikėjo tik gyventi“, – kalbėjo žuvusiojo giminaitės.

Už abu nužudytuosius Švč. Trejybės bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. R.Pavydis ir F.Savickas buvo palaidoti Šilaičių kapinėse.

E.Svotas prieš 7 metus jau siautėjo tame pačiame miesto rajone, kur dabar padarė šiurpius nusikaltimus. Jis tuomet irgi peiliu badė žmones, tik atsitiktinumas lėmė, kad jie liko gyvi.

Jaunuoliui buvo iškelta 10 bylų, o tyrimo metu jos sujungtos į vieną.

E.Svotas prieš teismą stojo 2002 metais. Jis buvo nuteistas 8 metams, kalėjo Pravieniškių kalėjime. Į laisvę anksčiau laiko buvo išleistas praėjusių metų balandį.

Įtariamasis žudikas sugautas praėjus parai po nusikaltimų, jis suimtas trims mėnesiams. Iki šeštadienio E.Svotas dar nebuvo prisipažinęs dviejų vyrų nužudymu ir vieno sužalojimu.