Gyvenate netoliese, tad žinote, kad šio namo šeimininkai ilgam kažkur išvykę.
Žodžiu, smarkiai dvokia nusikaltimu. Kaip elgiatės?
Gerai, jei bent paskubomis ir tylomis smunkate šalin. Bet, pavyzdžiui, Lietuvos valstybei ir toks veiksmas – per daug radikalus.
Svarbiausia ir daugiausia nerimo autoritariniam Kremliaus režimui kėlusi problema, susijusi su absurdo spektakliu, kuris vadinasi 2008-ųjų prezidento rinkimais, – statistų, vadinamų rinkėjais, skaičius.
Neverta vardyti, ko pačioje Rusijoje griebtasi, kad neaptemtų čekistinio autoritarizmo šventė – sėkmingos galutinio revanšo ir įsitvirtinimo pabaigtuvės. Prie urnų nevaryta tik su automatais. Visos kitos politinio švietimo ir pilietinio sąmoningumo ugdymo priemonės buvo naudojamos galbūt dar net plačiau nei senais gerais laikais.
Nieko keista, kad labai rūpėjo net ir tie 15 tūkst. balsavimo teisę turinčių piliečių Lietuvoje. Daugiau balsavimo vietų jiems kuo arčiau namų – nuaidėjo iš Kremliaus. O taip, žinoma, atsakė Vilnius. O Visagino savivaldybė dar ir pareklamavo nemokamą koncertą, surengtą dėl tos pačios šventosios demokratijos.
Na, ir kam to reikėjo?
Pečiais gūžčioti beliko ir po to, kai Seimo valdyba oficialiai palaimino dviejų parlamentarų komandiruotę į Maskvą Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos delegacijos sudėtyje. Vienas – vos „misteriu Ignalina“ netapęs konservatorius E.Vareikis, kitas – buvęs, o gal ir būsimas kandidatas į premjerus, socialdemokratas Z.Balčytis.
Tai, kad „rinkimus“ boikotavo kai kurių svarbiausių šioje srityje institucijų – pavyzdžiui, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos – atstovai ar paskirų valstybių oficialūs asmenys, Kremliui taip pat gerokai gadino nervus. Bet Lietuva – prie tų, kurie nepanoro jų visai sugadinti.
Ir tarsi fonas viename Kremliaus ruporų – laikraštyje „Izvestija“ – paskelbtas įtakingiausio šalies pensininko A.Brazausko interviu.
Buvęs Lietuvos prezidentas karštai įtikinėja, kad Lietuvos valstybė ir pagrindiniai jos atstovai nieko iš puikiosios ir nuostabiosios Rusijos nereikalauja, nenori, dėl nieko jai nepriekaištauja, niekuo neįtaria, o tie, kurie Lietuvoje kalba ką nors priešingai, tai tik marginalai.
Žinoma, galima teigti, kad visa tai – niekai ir nesenos praeities išrūgos. Kad tikroji realybė yra pagaliau pradėtos įgyvendinti energetinės nepriklausomybės ir solidarumo su Vakarais vizijos, pastangos formuoti geopolitinius barjerus Kremliaus imperializmui.
Tačiau šios vizijos ir pastangos kol kas blanksta prieš mažiausiai du dalykus, kurie gerokai greičiau už jas taps realybe. 2009 m. Lietuva į visas pagrindines arterijas giliai susismeigs adatas su rusiškomis dujomis, o jau po 2008 m. Seimo rinkimų valdžią greičiausiai formuos partijos, jaučiančios Rusijai dar stipresnius jausmus nei A.Brazauskas.
Todėl klausimas, ar Lietuvos valstybė turi aiškią, bendrą, tvirtą ir, svarbiausia, savarankišką politiką Rusijos atžvilgiu, tebelieka pakibęs ore ir, atrodo, vis aštrėja.
O incidentas prie kaimynų palikto namo skatina teigti, kad kol kas viskas lieka po senovei.
Vis dar dominuoja pasąmoninė ir tiesiog instinktyvi baimė pykdyti ir nervinti „nuo kelių besistojančią“ didžiąją kaimynę. Ji sumišusi su naiviu įsitikinimu, kad su atsigavusiu ir neva ilgalaikę ekonominę bei politinę galią atgavusiu autoritarizmu vis viena visada galima ir net būtina „pragmatiškai“ tartis. Kartais padūsaujant dėl jo „netobulumų“.
Belieka guostis, kad tokia pati mąstysena dominuoja ir Vakaruose. Ten taip pat dar nesuprantama, kokia ji pavojinga.